Beatifikacijos mišios. Olev Mihkelmaa nuotrauka
Rugsėjo pradžioje mažoji Estija su visai mažute katalikų bendruomene buvo atsidūrusi pasaulio dėmesio akiratyje dėl vyskupo kankinio Eduardo Profittlicho SJ beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – įvykio, kurio Šiaurės Europos katalikai nepatyrė daugiau nei keturis šimtmečius. Tad apie Estijos Bažnyčios tikėjimo gyvenimą ir šventimą Artumos skaitytojams pasakoja Talino Šv. Petro ir Pauliaus katedros vikaras kunigas Edgaras Versockas, gimęs, augęs ir mokslus baigęs Lietuvoje...
– Ką tik atšventei penktąsias metines, kai buvai įšventintas kunigu Talino katedroje, nors mokeisi Kaune. Visus tuos metus tarnauji Estijos katalikams. Kaip visa tai nutiko?
Kunigas Edgaras Versockas
– Esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, studijavau taikomąją fiziką ir kompiuteriją, tačiau pajutau, kad nešioju savyje pašaukimą į kunigystę, tada stojau į Vilniaus seminariją, bet man pasiūlė dar pagalvoti. Per apmąstymų laiką Opus Dei kunigų dėka gavau galimybę išvykti į Ispaniją, į jų tarptautinę seminariją Pamplonoje. Nesu Opus Dei prelatūros narys, bet palaikau ryšį. Toje seminarijoje studijavau dvejus metus. Grįžęs į Lietuvą Kauno seminarijoje pabaigiau teologijos studijas. Į Ispaniją mane siuntė Estijos vyskupas Philippe‘as Jourdanas, Opus Dei narys. Būtent jis, palaimindamas kunigystės pasirinkimą, pradėjo mano kelionę Estijos link. Rugsėjo 6-ąją švenčiu kunigystės šventimų 5 metų sukaktį, ir ši data yra susijusi su kankinio Eduardo Profittlicho beatifikacijos data – galima sakyti, kad gavau dangiškąjį globėją. Man tai didžiulė dovana!
– Vyskupas tave siuntė į seminariją jau numatydamas, kad sugrįši tarnauti į Estijos Bažnyčią kaip misionierius?
– Taip. Kaune įgijęs teologijos bakalaurą išvykau į Estiją ir čia netrukus priėmiau šventimus. Dar mokydamasis seminarijoje jau važinėjau didžiosioms šventėms į Estiją ir buvau ruošiamas tarnystei ten. Po truputį pradėjau pažinti vietos žmonių gyvenimą, kultūrą. Tapęs kunigu lankiau intensyvius estų kalbos kursus. Estijos katalikų bendruomenė yra tarptautinė – šv. Mišios čia vyksta ne tik estų, bet ir anglų, rusų, lenkų kalbomis.
Bet pirmiausia, man tapus kunigu vyskupas norėjo, kad mokyčiausi estų kalbos ir pradėčiau aukoti Mišias estiškai. Tenka aukoti ir lietuviams, švenčiant valstybines ir liturgines šventes. Estų kalba sunki – vis dar jos mokausi. Lenkiškai išmokau iš savo močiutės lenkės. Dabar man ši kalba pasitarnauja, nes turime aktyvią lenkų bendruomenę Estijoje. Mano senelis buvo išsiųstas į lagerius, tad mokėjo rusiškai, ir iš jo išmokau. Estijoje gyvena apie 40 proc. rusakalbių. Na, anglų kalbos išmokau mokykloje, o ispaniškai pramokau besimokydamas Pamplonoje.
– Kokio dydžio yra lietuvių bendruomenėlė Estijoje?
– Taline gyvena apie 350 lietuvių, aktyvių katalikų – apie 50–60, įsijungusių į veiklas bažnyčioje. Kartais nuvykstu ir į Tartu. Švenčiame gegužines, kai lietuviai susirenka į estų kultūros muziejų ir ten kasmet iš Lietuvos atvyksta tautodailininkai, muzikantai, gaminami cepelinai ir visi gali jų paragauti. Tai būna didžiausia metų šventė, sulaukianti didelio ir estų, ir lietuvių susidomėjimo. Aktyvi ir Lietuvos ambasada, burianti lietuvius, pakviečiami rašytojai, yra knygų klubas, kur dalijamasi knygomis, vaikai mokomi lietuvių kalbos.
Olev Mihkelmaa nuotrauka
– Kaip atrodo Estijos katalikų gyvenimas?
– Prisiminkim, kad Estijos katalikų bendruomenė atsirado kur kas seniau nei Lietuvoje, Livonijos kalavijuočių ordinas čia įtvirtino krikščionybę jau XIII a. pradžioje; bet paskui, švedams užkariavus šalį, XVI a. valstybė perėjo į liuteronybę ir katalikų tikėjimas buvo visai uždraustas. Tik apie XIX a. čia atsirado keletas lenkų bei kitų užsieniečių katalikų bendruomenių, bandžiusių palaikyti savo tikėjimą. Situacija iš esmės keitėsi po 1920 m. – paskelbus Estijoje nepriklausomybę. Atvykę misionieriai jėzuitai, o vienas iš jų, Eduardas Proffitlichas SJ, bendravo su estais, juos katechizavo ir pamažu pradėjo augti estų katalikų bendruomenė.
1924 m. popiežius Pijus XI įkūrė Estijos apaštalinę administratūrą, tad pernai šventėme jos 100-metį! Ir šis jubiliejus sutapo su nauju įvykiu – popiežius Pranciškus suteikė Estijos Bažnyčiai pilnateisės Bažnyčios statusą – įkūrė Talino vyskupiją (mat apaštalinė administratūra – tai laikinas statusas ir vyskupas daug sprendimų turėjo derinti su nuncijumi bei Vatikanu). Tapusi Talino vyskupija vietos Bažnyčia įgavo visavertę jurisdikciją, ir tai didelis džiaugsmas. Estijai dviguba dovana: ji tapo vyskupija ir gavo pirmąjį kankinį. Šiuo metu mūsų Bažnyčia viena aktyviausių, sparčiausiai augančių!
– Kokio dydžio ši bendruomenė: kiek buvo katalikų prieš 100 metų, Nepriklausomybės pradžioje ir dabar?
– Prieš 100 metų Estijoje buvo vos porą tūkstančių katalikų; Eduardo Profitlicho ganytojiško ir misonieriško uolumo dėka per dešimtmetį iki sovietų okupacijos kaimenė padvigubėjo iki maždaug 6 tūkst. katalikų; po sovietmečio represijų Nepriklausomybės pradžioje vėl buvo telikę vos apie 3 tūkstančiai. Per popiežiaus Pranciškaus vizitą Estijoje 2018 m. susirinko apie 8 tūkst. dalyvių (žinoma, buvo ir kitų konfesijų tikintieji bei užsienio svečiai). Paskutinio gyventojų surašymo statistika nurodo, kad Estijoje yra apie 0,8 proc. katalikų, o tai maždaug per 10 tūkst. žmonių!
Estų katalikų bendruomenė sparčiai auga, kasmet priimama keliasdešimt asmenų iš kitų Bažnyčių, dar antra tiek – naujai pakrikštijamų. Vykdoma evangelizacija, kurią pradėjo vyskupas Eduardas Profittlichas: jis augančiai Estijos katalikų bendruomenei parengė pastoracinį planą, siekė tobulinti vietos dvasininkų formaciją, rūpinosi evangelizacija, o jo gražią misiją jau šiais laikais perėmė vyskupas Philippe’as. Jis pats kasmet veda katechezes ir moko suaugusius tikėjimo tiesų, kurie nori ateiti iš kitų konfesijų, dažniausiai iš liuteronų Bažnyčios, arba tie, kurie tiesiog atrado tikėjimą ir nori priklausyti Romos katalikams. Vyskupas Eduardas siekė, kad kunigai mokėtų estų kalbą (mat estų kunigų buvo mažuma), tą patį daro ir vyskupas Philippe’as.
– Kiek dabar katalikų kunigų yra Estijoje?
– Apie 15, dauguma jų – misionieriai lenkai. Dabar jau beveik 10 metų Estijoje veikia Neokatechumenatinio kelio bendruomenės seminarija, ir turime pirmuosius seminaristus, keli jų šį spalį bus šventinami diakonais, dar du tuoj taps kunigais (toje seminarijoje mokosi tik šios bendruomenės nariai).
– Beatifikacijos ceremonijoje klausant vyskupo Euduardo gyvenimo pristatymo įsiminė, kad jį skiriant vyskupu Estijai siekta, jog vietos katalikų bažnyčia nebūtų vien lenkų, bet pirmiausia – estų bendruomenė. Ir tai, ką jis pradėjo, sėkmingai vyksta dabar: šventėje po beatifikacijos kalbėjausi su grupe jaunų estų iš netikinčių šeimų, kurie išgirdę vyskupo Philippe‘o katechezes paprašė krikšto, kitus sužavėjo liturgija, dar kiti savoriauja su maltiečiais...
– Estijos Bažnyčia auga padedant kunigams, taip pat vyskupo katechezės pritraukia labai daug žmonių. Estijos jaunimas ieškantis. Stengiamės jauniems žmonėms padėti dalyvauti Taize susitikimuose, Pasaulio jaunimo dienose ir įvairiose piligriminėse kelionėse. Pernai vyko Taize jaunimo susitikimas Taline, tai uždegė jaunimą veiklai ir buvimui Katalikų Bažnyčioje. Mes, kunigai, dabar norime sudaryti sąlygas jaunimui veikti, kad jie patys rinktųsi, palaikom įvairias jų iniciatyvas, kad tik dalyvautų Bažnyčios gyvenime. Jaunimui reikia dar daug išmokti, nes ką tik atradę tikėjimą dar turi atrasti savo pašaukimus.
Eduardas Profittlichas SJ turėjo viziją įkurti katalikišką mokyklą... Ir štai dabar atidaryta privati pagrindinė katalikiška Šv. Arkangelo Mykolo mokykla greta Talino katedros. Ten dauguma vaikų dar nekrikštyti, bet yra ir tikinčių. Tėvai, leisdami į šią mokyklą, sutinka, jog vaikams būtų pristatomos krikščioniškos tiesos ir kartais dalyvautų šv. Mišiose, katechezės pamokėlėse, maldose. Mokykla sparčiai auga, vaikai nori mokytis čia, ir paruošimas yra aukšto lygio.
– Esu girdėjęs, kad sovietmečiu Estijos katalikų nemažą dalį sudarė disidentų, intelektualų būreliai, beje, palaikę artimus ryšius ir su tėvu Stanislovu, jie atvykdavo į Paberžę Lietuvoje. Dabar matom, kad ir jaunimas ateina į Katalikų Bažnyčią!
– Taip, tėvas Stanislovas yra žinomas Estijoje tarp vyresnių tikinčiųjų! Dabar mūsų kunigai ištikimai dirba nepriklausomai nuo bendruomenės dydžio, švenčia Mišias, katechizuoja, ir tokios tarnystės vaisiai yra akivaizdūs. Antai, Viljandi bažnyčioje kažkada rinkdavosi trys tikintieji, o dabar yra būrys jaunimo, kai kurie jau tapo studentais, bet liko mūsų bendruomenės nariais. Žavu, kad jaunimas atranda Bažnyčią! Yra galvojančių pasirinkti kunigystės kelią. Patys estai labai atsakinga tauta, jai nebūdinga pasirinkti, o paskui svarstyti, ar eiti toliau, ar persigalvoti. Estus dažnai vadina lėtais dėl to, kad jie ilgai renkasi, bet jei apsisprendžia, tai tampa angažuoti savo kelyje.
– Estija – liuteroniška šalis, tačiau pagal gyventojų surašymą liuteronais save laiko tik apie 8 proc. gyventojų. Kaip jie reaguoja, kai jų tikintieji tampa katalikais?
– Liuteronai blaiviai svarsto: o kodėl gi jų žmonės pereina pas katalikus, kas juos ten patraukia, ką jie patys galėtų daryti geriau? Įtampos tarp Bažnyčių nėra, vyrauja ekumeninis santykių palaikymas. Tai parodė vyskupo Eduardo Profittlicho beatifikacija: kai vyko ekumeninė malda, kurioje dalyvavo Estijos liuteronų, ortodoksų ir katalikų vadovai. Bendri Bažnyčioms klausimai sprendžiami per Estijos ekumeninę tarybą, kurios prezidentas yra liuteronų vyskupas, o viceprezidentas – mūsų vyskupas. Beje, Estijos ortodoksų autokefalinė bažnyčia, nuo seno palaikanti glaudžius ryšius su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu, puikiai sutaria ir su liuteronais, ir su katalikais.
Ekumeninė malda beatifikacijos mišių pabaigoje. Elena Kovpak nuotrauka
– Paminėjai ekumeninę iškilmingą visų trijų ganytojų maldą, vykusią beatifikacijos mišių pabaigoje. Maskvos patriarchato ortodoksai, dalyvavę tose pamaldose, tik sėdėjo. Ar todėl, kad jiems uždrausta melstis su kitatikiais?
– Estijoje yra dviejų patriarchatų ortodoksai; Maskvos patriarchatui priklausantiems dabar net įstatymu liepta nutraukti santykius su Maskva ir pakeisti pavadinimą. Estijos valdžia taip nusprendė, nes Maskvos patriarchato hierarchas turėjo ryšius ir perdavinėjo informaciją Rusijai, todėl buvo padarytas pirmasis žingsnis ir išsiųstas iš šalies jų vyskupas. Antras žingsnis – paprašyta pakeisti pavadinimą. Ir jie tai padarė. Estai labai palaiko ukrainiečius ir kategoriškai nori, kad būtų kuo mažiau santykių su Maskva dėl vykstančio karo. (Beje, priešais Parlamentą Taline yra Maskvos patriarchato didžiulė, įspūdinga Aleksandro Nevskio katedra, tad neišvengiamai jie yra valdžios akiratyje!)
– Kitas įspūdingas ir visuomenės bei tarptautinio rezonanso sulaukęs įvykis – beatifikacijos išvakarėse apie 150 žmonių kone visą parą viešai skaitė 23 tūkst. sovietų ištremtų ir nukankintų estų vardus ir pavardes…
– Šią puikią iniciatyvą Estijoje pasiūlė dominikonai ir ją patys įgyvendino. Iš archyvų buvo ištraukti vardai ir skaitoma šalia katedros, dominikonų kiemelyje. Visą penktadienį prie paruoštos memorialinės vietos žmonės galėjo uždegti žvakutes, padėti gėlių ir ekrane stebėti transliuojamą tautos kankinių ir tremtinių vardų skaitymą, kuris sykiu buvo ir malda už kiekvieną jų. Eduardo Profittlicho vardas taip pat buvo perskaitytas. Kitą dieną vardų skaitymas baigėsi šv. Mišiomis, paskui vyko koncertas, po kurio adoracija tęsėsi iki vidurnakčio. Visa tai žmonėms padėjo pasirengti beatifikacijai, kuri vyko šeštadienį, o sekmadienį šventėme padėkos Eucharistiją.
Būtent šioje katedroje įšventintas vyskupas Profittlichas ir iš jos išsiųstas į paskutinę kelionę – į Kirovo (Rusija) kalėjimą. Suėmus vyskupą, jis paprašė kareivių toje pačioje katedroje leisti pasimelsti paskutinį kartą prie Švč. Sakramento. Tie leido, tačiau vyskupui prisiartinus prie tabernakulio jie pabijojo, kad kunigai šalia altoriaus gali slėpti ginklus, tad maldą greitai nutraukė. Tai liudija seserys vienuolės, viską mačiusios pačios.
Iš Vatikano vyskupas Profittlichas gavo pasiūlymą išvykti iš šalies, tačiau nusprendė likti Estijoje – kas benutiktų, tarnauti savo tikintiesiems. Vyskupas apsisprendęs rašė savo šeimai į Vokietiją laišką, pastarasis buvo padovanotas Estijos katalikams kaip relikvija. Mat jo kūno nėra išlikusio: nukankintas kalėjime, kartu su kitais kaliniais buvo įmestas į bendrą duobę.
Tai išties įspūdingas laiškas, iškilmingai įneštas ir pagerbtas per beatifikaciją! Rašytas šeimai apie džiaugsmą, kurį jis išgyveno, kai po maldos ir svarstymų apsisprendė pasilikti su savo kaimene, nepaisant, kad1941-ųjų birželį dar buvo nesunku pasislėpti, tyliai prabūti. Tad tuoj pat suimtas, išvežtas, daugiau nei pusę metų tardomas, kankinamas, tiek išsekęs, kad paskelbus mirties bausmę nesulaukė jos įvykdymo ir mirė 1942 m. vasario 22-ąją, būdamas vos 52 metų. Dar 2000-ųjų pradžioje tuometinis Maskvos katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusiewičius inicijavo beatifikacijos bylą ir spėjo iš KGB archyvų jo bylą išgauti. Vėliau tyrimas Rusijoje tapo beveik neįmanomas, tuomet 2017 m. Estijos vyskupas Philippe’as Jourdan’as šią bylą perėmė.
Rūsyje po mūsų katedra yra atidarytas vyskupo Eduardo Profittlicho muziejus: ten eksponuojami išlikę jo liturginiai daiktai, kapos, arnotai, mitros ir kiti. Kaip relikvijos.
Palaimintojo nuotrauka ir laiškas, beatifikacijos mišių metu ištatyti gerbimui kaip relikvija. Elena Kovpak nuotrauka
– Ir štai po tiek metų mažoje Estijos bažnyčioje įvyko didelė ir įspūdinga beatifikacijos šventė pagrindinėje Talino aikštėje, pavadintoje „Laisvės“ vardu. Šventėje dalyvavo ir vienos sekuliariausių valstybių aukščiausi valdžios atstovai – prezidentas, ministrai. Tad visuomenėje yra rezonansas, ar suprantama, ką čia tie katalikai skelbia?
– Visuomenė suprato, kad tai labai svarbus įvykis visai valstybei, nes buvo gerai apie tai informuota. Bylos vicepostulatorė Marge Marie Paas, sykiu ir mūsų Bažnyčios atstovė spaudai, rinko medžiagą, rašė, skelbė. Plačiu viešinimu visais medijos kanalais ji padarė didžiulį darbą, nes pati tiesiogiai buvo prisilietusi prie kankinio istorijos, ją gerai žinojo. Todėl beatifikacijos žinia pasklido ir Estijoje, ir visame pasaulyje.
Po beatifikacijos sveikinau estus, kad pagaliau savo šalyje jie turi užtarėją. Dabar toliau svarbu tęsti procesą šventumo pripažinimo link. Kad žmonės melstųsi palaimintojo Eduardo užtarimo ir atsirastų stebuklų, idant įvyktų antrasis etapas ir vyskupas Eduardas galėtų būti kanonizuotas – taptų visos Bažnyčios šventuoju.
– Noriu paminėti, jog didelį įspūdį paliko beatifikacijos liturgija – ji buvo santūri, bet nepaprastai graži, skoninga: papuošimas, scenos dekoracijos, relikvijorius, giesmės, choras… Estiškos kultūros savitumas ir žavesys. Gi šventės liturgija buvo paties, kunige Edgarai, rankose?
– Taip, buvau atsakingas už liturgijos paruošimą kartu su katedros klebonu, diakonais, patarnautojais. Mano įvairių didelių švenčių Lietuvoje patirtis, taip pat kunigų iš Lenkijos pagalba padėjo paruošti liturgiją. Kai kurios giesmės buvo sukurtos specialiai beatifikacijai.
– Paskutinis ir gal svarbiausias klausimas: kur yra mažosios Estijos katalikų kaimenės – tokioje sekuliarioje šalyje – sėkmės paslaptis?
– Paslaptis – žmonių atsivertimas ir Dievo bei Bažnyčios atradimas, vyskupo kaip ganytojo bei kunigų, kurie nuoširdžiai atlieka savo darbą, pavyzdys ir artumas žmonėms. Išgyvenamas tikrumas. Tikėjimas čia neateina iš tradicijos, todėl Estijoje ieškoma kitų būdų, kaip padėti žmonėms atrasti ir pažinti Jėzų.
– Ačiū Edgarai, už paties tarnystę ir pasidalijimą, ačiū Estijos ganytojams ir visiems katalikams už jūsų liudijimą gyvenimu!
Palaimintasis Tėve Eduardai,
melski už mūsų šalis,
vėl išbandomas visokių grėsmių,
ir melski už mus, katalikus,
kad Tavo pavyzdžiu liudytume šių dienų pasauliui
ištikimą Dievo meilę žmonėms!
Projektą iš dalies finansuoja
