Zita Vasiliauskaitė
Bendraudami su žmogumi daugiausia apie jį sužinome ne iš kalbos turinio, bet iš tokių neverbalinės kalbos ženklų, kaip kūno laikysena, gestai, veido ir akių išraiška, balso intonacija. Žmogaus apranga čia irgi vaidina toli gražu ne menkiausią vaidmenį. Kodėl?
Informacija apie žmogų
Žymus rašytojas Markas Twainas yra sakęs, kad drabužis žmogų puošia, be to, juk nuogas žmogus neturi jokios įtakos visuomenės gyvenime. Ir tikrai, drabužiai ne tik kūną pridengia. Jie yra kai kas daugiau ir nemažai pasako apie patį žmogų.
Pirmiausia, apranga padeda aplinkiniams priskirti asmenį konkrečiai žmonių grupei, t. y. tam tikram visuomenės sluoksniui. Senovės Kinijoje įstatymai nurodydavo, kokius drabužius vieno ar kito sluoksnio atstovai gali dėvėti. Pavyzdžiui, tik imperatorius dėvėdavo geltonos spalvos apdarus, ir kiekvienas pavaldinys, pažeidęs šią taisyklę, rizikuodavo netekti galvos. Viduramžių Europoje egzistavo nerašytos aprangos taisyklės, ir visi gyventojų sluoksniai turėjo jų laikytis. Nors šiuolaikinėje demokratijos epochoje tokių griežtų apribojimų šioje srityje jau nėra, aprangos ryšys su žmogaus padėtimi visuomenėje tebėra gana stiprus. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad pagal aprangą dauguma gali gana nesunkiai nustatyti žmogaus profesiją ir visuomenės sluoksnį, kuriam jis priklauso.
Matant nepažįstamą asmenį, jo apranga pirmiausia krinta į akis. Mes akimirksniu įvertiname jos kainą, kurią nusako drabužio kokybė, madingumas, originalumas. Po to ši informacija nesąmoningai perkeliama į žmogaus asmenybės suvokimą. Aišku, kiekvienas turi savo nuomonę apie savybes, kurios, jo manymu, būdingos konkrečiam visuomenės sluoksniui. Pavyzdžiui, vieni turtingųjų grupei priskiriamą asmenį suvokia kaip darbštų, lydimą sėkmės ir talentingą, o kiti, atvirkščiai, – kaip apsukrų, nesąžiningą verteivą. Vieno psichologinio eksperimento metu tiriamieji turėjo apibūdinti jiems pristatomą nepažįstamą žmogų (beje, vieną ir tą patį, tik apsirengusį skirtingais drabužiais). Asmuo baltu gydytojo chalatu buvo apibūdintas kaip jautrus, žmogiškas, nors šiek tiek ciniškas, karininko uniforma – kaip rimtas, disciplinuotas, nors ir grubokas, o kunigo apranga – kaip dvasingas, nuoširdus ir nesavanaudiškas žmogus. Taigi, tam pačiam nepažįstamam, dar nė žodžio neištarusiam asmeniui žmonės priskirdavo tam tikras charakterio savybes, remdamiesi jo drabužiais. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas aureolės efektu. Aišku, jis dažnai iškreipia mūsų suvokimą, nes juk ir gydytojų, karininkų būna visokių ir t. t.
Didžiausią įspūdį kasdienoje mums daro vilkintys kokybiškais, griežtais, klasikiniais kostiumais, nes akimirksniu pagalvojame: „Štai rimtas, atsakingas žmogus.“ Psichologiją išmanantys įvairaus plauko sukčiai dažnai naudojasi jos dėsningumais kurdami patikimo žmogaus įvaizdį. Buvo atliktas labai paprastas eksperimentas. Didelėje sankryžoje žmogus, vilkintis brangiu klasikiniu kostiumu ir solidžiai atrodantis, ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Kitą kartą jis darė tą patį, tik apsirengęs apskurusiu darbininko kombinezonu. Pirmuoju atveju juo nusekė tris kartus daugiau pėsčiųjų nei antruoju. Taigi, drabužiai tam tikru atžvilgiu yra ir įtaigi priemonė.
Įvairūs stiliai
Nepervertinant žmogaus išorės, vis dėlto labai pravartu ją geriau suprasti. Juk ir mums svarbu būti kuo teisingiau suprastiems aplinkinių, o tam gali pasitarnauti mūsų dėvimi apdarai. Dažnas turime pamėgtą aprangos stilių, pasakantį apie mus ne mažiau, nei patys drabužiai. Pasižiūrėkime į tuos stilius įdėmiau.
Klasikinis stilius. Tai tradicinė apranga, kuri gali būti papildyta madingomis, tačiau labai saikingomis detalėmis – šaliku, aksesuaru ir pan. Tačiau jokių kraštutinumų. Šį stilių mėgsta pasitikintys savimi žmonės, neturintys didelio poreikio įrodinėti savo reikšmingumą aplinkiniams, juolab drabužiais.
Sportinis stilius. Jį dažnai renkasi jaunimas ar aukštą socialinį statusą turintys asmenys (politikai, sėkmingi verslininkai) nedarbinėje aplinkoje, mat jie jaučiasi pavargę nuo „kostiumo ir kaklaraiščio“ savo darbe. Kai kuriems jaunuoliams šis stilius yra „aukštas lygis“, ir jie taip rengiasi nepaisydami jokių aplinkybių, dažniausiai ne vietoje ir ne laiku. Geriausiu atveju tai rodo žmogaus primityvumą, blogiausiu – visišką priklausymą nuo savo artimiausios socialinės aplinkos.
Kaimiškas stilius. Tikriausiai dažnas savo aplinkoje pastebime žmonių, kurie rengiasi taip, kaip prieš kokį šimtą metų – tamsus sijonas, šviesi, ties apykakle užsegta palaidinukė, gintaro karoliai arba sagė ir pan. Vyriškas apdaras – tai nenusakomos formos kelnės ir švarkas, languoti, iki kaklo užsagstyti marškiniai, megzta liemenė ar rankų darbo megztinis. Ir visi šie drabužiai yra tik iš natūralių medžiagų. Paprastai šį stilių mėgsta patriotai, kuriems būdinga ilgėtis praeities. Jie dažnai skeptiškai žiūri į nūdienos naujoves, yra ištikimi tradicinėms vertybėms, be to, neretai nuoširdžiai rūpinasi ekologija.
Rėksmingas stilius būdingas paaugliams, kurie savo apranga demonstruoja protestą visuomenei, anot jų, gyvenančiai miesčionišką, vienodą ir tuščią gyvenimą. Tačiau ir suaugusieji kartais bet kokia kaina siekia išsiskirti iš „pilkos“ minios. Viena tokių žmonių grupė yra vadinamosios „meniškos natūros“, kurių profesija būna susijusi su kūrybine veikla. Kūryba joms yra gyvenimo būdas, ir ji reiškiasi įvairiausiose srityse, taip pat ir aprangoje. Kitą šio stiliaus grupę sudaro visai kitokios asmenybės. Štai gatvėje akį patraukia moteris, ryškiai išsiskirianti iš kitų savo išvaizda. Ji apsirengusi pagal paskutinį mados šauksmą (na, ne visi žinome, kas šiandien tai yra, bet pakanka to, kad išsiskiria), visa jos laikysena demonstruoja pasitikėjimą savimi ir pabrėžiamą pranašumą aplinkinių atžvilgiu. Kai kurios moterys žiūri į ją susižavėjusios, o neretai ir su pavydu: „Ach, kad aš būčiau jos vietoje.“ Ir be reikalo. Mat ta supermadingai apsirengusi moteris dažnai yra mados auka. Psichologijoje tai jau beveik ryškių žmogaus vidinių kompleksų – giluminio nepasitikėjimo savimi, menkavertiškumo, žemos savigarbos – diagnozė. Savo pabrėžtinu išsiskyrimu siekiama tokią savijautą kompensuoti, įveikti, paslėpti už „ypatingos“ išorės.
Žmogus, pernelyg kruopščiai apsvarstantis savo aprangą, net jei tai būtų slidinėjimo kostiumas, dažniausiai menkai pasitiki savimi ir nepriekaištinga išore siekia įrodyti aplinkiniams savo vertingumą bei pranašumą. Dažnai tokie žmonės daug dėmesio skiria drabužių gamintojų etiketėms – jiems svarbu, kad jos būtų pačios madingiausios ir prestižiškiausios. Prekeiviai turguose tą žmonių silpnybę žino, todėl ten parduodami drabužiai yra su garsiausių modelių namų bei firmų ženklų padirbtomis etiketėmis. Ir ką? Prekyba klesti.
„Benamio“ stilius. Kai kurie žmonės pabrėžtinai nesirūpina savo apranga ir metų metais neišlenda iš tų pačių nunešiotų džinsų ir ištampyto megztinio. Jei žmogui taip patogu ir jis gerai jaučiasi, nėra jokių problemų, ypač jei jis aklai neprisirišęs prie šio stiliaus ir jį lengvai pakeičia kitu, kai to reikia pagal aplinkybe s. Tačiau kartais su tokiu „benamio“ stiliaus „išpažinėju“ tenka susidurti iškilmingoje aplinkoje, kur jo apdaras krinta į akis ir būna aiškiai „ne į temą“. Štai čia jau problema. Šie žmonės nevalyvumu daugiau ar mažiau sąmoningai protestuoja prieš vadinamąją pasaulio tuštybę, lyg deklaruodami aplinkiniams, kad žmogaus (suprask, jo paties) tikrasis grožis yra vidinis, o ne išorinis. Paklausite, kam žmogui reikia tokiu būdu demonstruoti savo neva „vidinį turtingumą“ ir „laisvumą nuo aplinkos nerašytų taisyklių“? Jis pats abejoja savo vidinio gyvenimo vertingumu, todėl griebiasi tokios pigios simuliacijos. Negana to, demonstruoja, kaip jam atrodo, asmeninę laisvę nuo visuomenėje priimtų elgesio normų ir taip jaučiasi pranašesnis už kitus.
Savimi pasitikintys ir pakankamai save gerbiantys žmonės šioje srityje nepersistengia. Jie gerai jaučiasi su įprasto stiliaus drabužiais kasdienėje aplinkoje ir tinkamai rengiasi išskirtinėmis progomis. Vienas žmogaus psichologinio brandumo požymių ir yra gebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimiškų situacijų, taip pat ir savo apranga.
Sakoma, kad gerai rengiasi tas, kuris savo apranga neprovokuoja aplinkinių dėmesio. Aišku, sureikšminti drabužių nereikėtų, bet lygiai taip pat nereikėtų ir ignoruoti jų svarbos. Juk esame patyrę, kad gerai atrodydami geriau ir jaučiamės. Nepamirškime, kad iš apdaro ne tik mes sprendžiame apie kitus, bet ir kiti apie mus sužino žvelgdami į tai, kaip mes atrodome.
