Tėvas Timothy Radcliffe OP
Naktį prieš mirtį Jėzus meldėsi Tėvui: „Kad jie būtų viena kaip ir mes“ (Jn 17, 11). Tačiau nuo pat pradžių, beveik kiekviename Naujojo Testamento tekste, matome mokinius susiskaldžiusius, besiginčijančius, vienas kitą atskiriančius nuo bendruomenės. Susirinkome į Sinodą, nes ir esame susiskaldę, Bažnyčia tokia visada buvo, bet tikimės ir meldžiamės už širdies bei proto vienybę. Kristaus Kūnas turėtų įkūnyti tą pažadėtą Jėzaus taiką, kurios taip trokšta pasaulis.
Prieš tai apžvelgiau du pasidalijimo šaltinius: skirtingas viltisirskirtingas Bažnyčios kaip namų sampratas. Tačiau šios įtampos neturėtų mūsų supriešinti; nešame viltį, kuri pranoksta viltį, ir mūsų namai erdvūs – Karalystė, kurioje, kaip sako Viešpats, yra „daug buveinių“ (Jn 14, 1).
Žinoma, ne kiekviena viltis ar nuomonė yra pagrįsta. Tačiau ortodoksija yra erdvi, o erezija – siaura. Viešpats veda savo avis iš mažo aptvaro į plačias mūsų tikėjimo ganyklas. Per Velykas Jis išves jas iš mažos užrakintos patalpos į neaprėpiamą Dievo platybę, Dievo apstybę.
Taigi klausykimės Jo kartu. Bet kaip? Vienam vokiečių vyskupui nerimą kėlė „kandus tonas“ per Vokietijoje vykusias sinodines diskusijas. Jis sakė, kad jos buvo „labiau panašios į retorinį apsikeitimą žodiniais smūgiais, nei į tvarkingas diskusijas“. Žinoma, tvarkingos racionalios diskusijos yra būtinos. Kaip dominikonas, niekada negalėčiau paneigti proto svarbos! Tačiau reikia daugiau, jei norime peržengti savo nesutarimų ribas. Avys pasitiki Ganytojo balsu, nes tai – draugo balsas. Šis Sinodas bus vaisingas tik tada, jei ves į gilesnę draugystę su Viešpačiu ir vienas su kitu.
Neįmanomos draugystės
Naktį prieš mirtį Jėzus kreipėsi į mokinius, kurie netrukus Jį išduos, išsižadės ir apleis, sakydamas: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Mus apglėbia gydanti Dievo draugystė, atrakinanti mūsų pačių susikurto kalėjimo duris. Neregimas Dievas prabyla vyrams ir moterims kaip draugams (plg. Dei Verbum, 2). Jis atveria duris į amžiną Trejybės draugystę. Ši draugystė buvo pasiūlyta Jo mokiniams, muitininkams ir prostitutėms, įstatymo mokytojams ir svetimšaliams. Tai buvo pirmasis Karalystės skonis.
Senajame Testamente, klasikinėje Graikijoje ir Romoje tokia draugystė buvo laikoma neįmanoma, nes draugystė galėjo būti tik tarp gerų žmonių. Draugystė su nedorėliais buvo negalima. Kaip sakoma Psalmėse: „Pikta darančių draugės nekenčiu, nedorų žmonių vengiu“ (26, 5). Senajame Testamente blogieji neturėjo draugystės, nes jie bendradarbiauja tik dėl piktų poelgių. Tačiau mūsų Dievas visada buvo linkęs sukrečiančiai draugystei – Jis mylėjo apgaviką Jokūbą, žudiką ir svetimautoją Dovydą, stabmeldį Saliamoną.
Be to, draugystė buvo įmanoma tik tarp lygių. Tačiau malonė mus pakylėja į dieviškąją draugystę ir tarsi sulygina su Dievu. Šv. Tomas Akvinietis sako: solus Deus deificat – „tik Dievas gali mus sudievinti“. Šiandien minime Šv. Angelus Sargus, kurie yra unikalios draugystės, Dievo skirtos kiekvienam iš mūsų, ženklas. Šia proga Šventasis Tėvas sakė: „Niekas nekeliauja vienas, niekas neturėtų galvoti, kad yra vienas“ (2014). Keliaudami kiekvienas esame apimti dieviškosios draugystės.
Evangelijos skelbimas niekada nėra tik informacijos perdavimas. Arba tai draugystės aktas, arba tai niekas. Prieš šimtą metų mano provincijos dominikonas Vincentas McNabbas sakė: „Mylėkite tuos, kuriems pamokslaujate. Jei nemyli, nesakyk pamokslo. Pamokslaukite sau.“ Sakoma, kad šv. Dominyką mylėjo visi, nes jis mylėjo visus. Šv. Kotryną Sienietę supo draugų ratas, vyrai ir moterys, pasauliečiai ir vienuoliai. Jie buvo žinomi kaip caterinati , „Kotrynos žmonės“. Šv. Martynas Poresas, atsiprašau, vėl dominikonas, dažnai vaizduojamas su katinu, šunimi ir pele, mintančiais iš vieno indo (geras vienuolinio gyvenimo įvaizdis! Galbūt tiktų ir Sinodui).
Senajame Testamente tarp vyrų ir moterų nebuvo lengvos draugystės. Karalystės įsiveržė su Jėzumi, apsuptu savo draugų, vyrų ir moterų, einančių drauge su Juo į Jeruzalę. Net ir šiandien daugelis žmonių abejoja nekalta vyrų ir moterų draugystės galimybe. Vyrai bijo kaltinimų, moterys – vyrų smurto, jaunimas – prievartos. Turėtume įkūnyti beribę Dievo draugystę, kuri niekada nekenkia. Tai pirmasis Karalystės ženklas.
Riba peržengta Dievo
Taigi Evangeliją skelbiame per draugystę, kuri peržengia ribas ir atrodo neįmanoma. Dievas peržengė ribą tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kokias neįmanomas draugystes galime užmegzti? Šv. Pranciškus Asyžietis susidraugavo su Gubijo vilku. Su kokiais vilkais susidraugausime per Sinodą? 1981 m., kai palaimintasis Pierre’as Claverie buvo įšventintas Orano vyskupu Alžyre, jis savo draugams musulmonams sakė: „Už tai, kas esu šiandien, esu skolingas ir jums. Kartu su jumis mokydamasis arabų kalbos pirmiausia išmokau kalbėti ir suprasti širdies kalbą, broliškos draugystės kalbą, kurioje rasės ir religijos bendrauja tarpusavyje... Nes tikiu, kad ši draugystė ateina iš Dievo ir veda pas Dievą.“ Atkreipkite dėmesį, draugystė padarė jį tuo, kuo jis buvo! Ir būtent dėl šios draugystės jis kartu su jaunu draugu musulmonu Mohamedu Bouckichi buvo nužudytas teroristų. Po jo beatifikacijos buvo pastatyta pjesė apie jų draugystę Pierre et Mohamed. („Pierre’as ir Mohamedas“). Mohamedo motina, žiūrėjusi spektaklį apie savo sūnaus mirtį, pabučiavo jį vaidinusį aktorių.
Geroji žinia, kurios jaunimas laukia iš mūsų, yra ta, kad Dievas draugiškai kreipiasi į juos. Tokios draugystės jie trokšta, tokios ieško instagrame ir tiktoke. Kai buvau paauglys, bendravau su katalikų kunigais, kurie ugdė mano tikėjimą. Šiandien tokios draugystės tapo tragiškai įtartinos dėl seksualinio išnaudojimo krizės. Seksualinė nuodėmė yra ir nuodėmė prieš draugystę. Giliausias ratas Dantės Pragare buvo skirtas išdavusiems draugystę.
Draugystės menas
Taigi viso to, ką darysime šiame Sinode, pamatas turi būti mūsų užmegzta draugystė. Tai neatrodo taip svarbu, ir žiniasklaidoje tai nepateks į antraštes. Tikriausiai sakys: „Jie atvyko į Romą tam, kad užmegztų draugystę?! Koks švaistymas!“ Tačiau būtent per draugystę pereisime nuo Aš prie Mes ( Instrumentum laboris A. 1. 25). Be jos nieko nepasieksime. Kai Kenterberio anglikonų arkivyskupas Robertas Runcie susitiko su šv. Jonu Pauliumi II, jis nusivylė, kad, atrodo, nebuvo pasiekta jokios pažangos siekiant vienybės. Tačiau popiežius ragino jį pasitikėti savimi. „Afektyvuskolegialumas yra pirmesnis už efektyvų kolegialumą.“ Pirmiausia – draugystė, o paskui visa kita.
Sinodo Instrumentum laboris užsimenama apie daugelio kunigų vienatvę ir apie tai, kad „jiems reikia pagalbos, draugystės ir paramos“ (B. 2.4). Kunigo pašaukimo šerdis – draugystės menas. Kunigas yra Dievo draugystės, amžinosios Trejybės draugystės, tarnas. Tada visi klerikalizmo nuodai ištirpsta. Tėvų pašaukime taip pat gali būti vienišas ir tam reikia palaikančios draugystės.
Draugystė yra kūrybinė užduotis. Anglijoje sakome, kad we fall in love but we make friends („įkrentame į meilę, bet susidraugaujame“). Po palyginimo apie gerąjį samarietį Jėzus klausia įstatymo mokytojo: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis pasakė mokiniams, kad jie turi susirasti draugų naudodamiesi neteisinga mamona (plg. Lk 16, 9). Sinode mums tenka kūrybiška užduotis – užmegzti neįtikėtinas draugystes, ypač su tais, su kuriais nesutinkame, ypač su vilkais. Jei manote, kad kalbu nesąmones, ateikite ir susidraugaukime!
Tai gali skambėti baisiai! Įsivaizduokite, kad esu nusitaikęs į jus su siaubingu pasiryžimu susidraugauti. Jūs norėsite pabėgti! Tačiau draugystės pagrindas yra tiesiog buvimas vienas su kitu. Tai yra mėgavimasis kito žmogaus buvimu. Jėzus pakviečia artimiausią draugų ratą – Petrą, Jokūbą ir Joną – būti su Juo ant Taboro kalno, taip pat jie bus su Juo Getsemanės sode. Po žengimo į dangų mokiniai ieško kito, pakeičiančio Judą, to, kuris būtų buvęs su Viešpačiu ir su jais. Petras sakė, kad jis turėtų būti „vienas iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų“ ( Apd 1, 21). Danguje bus tik buvimas su Viešpačiu ir Jo draugais. Keturis kartus per Mišias girdime žodžius: „Viešpats su tavimi.“ Tai yra dieviškoji draugystė. Sesuo Wendy Becket maldą apibūdino kaip „buvimą pažeidžiamai Viešpaties akivaizdoje“. Nieko nereikia sakyti.
XII a. cistersų abatas šv. AelredasišRivou (Rievaulx) savo knygoje apie dvasinę draugystę rašė: „Štai mes, tu ir aš, ir viliuosi, kad Kristus su mumis sudarys trejetą. Dabar niekas negali mūsų pertraukti... Tad ateik, mielas drauge, atskleisk dabar savo širdį ir išsakyk mintis.“ Ar išdrįsime išsakyti savo mintis?
Dominikonų generalinėje kapituloje, žinoma, diskutuojame ir priimame sprendimus. Tačiau taip pat meldžiamės, kartu valgome, vaikščiojame, geriame ir ilsimės. Vieni kitiems dovanojame brangiausią dovaną – savo laiką. Kuriame bendrą gyvenimą. Tada užsimezga neįtikėtinos draugystės. Idealiu atveju turėtume tai daryti per šias tris Sinodo savaites, užuot dienos pabaigoje ėję skirtingais keliais. Tikėkimės, kad tai bus įmanoma per kitą šio Sinodo sesiją.
Kūrybinga Dievo meilė suteikia mums erdvės. Herbertas McCabe’as OP rašė: „Dievo galybė pirmiausia yra jėga, leidžianti dalykams būti. Tebūnie šviesa – kūrybiškumas yra kaip tik ta galia, kuri dėl to, kad dėl jos daiktai ir asmenys yra tokie, kokie yra, negali trukdyti kūriniui. Akivaizdu, kad kūryba nekeičia daiktų, ji leidžia jiems būti savimi. Kūryba yra paprastas leidimas daiktams būti, ir mūsų meilė – menkas to atspindys.“
Dažnai nereikia jokių žodžių. Jauna alžyrietė, vardu Yasmina, paliko atviruką netoli Pierre’o Claverie kankinystės vietos. Jame ji užrašė: „Šį vakarą, Tėve, neturiu žodžių. Bet turiu ašaras ir viltį.“
Jei tokiu būdu būsime vienas su kitu, pamatysime vienas kitą tarsi pirmą kartą! Kai Jėzus pietavo fariziejaus Simono namuose, įėjo moteris, galbūt vietinė prostitutė, ir verkdama savo ašaromis nuplovė Jėzui kojas. Simonas buvo sukrėstas – ar Jėzus nemato, kas ji yra? Bet Jėzus atsako: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais“ ( Lk 7, 44).
Dievo veidas
Izraelis troško pamatyti Dievo veidą ir ištisus amžius giedojo: „Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!“ ( Ps 80, 20). Tačiau buvo neįmanoma pamatyti Dievą ir gyventi. Izraelis troško to, kas nepakeliama, – regėti Dievo veidą. Šis veidas buvo apreikštas Jėzuje, į kurį piemenys galėjo žiūrėti kaip į miegantį kūdikį ėdžiose ir gyventi. Dievo veidas tapo regimas, tačiau tai buvo Dievas, miręs užmerktomis akimis ant kryžiaus.
Eucharistinėje II maldoje meldžiamės, kad mirusieji būtų priimti į Dievo veido šviesą . Įsikūnijimas yra Dievo regimybė. Senovės teologas, galbūt šv. Augustinas, įsivaizduodamas dialogą su geruoju plėšiku, kuris mirė kartu su Jėzumi, sakė: „Specialiai nestudijavau Šventojo Rašto. Buvau nuolatinis plėšikas. Tačiau tam tikrą skausmo ir atskirties akimirką pamačiau, kad Jėzus žiūri į mane, ir Jo žvilgsnyje viską supratau.“
Šiais laikais tarp pirmojo ir antrojo Kristaus atėjimo turime būti vienas kitam tuo veidu. Matome tuos, kurie yra neregimi, ir šypsomės tiems, kurie jaučiasi sugėdinti. Amerikietis dominikonas Brianas Pierce’as aplankė gatvės vaikų nuotraukų parodą Limoje (Peru). Po vieno vaiko nuotrauka buvo užrašas: Saben que existo pero no me ven – „Jie žino, kad egzistuoju, bet manęs nemato.“ Jie žino, kad egzistuoju kaip problema, nepatogumas, statistika, bet jie manęs nemato!
Pietų Afrikoje įprastas pasisveikinimas yra sawabona, „matau tave“. Milijonai žmonių jaučiasi nematomi. Niekas į juos nežiūri, jų neatpažįsta. Dažnai žmonės yra linkę smurtauti vien tam, kad juos bent kas pamatytų! Žiūrėk, aš čia! Jie geriau jaučiasi, matomi kaip priešai, nei visai nematomi.
Thomas Mertonas pradėjo vienuolinį gyvenimą, norėdamas pabėgti nuo pasaulio nedorybių. Tačiau keleri cistersų gyvenimo metai atvėrė jam akis žmonių grožiui ir gerumui. Vieną dieną gatvėje nuo akių nukrito žvynai. Savo dienoraštyje jis rašė: „Tada staiga tarsi išvydau slaptą jų širdžių grožį, jų širdžių gelmes, kurių nepasiekia nei nuodėmė, nei geismas, nei savęs pažinimas, jų būties šerdį, asmenį, kuris kiekvienas yra Dievo akyse. Jei tik jie galėtų pamatyti save tokius, kokie yra iš tikrųjų. Jei tik galėtume taip matyti vieni kitus visada. Nebūtų daugiau karų, neapykantos ir godumo. “
Tai, kas suvienija
Mūsų pasaulis trokšta draugystės, tačiau ją griauna destruktyvios tendencijos: žmonės susivienija dėl supaprastintų pasakojimų, lengvabūdiškų šūkių, minios aklumo. Ir aštrus individualizmas, kuris reiškia, kad viskas, ką turiu, yra mano istorija.
C. S. Lewisas sakė, kad įsimylėjėliai žiūri vienas į kitą, o draugai žiūri ta pačia kryptimi. Jie gali nesutikti vienas su kitu, tačiau bent dalijasi kai kuriais vienodais klausimais. Cituoju: „Ar jums rūpi ta pati tiesa? Draugas gali būti [tas], kuris sutinka su mumis, kad koks nors klausimas, į kurį kiti mažai atsižvelgia, yra labai svarbus. Jam nebūtina su mumis sutikti dėl atsakymo.“
Drąsiausia, ką galime padaryti šiame Sinode, yra atvirai išsakyti savo abejones ir klausimus, į kuriuos neturime aiškių atsakymų. Tuomet priartėsime prie jų kaip bičiuliai ieškotojai, tiesos maldautojai. Grahamo Greene’o romane Monsinjoras Kichotasispanų katalikų kunigas ir komunistas meras kartu atostogauja. Vieną dieną jie išdrįsta pasidalyti savo abejonėmis. Kunigas sako: „Keista, kad dalijimasis abejonėmis gali suartinti žmones galbūt net labiau nei bendras tikėjimas. Tikintysis kovos su kitu tikinčiuoju dėl menkiausio skirtumo, o abejojantis kovoja tik su savimi.“
Popiežius Pranciškus, kalbėdamas su rabinu Skorka, sakė: „Tas, kuris nori būti Dievo tautos vadovu, turi palikti vietos abejonėms, turi suteikti Dievui erdvės, todėl sumažėti, atsitraukti su kylančiomis viduje abejonėmis, vidiniais sunkiais išgyvenimais, nežinojimu, ką daryti, – visa tai galiausiai labai išgrynina. Blogas vadovas yra tas, kuris pasitiki savimi ir yra užsispyręs. Vienas iš blogo vadovo bruožų yra pernelyg didelis normatyvumas dėl savo pasitikėjimo savimi.“
Jei nėra bendro rūpinimosi tiesa, koks tuomet draugystės pagrindas? Draugystė mūsų visuomenėje yra sudėtinga iš dalies dėl to, kad visuomenė arba prarado pasitikėjimą tiesa, arba laikosi siaurų fundamentalistinių tiesų, apie kurias negalima diskutuoti. Solženitsynas sakė: „Vienas tiesos žodis nusveria visą pasaulį.“ Vienas mano brolių, važiuodamas autobusu, išgirdo dvi moteris, sėdinčias priešais jį. Viena skundėsi dėl patirtų kančių. Antroji pasakė: „Mano brangioji, tu turi būti filosofiškai nusiteikusi.“ – „Ką reiškia filosofiškai?“ – „Tai reiškia, kad tu apie tai negalvoji.“
Draugystė klesti, kai išdrįstame dalytis abejonėmis ir kartu ieškoti tiesos. Kokia prasmė kalbėtis su žmonėmis, kurie jau viską žino arba visiškai sutinka? Bet kaip mums tai daryti? Kita konferencija apie pokalbio meną.
Straipsnyje panaudotos asociatyvios Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės nuotraukos iš piligrimystės į Ekumeninį maldos budėjimą Romoje
