Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Didelės ir mažos kryžkelės

Džiaugsmo anatomija, arba Džiaugsmas... džiaugtis

2014-03-01 | Zita VASILIAUSKAITĖ
artuma201403 rs p16 17. Vido Venslovaičio nuotrauka
Vido Venslovaičio nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖ
Zita VASILIAUSKAITĖ

Nežinau, ar daug atsirastų mūsų aplinkoje žmonių, kurie prisipažintų, kad džiaugsmo gyvenime nestokoja. Deja, daugelis pabrėžia, kad gera nuotaika, džiaugsmas ir linksmumas – nedažni mūsų gyvenimo palydovai. O ir mes patys, ypač pasižvalgę po svečias šalis, turime pripažinti, kad niūrumu, nepasitenkinimu ir šiaip nuolatine vidine įtampa lenkiame daugelį kitų šalių gyventojų. Tik pažiūrėkime, kas darosi keliuose (besišypsantis ir padėkojantis vairuotojas – reta išimtis), kaip nervinasi prekybos centre eilėje stovintys pirkėjai, jei kuris ilgėliau sugaišta prie kasos... Ir taip – kur tik pažvelgsi. Žodžiu, nervų ir nepasitenkinimo net viešajame gyvenime (manau, namuose, už uždarų durų, jų yra dar daugiau) nors vežimu vežk. O džiaugsmo?..

Apžvelgę viešas diskusijas apie valstybines šventes, išeigines dienas, pamatytume, kad žmonės, nors teoriškai suvokia prasmę, bet praktiškai švenčių neišgyvena, o ir nuoširdžiai jas švęsti moka tik mažuma. Mat šventės prasmė – tai šventimas ir džiaugsmo išgyvenimas, o pastarojo kaip tik dažniausiai ir pasigendama. Surengti gražią ir tikrą šventę nėra paprasta, tačiau juk labai daug priklauso nuo mūsų pačių – kiek patys sugebame ir esame nusiteikę nuoširdžiai džiaugtis ir linksmintis.

Pamatinis gyvenimo džiaugsmas

Kiekvieno mūsų gyvenimas vyksta jau dabar, mano – kai rašau, jūsų – kai skaitote šį tekstą. Šiuolaikinės psichologijos požiūriu žmogaus laimė dažniausiai apibūdinama jo pamatiniu pasitenkinimu gyvenimu ir patiriamo džiaugsmo kiekiu. Apie pamatinį pasitenkinimą gyvenimu jau esame kalbėję (2013/6), tik prisiminkime, kad jis susijęs su žmogaus savo gyvenimo prasmės suvokimu bei savirealizacijos poreikio patenkinimu. O tai ir yra vienas pagrindinių džiaugsmo šaltinių. Esu sutikusi uolių katalikų, kurie prisipažino, kad tikrą džiaugsmą jiems teikia meilės darbai artimui, nes tik taip jie jaučiasi Kūrėjo bendradarbiais. Bet ne tik. Kaip rodo gausūs tyrimai, atviri, pasitikintys ir palaikantys tarpusavio santykiai šeimoje, su artimaisiais yra ne mažiau svarbus džiaugsmo šaltinis. Dažnai į klausimą „Kokiu gyvenimo periodu jauteisi laimingas?“ žmonės atsako, kad tuomet, kai visi šeimos nariai susirinkdavo švęsti prie bendro stalo, visi gyveno taikiai ir sutardami. Deja, tokia patirtimi pasigirti gali vis mažiau jaunų žmonių, nes jie jau auga šiuolaikinėje skubėjimo ir sparčiai svetimėjančių santykių aplinkoje. Ir vis dėlto nuo ko pradėti, mokantis gyvenimo džiaugsmo?

Ar mokame švęsti šventadienius?

Šventė yra tiesiog būtina mūsų gyvenimo dalis. Ji atlieka mažiausiai dvi funkcijas – tai džiaugsmo šaltinis ir atokvėpio būdas. Kiekvienoje kultūroje ir religijoje yra šventinių dienų, į kurių prasmę ne visada įsigiliname. Tikrai išgyventa šventė mus atgaivina ir sustiprina. Ji – didžiulis energijos potencialas, nes būtent švęsdami išgyvename stiprią jausminę sąsają su kitais (tautiečiais, tikėjimo broliais ir sesėmis, šeimos nariais ir kt.), dėl to patiriame ramybę ir taiką.

Tokios dienos – tai proga pabūti tarp tų, kurie tau artimi savo vertybėmis, pabūti su tais, kurie tau brangūs. Pabuvimas kartu – talpūs žodžiai, apimantys ne tik fizinį artumą, bet ir buvimą kartu mintimis ir širdimi. Ar susimąstėte, kodėl kai kurie lanko artimųjų kapus ir žiemą? Arba kodėl mėgstama lankytis gyventose vietose, pvz., tėviškėje, kur jau seniai nebėra gimtojo namo, gal tik likęs vienas kitas medis? Tai būdas atgaivinti geriausius atsiminimus apie artimuosius ir mintimis pabūti su jais.

Šventinė diena būtinai skiriasi nuo kasdienos ne tiek ir ne tik savo forma, t. y. tuo, ką žmogus veikia, bet ir turiniu, t. y. tuo, kuo tą dieną užpildytas jo vidinis gyvenimas. Tik tas sugeba švęsti, kuris moka šventinę dieną padaryti išskirtinę ir joje išgyventi kuo daugiau tikro džiaugsmo ir pakylėjimo. 

Ar mokame ilsėtis?

Kita šventės prasmė – tai poilsis. Žmonės įvairiai suvokia darbo ir poilsio santykį. Štai vieni mano, kad šiuolaikinis gyvenimas, ypač jei turi nemažų ambicijų karjeros srityje, reikalauja iš žmogaus intensyvaus darbo visas septynias savaitės dienas. Kiti galvoja, kad darbas jų gyvenime yra blogis, ir yra linkę ilsėtis net darbo vietoje, pvz., sėdėdami prie kompiuterio ir simuliuodami veiklą (deja, yra ir tokių šiltų darbo vietelių), už kurią gauna atlyginimą. Dar vieni taip nusivylę gyvenimu, kad negatyviai žiūri į visa, kas jame vyksta – darbą („Dirbu sukandęs dantis, bet ar čia darbas? Ar čia atlyginimas?“), poilsį („Kitose šalyse žmonės leidžia savaitgalius Alpėse arba šiltuose kraštuose, o čia koks gali būti poilsis? Koks šventimas?“).

Galiausiai dar kiti mano, kad švęsti gyvenimą reikia ne tik džiaugsmą teikiančiu uoliu ir prasmingu darbu, bet ir geru poilsiu. Pasirodo, kad gyvenimo pilnatvę išgyvena tik pastarieji. Ilsėtis ir švęsti nėra taip jau paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Psichologijoje vartojamas „sekmadieninės neurozės“ terminas, apibūdinantis vidinę tuštumą ir nerimą, kuriuos išeiginėmis dienomis patiria nemažai žmonių. Jie išdrįsta iššokti iš kasdienių darbų rato sekmadienį ir surizikuoja atsidurti akistatoje su savimi bei savo gyvenimu. Tada iškyla jų gyvenimo vertybių, prioritetų ir prasmės klausimai, į kuriuos būtina rasti atsakymą. O atsakymo paieškos gali būti ilgos ir skausmingos, kartais reikalaujančios esminių gyvenimo pokyčių. Gal todėl daug kas, bėgdami nuo tų klausimų, atsisako šventės, praleisdami išeigines dienas nesibaigiančiuose kasdieniuose darbuose, taip nuskriausdami save patys to neįtardami.

Minėtų klausimų sprendimas irgi yra procesas, o šventadienis būna kiekvieną savaitę. Todėl planuojant savaitgalį, reikėtų tik atsakyti sau į klausimą: „O ką iš tiesų norėčiau nuveikti per poilsio dienas? Kokia veikla man suteiktų tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo?“ Atlikti tyrimai parodė, kad tie, kurie moka ilsėtis, džiaugsmą atranda labai įvairiose veiklose: tenkina savo religinius, estetinius poreikius, dalyvaudami šv. Mišiose, lankydamiesi kultūriniuose renginiuose, užsiima jiems miela kūrybine ar savanoriška veikla, pagelbėdami silpnesniems ir realizuodami savo gyvenimo vertybes, ieško veiklos, suteikiančios naujų pojūčių (pvz., keliauja, lanko naujas vietas), sportuoja, skiria laiko pabendrauti su artimaisiais... Kiti, ypač tie, kurių darbas susijęs su intensyviu bendravimu, atokvėpį randa vienumoje, praleisdami laiką su knyga, melsdamiesi ar pan. Jie mėgaujasi tyliu džiaugsmu.

Savo aplinkoje lengvai atpažįstame džiaugsmą patiriantį žmogų – jį išduoda šypsena ir linksmas, džiugus nusiteikimas. Žmogaus gebėjimas išgyventi kuo daugiau džiaugsmo susijęs ir su kitomis jo savybėmis, tokiomis kaip geranoriškumas, taikingumas, pakantumas kitų atžvilgiu. Džiugius žmones palankiau vertina aplinkiniai, jie populiaresni ir labiau geidžiami draugai. Tai suprantama, nes emocijos užkrečia, todėl džiugus draugas irgi gali pradžiuginti, juolab jei turi gerą humoro jausmą.

Humoras kaip džiaugsmo šaltinis

Patirtis ir gerų komedijų populiarumas rodo, kad humoras gali būti geros nuotaikos šaltinis. Gyvenime jis naudojamas dvejopai. Kartais humoras gali būti priešiškumo priemonė, apnuoginanti neigiamas kito savybes. Kita vertus, bendras juokas suartina žmones, sušildo tarpasmeninius santykius, sukuria draugiškumo atmosferą. Maža to – žmogaus gebėjimas juoktis ir pasijuokti iš savęs – vienas iš psichinės ir fizinės sveikatos požymių. Šiuolaikinėje psichologijoje atsirado net nauja psichologinės pagalbos rūšis – juoko terapija. Įsivaizduokite, kartą per savaitę žmonės renkasi į grupę, idant kartu į valias pakvatotų!

Psichologijoje teoriškai tyrinėjant humorą, išskiriami šie jo aspektai: žmogaus gebėjimas suvokti humorą, gebėjimas sukurti humoristines tikrovės interpretacijas bei gebėjimas panaudoti humorą sunkioms situacijoms įveikti. Retai visi šie aspektai būdingi tam pačiam asmeniui, tačiau būtent šių savybių visuma apibūdina konkretų žmogų kaip turintį gerą humoro jausmą. Tyrimais parodyta, kad tokiems žmonėms būdingas aukštesnis intelektas, geresni bendravimo įgūdžiai, jie lengviau užmezga artimesnius santykius, o aplinkiniai juos suvokia kaip patrauklesnius. Ypač vertinga ši savybė tiems, kurių darbas susijęs su kitais žmonėmis, vieša kalba ar paskaitomis, vadovavimu. Dažnai klausiama, ar humoro jausmą galima išsiugdyti. Kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad gebėjimas suvokti humorą gali būti išugdoma savybė, o kiti humoro aspektai, t. y. gebėjimas sukurti humoristines aplinkos interpretacijas ar humoro panaudojimas sunkioms situacijoms įveikti, yra mažiau pasiduodančios ugdymui savybės; jos susijusios su žmogaus kūrybiškumu, reakcijos greičiu ir pan.

Niekaip nepasiteisinamas noras niurzgėti, jaustis nelaimingiems, nes džiaugsmo šaltiniai yra šalia mūsų. Nepamirškime, kad laisvadienis žmogui duotas tam, kad atsikvėptume ir savo širdį pripildytume būties džiaugsmo, kurio visi pritrūkstame įsisukę kasdienėje darbų skuboje. Ir apskritai – būti laimingam ir džiugiam yra ne tik natūralu, bet ir labai... džiugu.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22