Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, Iustitia et pax komitetas
Prisipažinsiu: ilgą laiką dvasingiesiems vargdieniams – kaip jie dažnai vadinami Lietuvoje – skirtas Kristaus palaiminimas man atrodė neįtikinamai. Skaitant Šventąjį Raštą nelieka abejonių: Atpirkėjas tikrai yra nuskriaustųjų draugas. Bet vis dėlto, kas tie vargdieniai? Koks jų dvasingumas? Ir kodėl jie tokie mieli Dievui?
Viena vertus, viskas lyg ir aišku: vargdieniai yra mažiau supančioti turto; jie laisvi susitikti su Jėzumi, nes neturi ko prarasti. Turtingam jaunuoliui kvietimas parduoti visą savo turtą, o gautus pinigus išdalyti vargšams pasirodė per sunkus (Mt 19, 16–22). O visuomenės paribyje gyvenę žmonės su Atpirkėju bendrą kalbą rasdavo, atrodo, kur kas lengviau.
Kita vertus, gražūs pasakojimai apie Jėzaus draugystę su ano meto nelaimėliais man atrodo kažkokie pacukruoti. Gal ne patys pasakojimai, bet jų interpretacijos. Antai aš nepažįstu nė vieno vargdienio, kurį jo žemiška dalia būtų paakinusi rimtai siekti dangiško lobio. Neabejoju, kad tokie šventi vargdieniai egzistuoja, bet kartu esu tikras, kad kiekvienam iš jų tenka po šimtą tų, kuriuos sutraiškė kasdienių rūpesčių volas, įsiurbė priklausomybių pelkės ar suviliojo netikri pranašai. Taigi buvimas vargdieniu jokiu būdu dar nėra bilietas į išganymą.
Daugelyje enciklikų bei dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium girdimas Bažnyčios kvietimas rūpintis vargšais (ypatingas vargšų pasirinkimas), mano galva, atliepia tą realybę, kad vargšai nestovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio. Vis dėlto vargšai turi turto nesupančiotą laisvę, kurios stokojo turtingas jaunuolis evangelijose. Ypatingas rūpinimasis vargšais, manau, reiškia katalikų pareigą siekti, kad vargdieniai neturto duotą laisvę panaudotų Jėzaus pasirinkimui. Ne alkoholiui, ne narkotikams, ne turtui, ne revoliucijai, o Šaltiniui, iš kurio atsigėrus daugiau nebetrokštama.
Toks požiūris į vargšus radikaliai skiriasi nuo dialektinio požiūrio, pagal kurį šviesus (ar bent šviesesnis) rytojus išauš tuomet, kai vargšai – darbininkai, moterys, homoseksualai – nuvers savo pavergėjus. Tai suponuoja, tarsi nūdienos nelaimėliai jau stovi ant aukštesnio „moralinės kokybės“ laiptelio; juos tereikia emancipuoti, įgalinti, įsąmoninti. Toks pažangos supratimas atrodo naiviai, nes remiasi klaidingu žmogaus antropologijos supratimu. Drakonų skerdikai, deja, patys priklauso slibinų rūšiai.
Be jokios abejonės, dažnai vargšus reikia pamaitinti ir aprengti; kartais juos reikia emancipuoti ir įgalinti; bet visada reikia su jais kalbėtis, su jais draugauti ir (rizikuoju nuskambėti pasaldintai) juos mylėti. Tik šitaip galime tikėtis juos užkrėsti Kristumi ir padėti išgyti iš dvasinių žaizdų. Bet kaip tai padaryti? Kaip kalbėti, kad vargdieniai mus išgirstų? Kaip draugaujant būti draugais, o ne geradariais? Kaip mylėti vargdienius? Atsakymas: nusižeminant.
Šiais laikais apie nusižeminimą mažai kalbama. Jaunimo ausyse tas žodis, ko gero, skamba tarsi koks menamas inkvizicijos laikų aidas. Vis dėlto nusižeminti nereiškia žemintis. Nusižeminimas yra būdas matyti tikrovę, kokia ji yra – tikrovę, kurioje kiekvienas esame paliestas nuodėmės. Susidūręs su yda, nusižeminęs žmogus nepuola moralizuoti; susidūręs su kvailybe – nepuola mokyti. Užuot tai daręs, nusižeminęs žmogus ydoje ir kvailybėje pastebi kitą žmogų ir jaučia jam empatiją, nes pažįsta savo paties ydas ir kvailybes.
Toks žmogus, net pats nebūdamas vargšas, gali tyliai prieiti prie kenčiančio vargdienio ir ramiu buvimu (kartais, nors nebūtinai, ir kančios palengvinimu) parodyti jam Kristų. Toks žmogus, mano galva, turi vargdienio dvasią (taip, beje, turėtų būti teisingai verčiama „dvasingojo vargdienio“ sąvoka). Ir net jei tokio žmogaus gyvenimas ne visada būna lengvas, jis tikrai yra palaimintas.
