Vytautė MACIUKAITĖ
Natūralu ir normalu, kad žmogus nori gyventi gerai, gražiai ir laimingai. Bet tai, ką laikome gėriu, yra gana reliatyvu, nes mūsų gera savijauta priklauso nuo daugybės aplinkybių. Šiandien norime gyventi ir jaustis geriau nei vakar, lyginamės su kitais žmonėmis ir geidžiame turėti šį tą geresnio ir naujesnio, nei turi mūsų draugai ar kaimynai. Gyvenimas vis greitėja ir reikalauja sugebėti nuolat prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Smagu ko nors siekti, tobulėti, jausti, kad judi į priekį, kol... išsenka jėgos. Nejučia pavargstame, suvokiame, kad netekome dvasios pusiausvyros. O jeigu dar labiau perlenkiame lazdą, už tai sumokame ir sveikatos sutrikimais. Poilsis, fizinis ir ypač dvasinis, įgyja vis didesnę svarbą nūdienos gyvenime.
Kur ieškoti ramybės?
Būdų, kaip susigrąžinti jėgas ir atgauti pusiausvyrą, mėgina pateikti daug įvairių specialistų bei šarlatanų nuo psichologo iki astrologo, bioenergetiko ar jogos mokytojo. Kažkodėl ramybės ir dvasios darnos ieškantys žmonės pirmiausia yra linkę kreipti dėmesį į jogą ar budizmą, nes jau pati lotoso poza ar Budos vaizdavimas tarsi be žodžių liudija iš jų sklindančią ramybę. Suprantama, kad šios paslaugos ir nemažai kainuoja. Kodėl turėtų nekainuoti, jeigu žada suteikti tai, ko labai ilgimės? Neretai ramybė ir pusiausvyra ją praradusiam žmogui tampa tokia svarbia vertybe, jog jis yra linkęs daug ką dėl jos paaukoti ir ne visada skuba pasidomėti, kas yra tų paslaugų teikėjas. Iš tiesų tikrosios dvasinės vertybės nieko nekainuoja. Štai ką skelbia pranašas Izaijas:
Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei ir pinigų neturite, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais (Iz 55, 1–2).
Už šias ir panašias paslaugas mokėti nereikia, o jei ir reikia, tai visai nedaug, nes būdai, kaip atgauti ramybę, žinomi nuo seniausių laikų. Tereikia juos prisiminti. Yra dvi galimybės, kaip atrasti dvasios darną ir gyventi subalansuotą, pilnatvės pojūčio kupiną gyvenimą. Kaip to pasiekti, mąstė antikiniai graikai ir patyrė senovės izraelitai. Ir vieni, ir kiti priėjo išvadą: ramybė surandama einant vidurio keliu, tik skirtingais būdais.
Graikiškos ir žydiškos harmonijos paieškos
Aristotelis „Nikomacho etikoje“ kalba apie dorybės ugdymą. Dorybe jis vadina pusiausvyrą tarp pertekliaus ir trūkumo, t. y. jeigu kas nori savo poelgį pavadinti dorybingu, turi atrasti vidurį tarp dviejų kraštutinių poelgių. Pvz., taupumas yra dorybė todėl, kad yra tarp šykštumo ir išlaidumo. Pasak filosofo, reikia skirti matematinį vidurį nuo asmeninio. Jeigu tartume, kad 65 kg yra normalus moters svoris, negalėtume reikalauti iš kiekvienos, kad ji svertų būtent tiek, nes ūgis ir sudėjimas ne visų vienodas. Tas pats galioja ir taupumui. Didelį atlyginimą gaunančiam asmeniui taupumo riba bus vienokia, o mažai uždirbančiam – kitokia. Galima sakyti, kad pusiausvyra graikams reiškė saiką, asmeninių ribų ir galimybių supratimą.
Taip mąstė graikai. Protas jiems buvo svarbiausia priemonė įvairiems klausimams spręsti, valia – atrastiems atsakymams įgyvendinti. Visiškai kitaip tų pačių tikslų siekė senovės izraelitai. Tai iliustruoja vienas gerai žinomas Senojo Testamento pasakojimas – žydų išsilaisvinimas iš Egipto vergijos (plg. Iš 12, 21–14, 31). Po daugelio metų nesėkmingų mėginimų susigrąžinti prarastą laisvę, izraelitams pagaliau pavyksta ištrūkti iš vergijos namų, kaip jie vėliau pavadino Egiptą. Naktį, atlikę tam tikras apeigas, kokių Dievas iš jų reikalavo, jie skubiai palieka savo įprastą, saugią aplinką. Kitą rytą Egipto faraonas vėl apsigalvoja ir pasigaili, paleidęs izraelitus, tad pasiunčia savo kariauną jiems įkandin, kad sugrąžintų buvusius vergus į ištuštėjusias jų darbo vietas. Žinoma, egiptiečių armija su žirgais ir karo vežimais kur kas greitesnė už pėsčius izraelitus, kurie dar sustabdomi prieš akis atsivėrusios Raudonosios jūros.
Šioje vietoje prasideda tikroji žydų filosofija, labai panaši į graikų, tik pagrindiniai jos veikėjai yra kiti. Izraelitai atsiduria tikrai nepavydėtinoje padėtyje: priešaky plyti vanduo, į nugaras alsuoja įpykusi egiptiečių armija. Vienintelis išsigelbėjimas, kurį padiktuotų sveikas protas, – pasukti į kairę arba į dešinę, t. y. judėti pajūriu (čia klausimas, ar tai buvo Raudonoji, ar Nendrių jūra, esmės nekeičia). Bet net ir šios dvi galimybės neteikia vilties išsigelbėti. Paprasta numatyti, kad egiptiečių vežimai izraelitus kaipmat būtų paviję. Padėtis be išeities, todėl bėglių minia pradeda murmėti prieš Dievą ir prieš Mozę klausdami, ar tam jie paliko Egiptą, kad čia pat numirtų?!
Vien Mozės tikėjimas nesusvyruoja. Jis meldžiasi, tiesiog šaukiasi Dievo, kad duotų jam atsakymą. Ir jį gauna. Atsakymas toks, kokio nebūtų išgalvojęs pats protingiausias ir išmintingiausias graikų filosofas: reikia ištiesti lazdą, tada jūra nuslūgs, o Izraelio tauta sausomis kojomis pasieks kitą krantą. Viskas įvyksta taip, kaip Dievas sakė, ir jie pereina jūros viduriu.
Krikščioniškoji „nirvana“?
Šis vidurys pasiektas ne pasitelkiant į pagalbą mąstymą, bet Dievo įsikišimu. Ir tai – ne teorija, bet veiksmas ir patirtis. Teologai Dievo pagalbą vadina malone. Mūsų aptariamu atveju malonė – ne tik vandens prasiskyrimas ar jūros nusausėjimas, bet ir tikėjimo aktas. Malonė gaunama ne stiprios valios pastangų dėka, bet išmeldžiama.
Krikščionybėje graikų filosofija ir izraelitiška patirtis susiliejo į vieną nelyginant dvi upės. Tai reiškia, kad žmogaus prigimtis, pasireiškianti per protą ir valią, nėra atmetama. Žmogui reikia ir proto, ir valios veikti sau įprastoje kasdienėje aplinkoje. Bet vos tik jis patenka į naują situaciją, kuri pranoksta jo jėgas, jam prireikia tikėjimo ir Dievo pagalbos.
Pradžioje minėjau, jog vis daugiau žmonių tikisi tikrąją ramybę bei pusiausvyrą atrasti jogoj, budizme etc. Kartais žmonės tiesiog nori išmėginti kažką naujo, bet dažnai šios paieškos susijusios su nenoru ką nors keisti savo gyvenime, t. y. nei apriboti save, nei tikėtis Dievo pagalbos. Jos kyla iš gilaus pervargusio žmogaus troškimo gyventi beskausmį, nuasmenintą, patogų gyvenimą. Krikščionybėje kiekvienas turtingas ir daug galimybių turintis žmogus kviečiamas jausti saiką ir nustatyti savo gyvenimui ribas, o tas, kuris kenčia nepriteklių, šauktis Dievo pagalbos. Galima sakyti, jog abi žmonių grupės vargsta panašiai. Vargšas priverstas kęsti trūkumą, o turtingasis pervargsta nuo pertekliaus. Abu turi daug dirbti: vienas – kad išgyventų, kitas – kad atlaikytų konkurenciją. Pastarasis, priešingai pirmajam, dažnai siekia rasti būdą, kuris leistų ir toliau išsaugoti tą patį gyvenimo stilių ir padėtų arba nepavargti, arba kuo greičiau susigrąžinti prarastas jėgas. Žinoma, tam pasitarnauja įvairios budistinės praktikos. Tik ar jos tikrai perkeičia ir subrandina žmogų?
