Gedimino JAUNIAUS – buvusio jėzuitų naujoko ir kunigų seminarijos studento bei aktyvaus katalikų jaunimo veikėjo, o nūnai – gerai žinomo prodiuserio, klausiame: „Ar dar tebeini į bažnyčią, ar jau nebe?“ Atsako: „Nesu antibažnytinis, laikau save kataliku, nors turiu pripažinti, kad tikrai yra buvę ir karštesnių laikotarpių.“ Ir priduria: „Neretai išgyvenu nusivylimo Bažnyčia kaip institucija akimirkų.“ Taigi, Gediminai, kodėl?
Gediminas Jaunius ir Angelė Joknytė pirmajame krikščioniškos muzikos festivalyje „Jubiliejaus slėpinys“. Kaunas, 1999 m.
Susidaro įspūdis, kad jei nori būti „geru kataliku“, turi būti konservatyvių pažiūrų. Save laikau laisvu žmogumi, kurio pažiūros einant metams darosi vis labiau liberalios. Esu tikras, kad mūsų visuomenėje turi būti vietos įvairioms nuomonėms.
Kartais leidžiu sau patyliukais pakritikuoti Bažnyčią, kad ji aštriai kovoja, pavyzdžiui, dėl dirbtinio apvaisinimo, bioetikos, kai kurių socialinių klausimų ir, užuot jautriai pasižiūrėjusi konkretaus asmens laimės, verčiau imasi netinkamai naudoti savo turimą galią visuomenėje. Siekdama politinių pergalių, ji pralaimi ir kaip institucija, ir kaip bendruomenė. Savo tiesą galima ginti arba skleisti. Esu už tai, kad skleistume savo tiesą, užuot kovęsi. Negali viena religinė bendruomenė, net jei ir aš jai priklausau, visai visuomenei primesti savo įsitikinimų. Manau, tai klaidingas kelias. Kai taip nutinka, man sunku tapatintis su tokia Bažnyčia.
Šiandien mano aplinkoje yra daug įniršusių „antikatalikų“, kurie nesupranta, kodėl Bažnyčia turi mokesčių lengvatas, kodėl ji primeta savo pažiūras ir tiems, kurie nėra jos nariai. Nepalaikau žmonių, kurie nervinasi pamatę kryžius, tačiau man lygiai taip pat nesuprantama, kai išsiuntinėjami laiškai Seimo nariams su ekskomunikos (atskyrimo nuo Bažnyčios; red. past.) punkto priminimu, jeigu nebalsuos tinkamai. Deja, dažnai pagalvoju, kad šiandien Bažnyčia Lietuvoje daro nemažai komunikacinių klaidų, galinčių kainuoti ištisas kartas.
Tebelaikau save kataliku, žaviuosi popiežiaus Pranciškaus siunčiamais ženklais. Būna, savaitei išvažiuoju į kontempliatyvų vienuolyną, kur užsidaręs vienumoje meldžiuosi. Nors, turiu pripažinti, šiuo metu nenueinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Galbūt dėl to, kad nerandu bendruomenės. Sekmadieniais dažniau rengiu vėlyvus pusryčius draugų kompanijoje. Neseniai pagalvojau – kodėl užuot ėjęs į bažnyčią brančinu su draugais? Gal tai ir yra mano bendruomenė? Su bičiuliais sėdime, kalbamės apie intelektualius dalykus, apie gyvenimą, dalijamės patirtimi. Būna, kad pusę susitikimo mūsų kalbos sukasi apie Bažnyčią – vadinasi, ji mums vis dar svarbi.
Esu medijų, komunikacijų žmogus, susijęs su visuomeniniais procesais. Kartais Lietuvoje pasigendu Bažnyčios komunikavimo kaip dialogo. Galėtume būti ne tokie uždari, galėtų būti daugiau erdvės įvairovei. Norėtųsi garsesnių diskusijų, gal net ginčo ne tik teologinėmis temomis, – tai padėtų aiškiau pajusti realiai egzistuojantį atvirumą. Tikiu, kad dialogas gali būti paveikesnis nei moralizavimas; kalbėjimas su visuomene iš mažesniojo brolio pozicijų gali duoti geresnių vaisių.
Bažnyčiai niekuomet nesisekė, kai ji turėjo daug galios, todėl kuo daugiau girdžiu apie Bažnyčios silpnumą, tuo ji man mielesnė, tuo labiau į ją norisi sugrįžti, prie jos šlietis ir už ją stoti. Manau, kad šiandienis matomas Bažnyčios trapumas yra dovana, vėl praverianti duris daugeliui.
Klausiate, kodėl kiekvieną sekmadienį nebeinu į bažnyčią, tad kalbu apie problemas, kurios kartais skiria. Tačiau tikrai turiu už ką dėkoti Bažnyčiai. Ir dėkoju. Kristaus „paragavimas“ yra neišdildomas... Tėvai jėzuitai, seserys vienuolės, kunigai ir seminarijos dėstytojai mane formavo ir „pripumpavo“ išminties bei geros energijos – iki šiandien semiu iš tos patirties, kurią gavau Bažnyčioje. Todėl sakau – aš einu su Bažnyčia, gal ne visada pirmose eilėse, tačiau kartu su ja.
