Vytautas SINICA
Norint garsiai ir sąžiningai kalbėti apie jautrius moralės klausimus liberalioje valstybėje, katalikams reikia dviejų dalykų – drąsos ir argumentų. Kiek daug abejonių gali kilti dėl šio sakinio!
Išbandymai katalikams
Visiems aišku, kad reikia kalbėti sąžiningai. Bet kodėl garsiai? Ar neužtenka tikėti privačiai, būti sąžiningam prieš save ir Dievą? Jei gyvename visuomenėje, neužtenka. Dievas katalikams siunčia kasdienių išbandymų – kolegų ar pažįstamų diskusijų klausimais, kuriais pasisako Bažnyčia ir kuriais katalikas turi savo nepajudinamą poziciją. Dažnai niekas neklausia asmeniškai, o ir pačiam norisi ją pasilaikyti sau, nepasirodyti „nekorektiškam“, „atsilikusiam“ ar „radikaliam“. Ir vis dėlto, nutylėjus tiesą, kas kartą būna „neskanu“. Nesmagu bent prieš save ir prieš Dievą. Juk nutylėti savaime yra nesąžininga. Tylėti – tai neginti tiesos.
Ir tai ne vien moralės klausimas. Kiekvienas katalikas kartu yra ir pilietis. Jo pareiga – būtent kaip piliečio – ginti savo moralines nuostatas, kai jos svarstomos viešumoje ar parlamente. Liberaliajai demokratijai susitaikius su 1968-ųjų seksualinės revoliucijos padariniais, įvairūs ir aiškūs katalikui moralės klausimai, kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar lytinis ugdymas, yra tapę nuolatine politinių diskusijų tema. Ne Bažnyčia pasirinko akcentuoti šią temą, nors dažnai atrodo būtent tai ir daranti. Pati seksualinė revoliucija apvertė iki šiol visuotinai priimtas, valstybių, o ne vien dvasininkų saugotas elgesio normas ir privertė Bažnyčią jas ginti. Kiekvienam katalikui, kaip piliečiui, tiesiogiai svarbu tai, kokias moralės normas valstybės įstatymai atspindės ir drauge skatins. Svarbu, ką – gėrį ar blogį – laikysime norma. Tai ir neleidžia tylėti.
Tačiau kalbėti tiesą, kurios moko Bažnyčia, šiandienėje visuomenėje sunku ir tam reikia drąsos. Vieniems jos reikia daugiau nei kitiems. Universitetai Lietuvoje kryptingai ugdo antikatalikiškų pažiūrų socialinių mokslų studentus, kurie vėliau tampa teisininkais, žurnalistais, valstybės tarnautojais, politikais ir politologais. Jie formuoja viešąją nuomonę ir priima sprendimus. Jų „kastose“ susiformuoja vidinė cenzūra, „gero tono“ reikalavimai, nesuderinami su katalikiškomis moralinėmis pažiūromis. Tokioje aplinkoje dirbantiems nuosekliems katalikams ne tik sunku psichologiškai, bet ir rizikinga atvirai ginti savo poziciją.
Vakaruose užtektinai tokios rizikos pavyzdžių. JAV už viešai išsakytą požiūrį į vienalytes „santuokas“ atleistas jau ne vienas televizijos laidų vedėjas, valstybės tarnautojas, sužlugdyta „Mis JAV 2009“ laimėtoja Carrie Prejean, kuri sakė, kad pritaria tik vyro ir moters santuokai. Europos Parlamentas jau senokai atmetė Italijos kandidatą į Europos Komisiją Rocco Buttiglioneʾą, nes šis pasakė, jog kaip katalikas homoseksualius santykius laiko nuodėme. Šalyse, kur įvestas „pažangus“ lytinis švietimas, atleidžiami ir katalikai mokytojai bei darželių auklėtojai, kurie gindami tiesą atsisako vaikus mokyti apie tariamą vienalyčių santykių ar translytiškumo normalumą. Tėvai katalikai netenka teisės neleisti savo vaikų į jiems moraliai nepriimtinas, nes ankstyvus santykius išbandyti skatinančias lytinio ugdymo pamokas. Galiausiai ir Lietuvos kandidatas į Europos Žmogaus Teisių Teismą prof. Ignas Vėgėlė buvo atmestas po skundų dėl viešos ir visiškai su mokslu suderinamos jo pozicijos, jog noras pasikeisti lytį yra psichinės ligos požymis.
Lietuvoje paprastai dar negresia prarasti darbo dėl viešo pasisakymo ginant Bažnyčios mokymą. Tačiau valstybės tarnyboje ir liberalios žiniasklaidos priemonėse išsakius katalikišką poziciją šiais ir panašiais klausimais jau dabar rizikuojama tapti tariamu radikalu, prarasti gerą vardą ir reputaciją, kolegų supratimą, galimas karjeros perspektyvas. Akivaizdu, jog tokioje aplinkoje sakyti tiesą reikia drąsos ir jos daug kam trūksta, kaip trūksta ir paskatų tos drąsos ieškoti. Tačiau ieškoti ir rasti būtina.
Argumentų svarba
Tačiau ne mažiau už drąsą sekuliarioje mūsų dienų visuomenėje katalikui svarbu gebėti rasti argumentų savo pozicijai apginti. Katalikų Bažnyčios mokymas ne iš piršto laužtas ir neegzistuoja tiesiog todėl, kad taip parašyta. Bažnyčia moko to, kas protinga ir objektyviai teisinga. Randančiam noro ir jėgų ugdytis katalikui socialiniai ir gamtos mokslai gali pasiūlyti daugybę sekuliarių argumentų, kodėl kataliko pozicija yra ne tik gerbtina ir verta išgirsti, bet ir pagrįsta bei teisinga. Dažnai tokių argumentų neturėjimas tampa baimės ir nekalbėjimo priežastimi, neretai – paverčia ginamą tiesą jos karikatūra, kai negebama jos paaiškinti. Tačiau prasminga siekti ir mėginti tai daryti. Mūsų dienų kataliko pareiga – gebėti garsiai ir sąžiningai ginti savo tikėjimo diktuojamas ir protu patvirtinamas pažiūras. Tereikia rasti drąsos ir argumentų tai daryti sekuliariame, katalikus ir jų moralines nuostatas į privačią namų-bažnyčios erdvę uždariusiame pasaulyje.
Pastaruoju metu Bažnyčiai ir pasauliečiams katalikams sunkiai sekėsi atlikti šią pareigą. Kaip ir daugelyje kitų sričių, pati Bažnyčia katalikams turėtų rodyti drąsos pavyzdį. Kartais matome tokių pavyzdžių. Geriausias iš jų šiandien galbūt yra paties popiežiaus Pranciškaus atvira ir aiški parama referendumui už prigimtinę vyro ir moters šeimą Slovėnijoje, taip pat ir žygiams už gyvybę įvairiuose pasaulio miestuose. Drąsos įkvepia ir San Francisko arkivyskupo Salvatore Cardileone pavyzdys – įvairiomis priemonėmis puolamas liberalios žiniasklaidos, jis nė per žingsnį nesitraukia nuo Bažnyčios mokymo gynimo tiek privačiai, tiek ir viešai visoje šalyje. Jis ne tik inicijavo liberaliojoje Kalifornijoje laimėtą referendumą dėl vienalyčių „santuokų“ draudimo, kasmet dalyvauja demonstracijose už gyvybę ir prigimtinę šeimos sampratą, bet ir skatina griežtai laikytis Bažnyčios mokymo katalikiškų mokyklų programose. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.
Žalingas Bažnyčios pasyvumas
Tačiau kartais akivaizdu, jog prie Kristaus mokymo pralaimėjimų viešajame gyvenime prisideda ir pasyvi arba dviprasmiška pačios Bažnyčios atstovų pozicija. Taip nutiko JAV, Indianos valstijoje, kai ten, prasidėjus nacionalinei šmeižto ir boikoto kampanijai, respublikonų gubernatorius Mikeʼas Penceʼas pasidavė dėl mėginto priimti Religijos laisvės atkūrimo akto. Puolimo prieš jį metu valstijos vyskupai dviprasmiškai pareiškė, kad religijos laisvės atkūrimo akto projektas „kaip reta suskaldė valstijos gyventojus“ ir nestojo jo palaikyti. Kaip reta aptakia kalba, užuot parėmus teisingą projektą, akcentuotas susiskaldymas, kurį sukėlė ne pats projektas, o iškreiptas jo pateikimas žiniasklaidoje.
Baisesnių padarinių turėjo Bažnyčios pasyvumas Airijoje. Referendumo už vienalytes „santuokas“ kampaniją ten, žinoma, laimėjo užsienio organizacijų pinigai, visų partijų ir žiniasklaidos parama. Tačiau katalikiška laikytos šalies Bažnyčia vietoj aiškaus signalo ir čia skleidė abejones. Dublino arkivyskupas pareiškė, kad pats balsuos „prieš“, tačiau negali patarti tikintiesiems, kaip balsuoti šiuo klausimu, kuriuo Bažnyčia pateikia aiškų, nedviprasmišką mokymą. Dauguma dvasininkų rinkosi pasyvumą.
Tai, kokią poziciją Bažnyčia užims Lietuvoje, duos toną ir šalies katalikams. Debatai dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo ir plačiai nuskambėjęs siūlymas partijoms tartis dėl tariamų žmogaus teisių (žr. š. m. birželio „Artumoje“) suteikia Bažnyčiai ir tikintiesiems puikią progą aiškiai ir įtaigiai kalbėti rūpimais visuomenės gyvenimo klausimais. Šia proga reikia naudotis ir ugdytis Bažnyčios mokymą ginti nesvyruojant ir argumentuotai. Liūdni pavyzdžiai liudija aptakumo ir abstraktumo žalą. Baimė ar abejingumas Bažnyčios mokymą ginti viešojoje erdvėje yra brangiai kainuojančios ydos tiek Bažnyčiai, tiek pasauliečiams katalikams. Esame labai toli nuo to, kad galėtume kaip savo puikybę pademonstravęs Airijos vyskupas pasakyti, jog „padarėme viską“.
Stebint, kaip stipriai viešasis katalikų reiškimasis užgniaužtas Vakarų Europos šalyse, kur jiems paliekama viso labo tik teisė melstis, belieka džiaugtis, kad Lietuvoje dar turime galimybę gintis. Nereikia kuklintis kasdienėse situacijose šia galimybe pasinaudoti. Moralės tiesa pati savęs neapgins nuo jos nusisukančioje visuomenėje.
