Kunigas Tomáš Halik
Jo Kassis / pexels.com nuotrauka
Artumos skaitytojams pristatome trečiąjį, paskutinį, pranešimą, kurį garsus čekų kunigas, buvęs disidentas, dabar Prahos universiteto kapelionas, skaitė Romoje šį pavasarį vykusiame tarptautiniame susitikime „Parapijų kunigai dėl Sinodo“(pirmuosius du žr. š. m. Artumos 6 ir 7/8 nr.) .
Jėzus beldžiasi iš vidaus
Praėjusių metų Vyskupų sinodo ataskaitoje šiandienos mūsų užduotis išreikšta klausimo forma: „Kaip visi tikinčiosios Dievo tautos nariai gali prisidėti, kad įsivaizduotume ir atpažintume krikščioniškų bendruomenių ir visos Bažnyčios reformos žingsnius?“
Sinodiškumas yra mokymosi procesas, kuriame mes, krikščionys, ne tik mokome, bet ir mokomės.
Prieš pat išrinkimą į Petro Sostą kardinolas Bergoglio priminė Rašto žodžius: „Jėzus stovi prie durų ir beldžia.“ „Tačiau, – pridūrė jis, – šiandien Jėzus beldžiasi iš vidaus. Jis nori išeiti, o mes turime sekti paskui Jį. Turime peržengti savo dabartines mąstysenos ir institucines ribas, eiti ypač pas ligonius, vargšus, atstumtuosius, kenčiančiuosius.“
Bažnyčia turi būti lauko ligoninė. Šią popiežiaus Pranciškaus idėją reikia toliau plėtoti. Lauko ligoninė turi turėti užnugarį geros „ligoninės“ (Bažnyčios), galinčios pasiūlyti: kompetentingą diagnozę (skaityti laiko ženklus); prevenciją (stiprinti imuninę sistemą prieš užkrečiamas ideologijas, tokias kaip populizmas, nacionalizmas ir fundamentalizmas); terapiją ir ilgalaikį sveikimą (įskaitant susitaikymo procesą ir žaizdų gijimą po smurto ir neteisybės laikų).
Šiai labai rimtai užduočiai atlikti Bažnyčiai skubiai reikia sąjungininkų – ji turi dalytis šia kelione, kad būtų bendra kelionė (syn-hodos).
Be Tiesos monopolininkų
Neturime artintis prie kitų su monopolistinių Tiesos savininkų išdidumu ir arogancija. Tiesa – tai knyga, kurios nė vienas iš mūsų dar neperskaitė iki galo. Tik Jėzus gali pasakyti: Aš esu Tiesa. Mes nesame Jėzus; esame tik mokiniai ir sekėjai Vienintelio, kuriam leidžiama sakyti: Aš esu Tiesa.
Ir drauge Jis sako: Aš esu kelias ir gyvenimas. Tiesa, kuri nebūtų nei gyvenimas, nei kelias, tebūtų veikiau ideologija, paprasčiausia teorija. Ortodoksija turi būti derinama su ortopraksija – teisingu veikimu.
Ir neturime pamiršti trečiojo, gilesnio gyvenimo tiesoje matmens. Tai ortopatija – teisinga aistra, troškimas, vidinė patirtis – dvasingumas. Visų pirma per dvasingumą – ir atskirų tikinčiųjų, ir visos Bažnyčios dvasinės patirties – Dvasia palaipsniui įveda mus į tiesos pilnatvę.
Šioms trims sritims reikia vienai kitos. Nors ortodoksija (teisingos idėjos) gali būti intelektualiai patraukli, be ortopraksijos (teisingų veiksmų) ji neveiksminga, o be ortopatijos (teisingų jausmų) – šalta, nebrandi ir paviršutiniška.
Sinodiškumas – grįžti prie ištakų
Bažnyčiai nuo pat pradžių buvo būdinga ieškoti ir priimti sprendimus drauge: ne tik apaštalų laikais, bet ir vėliau daugelyje Susirinkimų ir Sinodų. Kažkuriuo metu šis procesas sustojo. Ypač susidūrusi su modernybe, su politinėmis, socialinėmis, mokslinėmis ir kultūrinėmis revoliucijomis, Europos Bažnyčia po tam tikrų traumų (kaip Prancūzijos revoliucijos teroras) pasitraukė į uždarą sistemą. Ši uždaros katalikybės sistema – esanti contradictio in adiecto (t. y. prieštaravimas sau) – prarado gebėjimą bendrauti su kultūrine ir socialine savo aplinka, su mokslinės ir politinės minties raida, su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis. Ši uždara klerikalinė sistema nesugebėjo priimti ir apkabinti vidinės įvairovės, skirtingų dvasinių dovanų turtingumo. Užuot uoliai kritiškai įžvelgusi dvasines dovanas, ji nutildė pranašiškus balsus Bažnyčioje.
Kai kurie krikščionys, sunerimę dėl sparčių pasaulio pokyčių, norėjo paversti Bažnyčią nekintamo patikimumo sala. Įsivyravusi moralinė panika ir laiko dvasios (Zeitgeist) baimė pažadino kurtumą ir aklumą laiko ženklams.
Vatikano II Susirinkimas bandė išvesti Bažnyčią iš šios aklavietės. Jis atnešė aggiornamento (atnaujinimą) ekleziologijoje, daugiausia plėtodamas vyskupų kolegialumo, pasauliečių kilnumo ir visų pakrikštytųjų atsakomybės už Bažnyčią idėją. Susirinkimas taip pat aptarė kunigų tarnybą, tačiau akivaizdu, kad reformos užduotis šioje srityje dar nebaigta. Vis dar yra vietų, kur parapijos kunigas laiko save tos parapijos popiežiumi. Tačiau Bažnyčia neklystamumo dovaną suteikia tik vienam iš savo narių, ir tai tik griežtai apribotomis sąlygomis. Ir jei net popiežiui reikia kelių patariamųjų tarybų, idant galėtų priimti sprendimus, tai kiek kartų labiau parapijos kunigas turėtų įsiklausyti į tuos, kuriems buvo pasiųstas tarnauti?
Klausimai kaip malda, o malda – it klausimai
Klausytis parapijiečių mums būtina ir pamokslaujant. Geriausios homilijos yra dialoginės – jose stengiamasi atsakyti į realius tikinčiųjų klausimus. Kartais kunigas pradeda nuo retorinio klausimo: „Taigi, klauskime...“ O tuomet jis pateikia klausimą, kurio niekas neklausia, klausimą, į kurį jau žino atsakymą.
Tačiau kartais pats Dievas ateina pas mus greičiau klausimo, o ne atsakymo forma. Yra tokių gerų klausimų, kad gėda juos pagadinti savo atsakymais. Tikėjimo gyvenimas apima drąsą gyventi su atvirais klausimais. Kartą Prahos metro ant sienos kažkas užrašė: „Jėzus yra atsakymas!“ Kažkas kitas pridūrė: „O koks buvo klausimas?“
Ericas Voegelinas rašė, kad reikšminga šiandienos krikščionių problema yra ta, kad jie žino teisingus atsakymus, bet pamiršo klausimus. Atsakymai be klausimų yra tarsi medžiai be šaknų. Visi mūsų atsakymai turi skatinti daugiau klausti ir ieškoti. Morkaus evangelijoje Jėzus miršta klausdamas to, ko šiandien klausia daugelis žmonių: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tai ne nevilties šauksmas, bet klausianti malda. Mūsų maldos taip pat gali būti klausimais, ir daugelis klausimų gali tapti maldomis.
Mūsų tarnystė – žmonėms
Mūsų tarnystė žmonėms taip pat gali apimti Didžiojo šeštadienio drauge tyloje laukimą, vedantį į slėpiningą Velykų ryto atsakymą.
Praeitą kartą jums sakiau, kad krikščionių bendruomenė turėtų tapti maldos mokykla, krikščioniškosios brandos mokykla ir gilesnio, kontempliatyvaus požiūrio į gyvenimą mokykla . Kažkas yra pasakęs, kad šiandien kunigams nereikia daug intelektinio ugdymo, nes jie susitinka su žmonėmis kaip su vaikais Krikšto sakramente, kai jie dar nemąsto; susitinka kaip su mirštančiaisiais Ligonių sakramente, kai jie jau nemąsto; ir Santuokos sakramente, kai sužadėtiniai kuriam laikuiyra praradę galvą.
Tačiau turėtume būti su žmonėmis ir tuomet, kai jų galva ima svaigti susidūrus su mūsų pasaulio paradoksais. Kantrybė prie slėpinio vartų taip pat yra vienas iš tikėjimo veidų.
Gerąją sinodinių susitikimų patirtį turėtume perkelti į savo tarnystę parapijose: susėsti prie stalo su tais, pas kuriuos esame siunčiami, o ne tik su tais, kurie mums vien pasyviai linkčioja galva. Kartais žmonės, esantys „pakraštyje“ ar „sunerimę“, mato giliau – anapus ribų. Būtina sukurti pasitikėjimo atmosferą, kad kiekvienas galėtų atvirai išsakyti savo nuomonę. Šis principas jau įtvirtintas šventojo Benedikto reguloje. Prieš priimdamas sprendimą, abatas privalo išklausyti visų nuomones, nes Dievas gali kalbėti net per jauniausią ir kukliausią bendruomenės narį. Matėme, kokios būtinos tylos ir kontempliacijos akimirkos! (Jeigu ši praktika būtų įdiegta parlamentuose ir vyriausybės posėdžiuose, politinė kultūra atrodytų visai kitaip!)
Atsižvelgiant į visuomenės raidos ritmą
Praėjusių metų Sinodo ataskaitoje kalbama apie būtinybę Bažnyčiai ieškoti alternatyvų mūsų laikų ligoms: individualizmui, užsklendžiančiam žmones savyje, populizmui, kurstančiam priešiškumą ir skaldančiam žmones, ir tokiaiglobalizacijai, kuri niveliuoja bei užgožia turtingą įvairovę. Sinodinio Bažnyčios atsinaujinimo procesas bus „kelių pagreičių“ – kai kurios vietinės Bažnyčios jau seniai pasirengusios reformoms, o kitos – ne. Vietinės Bažnyčios turi atsižvelgti į konkrečios visuomenės kultūrą ir jos raidos ritmą.
Kita vertus, negalima nepastebėti, kad vystymosi ritmas spartėja pasauliniu mastu ir nė viena visuomenė negali izoliuotis nuo kitų. Tačiau šiuo metu patiriame globalizacijos proceso paradoksus: kuo labiau visuomenės susisieja tarpusavyje techniniais ir ekonominiais ryšiais, tuo labiau išryškėja kultūriniai jų skirtumai.
Religijos, kurios turėtų tiesti bendravimo, tarpusavio supratimo, pagarbos ir bendradarbiavimo tiltus, teigiamai veikti moralinį abipusiškumo klimatą, dažnai atlieka priešingą vaidmenį.
Teisėtas kultūrinės tapatybės gynimas, jei nėra derinamas su pastangomis suprasti ir gerbti kitus, tampa ginklu „kultūriniuose karuose“, galinčiuose peraugti į aktualius karus, kaip matome šiandien.
Dvasia nuolat griauna sienas
Sinodiškumas, bendras kelias, turi būti taikomas parapijose ir Bažnyčios gyvenime. Tačiau jis turėtų įkvėpti sugyvenimą visoje žmonijos šeimoje . Bažnyčia gimė per Sekmines kaip supratimo sakramentas – Šventosios Dvasios galia apaštalai galėjo aiškiai ir įtikinamai kreiptis į skirtingų kultūrų, tautų ir kalbų žmones. Paveskime šiai gydančiajai galiai Bažnyčios ir pasaulio žaizdas.
Reformų vaisingumas ir būsimas krikščionybės gyvybingumas priklauso nuo to, ar iš naujo atrasime ryšį su dvasiniais ir egzistenciniais tikėjimo matmenimis. Atnaujintas ir naujai suprastas krikščioniškasis dvasingumas gali šiandien svariai prisidėti prie žmonijos dvasinės kultūros, net ir anapus Bažnyčių ribų.
Kai Pranciškus Asyžietis regėjime išgirdo Dievą, jį tris kartus kviečiantį: Pranciškau, eik ir atstatyk mano bažnyčią, kuri, kaip matai, visa griūva! , iš pradžių suprato, kad Dievas kviečia atstatyti mažą apgriuvusią Šv. Damijono bažnyčią Asyžiuje, ką jis ir padarė. Tik vėliau jis aiškiai suprato, kad yra pašauktas padėti iš pagrindų atstatyti visą sugriuvusią Romos Bažnyčią. Galbūt net popiežius Pranciškus ir visa Katalikų Bažnyčia tik pamažu suvokia, kad Sinodinis atsinaujinimas yra procesas, susijęs ne vien su Katalikų Bažnyčia .
Jis yra kur kas daugiau nei klerikalinio mentaliteto ir Katalikų Bažnyčios nelanksčių institucijų pertvarkymas į dinamišką tarpusavio bendravimo tinklą. Sinodiškumas reikalauja solidarumo, bendradarbiavimo, suderinamumo ir ekumeninės bendrystės plačiausia ir giliausia šio žodžio prasme. Tai daugiau nei santarvė tarp krikščionių.
Mes sudarome vieną kūną su visais žmonėmis ir visomis gyvybės formomis žemėje. Dievo Dvasia, Spiritus Creator, nuolat kuria, gaivina ir perkeičia šį kūną, neužbaigtą kūrinijos simfoniją. Dvasia gyvena ir veikia per mūsų viltį, tikėjimą ir meilę; ji nuolat peržengia ir griauna visas ribojančias sienas, pastatytas tarp mūsų ir mumyse. Šventoji Dvasia ves mus per esamas dvasines ribas į visuotinę brolystę, kuri pasieks aukščiausią tašką tik Dievo glėbyje kūrinijos ir istorijos dramos Omega taške. Šioje Sinodinėje kelionėje Dvasia tesuteikia mums didžiulės drąsos, ištvermės, nuolankumo ir išminties.
