„Visi turime unikalią vietą Dievo plane. O tas planas – teikti pasauliui gyvybę“, – įsitikinusi sesuo Benedikta ROLLIN iš Marijos Dangun Ėmimo (arba asumpcionisčių) vienuolijos. Ji dalijasi, kaip vienuolis(-ė) ir kiekvienas iš mūsų gali teikti pasauliui gyvybę.
Būti Dievo artumu pasauliui
Neseniai perskaičiau labai gražią mintį vieno žydų autoriaus knygoje apie Mozę: remdamasis Talmudu autorius teigia, kad didžiausias Dievo troškimas per amžius yra būti artimam, duoti savo buvimą žmonėms, būti tarp jų; Dievas buvo išvarytas iš žmonių pasaulio per nuodėmę, bet nuolat bando sugrįžti, priartėti prie žmogaus, nes myli jį; Jis sudaro sandorą su Abraomu, tampa jam artimas draugas, Mozę ir pranašus siunčia į pasaulį, kol galiausiai (čia jau krikščioniškas tikėjimas) pats įsikūnija – anksčiau šį Jo buvimą simbolizavo šventykla Jeruzalėje, o dabar Jėzaus kūnas tampa nauja šventykla.
Ir šiandien tas Dievo artėjimas tęsiasi per Bažnyčią: per sakramentus, per kiekvieną iš mūsų. O jau kiek mes būsime Dievo artume, kaip sugebėsime perteikti Jo gyvybę pasauliui, priklausys nuo mūsų atvirumo Šventajai Dvasiai. Pavyzdys mums yra Mergelė Marija, kuriai buvo pasakyta: „Šventoji Dvasia apgaubs tave ir tu pradėsi įsčiose kūdikį, ir tavo kūdikis bus šventas, jis bus Dievo sūnus“ (plg. Lk 1, 31–34). Perkeltine prasme tai sakoma ir mums: „Šventoji Dvasia apgaubs tave, ir tai, kas gims iš tavęs, gali būti šventa, jeigu tik leisi Jai veikti tavyje.“ Kiekvienas iš mūsų turi pašaukimą būti Dievo palaiminimu, nešti jį pasauliui. Palaiminimas Biblijoje reiškia vaisingumą, gyvybės dovanojimą. Mane tikrai džiugina, kad Dievas nori benediktiškai – per mane apsireikšti pasaulyje, nes unikalią vietą Dievo plane turime mes visi: tiek aš, tiek tu, kiekvienas žmogus. Tas planas yra teikti gyvybę pasauliui. Kaip? Tereikia atsiverti Šventajai Dvasiai, nuolat trokštančiai tęsti Dievo įsikūnijimą pasaulyje.
Atsižadėti kontrolės
Ačiū Dievui, kad Jis neapriboja savo veikimo tik Bažnyčioje. Šventoji Dvasia puikiai veikia pasaulyje ir teikia vaisingumo dovanas. Jeigu trokštu, kad Dvasios dovanos reikštųsi manyje ir per mane, turiu kovoti. Esu atsakingas. Tai mano darbas. Štai patarimo dovana. Noriu auklėti savo vaikus, turiu padaryti svarbų sprendimą, padėti žmogui. Ką pirmiausia darau? Šaukiuosi Šventosios Dvasios. Kitas žingsnis – stengiuosi ryžtingai atsižadėti noro viską žinoti ir suprasti, noro kontroliuoti situaciją. Svarbi sąlyga, kad Ji veiktų manyje, – nuolankumas. Žinoma, visas dovanas, tokias kaip protas, kantrybė, išmintis, kurias mums Dievas dovanoja, reikia naudoti, tačiau atsisakant to „aš galiu, aš tai padarysiu, man pavyks“. Reikia sąmoningai atsižadėti kontrolės ir noro išspręsti problemą čia ir dabar. Oi, koks pavojingas gundymas yra saviraiška per pagalbą kitiems! Tačiau nuolankumas nereiškia būti kilimėliu po Dievo kojom. Esi Jam reikalingas su visu tuo, kas esi. Ir turi pareigą ugdyti gautas dovanas: protą, empatiją ir t. t. Jeigu trokšti būti tuo gyvybės davėju ir neišsekti, turi likti prie šaltinio, rasti laiko būti kartu su Dievu, nes Jis ieško tavo bendrystės; turi skirti laiko pabūti Šventosios Dvasios šešėlyje, t. y. maldoje, turi pasijusti esąs mylimas ir jau tada gali dalyti meilę kitiems.
Meilė ir viltis – Dievo „specialybės“
Meilė – vienintelis dalykas, kurio galiu prašyti ir kurį galiu duoti. Pati prašiau išmokyti mane meno mylėti kitus ir supratau, kad pamažu, per keliasdešimt metų, tai gavau. Negalėjo būti kitaip, nes meilė yra Dievo „specialybė“, taigi tos dovanos Jis negali atsižadėti. Reikia prašyti meilės, ir ji dovanojama bei tampa vaisinga. Pastebiu tai savo gyvenime: jau galiu labiau užjausti, pakęsti kitą, išklausyti, suprasti. Gera sustoti, pamatyti tuos vaisius savo gyvenime ir padėkoti už tai Dievui. Džiaugiuosi, kad dažnai matau tas gyvybės dovanas, pvz., po „Mylėti ir atleisti“ arba „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų, ir dėkoju Viešpačiui, kad man leido bent truputį prisidėti prie tų žmonių laisvės kelio, kelio į laimę, būti jų prisikėlimo liudytoja. Kalinių sielovadoje matau tokių sužeistų žmonių! Bet tikiu, kad ir toks žmogus kada nors vis tiek atsivers tikram gyvenimui. Viena iš Šventosios Dvasios dovanų, kurią patiriu, yra viltis, paties Dievo duota viltis, kad nepaliautume pasitikėti žmogumi – kažkada jis patirs Dievo artumą.
Tapti įsčiomis
Maldoje mes labiausiai patiriame Šventąją Dvasią. Kaskart, kai sakome Tėve mūsų, Ji yra mumyse, šaukia „Aba, Tėve“. Bet turime duoti Jai savo kūną: balsą, mintis, dėmesį, širdį, kad per mus Jėzaus malda, Jo meilė ir užtarimas reikštųsi pasaulyje. Jei man atrodo, kad žmogus nepriima Šventosios Dvasios siūlomos gyvybės dovanos, tada prisimenu, kad ir Jėzus tai patyrė. Jis ir į mano uždarytas duris kartais atsitrenkia, ir tai prisimindama atsisakau pagundos teisti tą žmogų. Nors, prisipažinsiu, būna skaudu, kai žmogus, atrodo, atsisako priimti mano pastangas. Tai užgauna mano savimeilę. Tada atsiprašau, sakydama: „Viešpatie, padėk jam, užjaučiu ir Tavo kančią, nes juk Tu kenti dėl to žmogaus. Trokšti padėti jam, kad jis taptų Tavo mylinčiu vaiku, o jis atsisako.“ Didieji šventieji tuomet dar daugiau melsdavosi ir pasiaukodavo, ir taip reiškėsi jų vaisingumas. Todėl labai tikiu užtarimo malda ir čia prisimenu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Šventoji mirė 25-erių, bet netrukus į jos bendruomenę pradėjo plaukti tūkstančiai laiškų iš viso pasaulio, nors ji pažinojo vos 50 žmonių per savo gyvenimą vienuolyne. Šiuos laiškus rašė žmonės, kurie jos nepažinojo, bet per ją patyrė Šventosios Dvasios dovaną, suteikusią gyvybę. Tai buvo jos maldų vaisius.
Vienuoliai atsižada savęs, kad taptų atviromis įsčiomis pasauliui, įsčiomis, kuriose gali gimti nauja gyvybė, malonė pasauliui. Visi per Krikštą tapome kunigais-užtarėjais, per maldą tampame vaisingi ir nešame palaiminimą pasauliui. Tačiau reikia taip melstis, kad skaudėtų. Malda kaip gimdymas – turi skaudėti.
