Kunigas Raimondas Stankevičius
Katalikai naujai atranda Sinodą, nors mūsų broliai evangelikai, galima sakyti, nuolat tuo gyvena. Tad apie sinodinę tradiciją Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčioje Artuma teiraujasi Raimondo Stankevičiaus. Jis yra generalinis superintendentas, Kėdainių, Panevėžio, Papilio ir... Varšuvos reformatų parapijų kunigas.
Kas yra Sinodas reformatams?
Aukščiausias Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios valdymo organas – Sinodas, arba Visuotinis susirinkimas, kuris renka ir tvirtina Konsistoriją, generalinį superintendentą, kuratorius ir kitus bažnytinius pareigūnus. Eilinis Sinodas veikia ir dirba praktiškai dvi dienas kartą per metus (jeigu nešaukiamas neeilinis Sinodas): šeštadienį suvažiuoja ir dirba, o sekmadienį vyksta šventinės pamaldos. Kanoniškai nustatyta, kad Sinodas vyksta kasmet per Jonines Biržuose (kur gyvena didžioji dalis Lietuvos reformatų). Kas trejus metus jame renkamas generalinis superintendentas, valdymo struktūra ir Konsistorija – kolegiali aštuonių žmonių grupė: 4 dvasininkai ir 4 pasauliečiai tikintieji. Kunigai nėra aukščiau už kitus. Trečia valdymo struktūros dalis – generalinis superintendentas, tarsi vyskupas ar arkivyskupas (beje, baigęs kadenciją, jis lieka superintendentu, tik neina pareigų).
Taigi, svarbiausias – Sinodas, dirbantis trumpiausiai. Antra pagal svarbumą – Konsistorija, dirba šiek tiek ilgiau. O trečias, mažiausias, valdymo organas, tačiau dirbantis nuolat yra superintendentas. Jis skubius ir visiškai aiškius sprendimus gali pats priimti, tačiau svarbiausi priimami kolegialiai – Konsistorijos arba Sinodo.
Kas dalyvauja Sinode ir kaip jis vyksta?
Į Sinodą deleguojami visi ordinuoti dvasininkai, t. y. kunigai, katechetai, senjorai. Jų kadencijos neribojamos, kol eina pareigas. Tada kuratoriai – tai Bažnyčiai nusipelnę žmonės – išrenkami paties Sinodo. Iš bendruomenės siunčiami žmonės, kuriuos deleguoja kuratorių korpusas. Kuratorių sesija kandidatus svarsto, tada teikia Konsistorijai, ši apsvarsčiusi teikia Sinodui ir tas sprendžia, ar įvesti žmogų į Sinodą.
Delegatai parapijose renkami pagal kvotas. Šiuo metu Biržų parapija turi 5 delegatus, Vilniaus – 3, Kauno ir Panevėžio po 2, visos kitos po 1, priklausomai nuo bendruomenės dydžio, parapijiečių skaičiaus. Ir generalinis superintendentas, ir parapijos delegatas, atstovaujantis penkiems žmonėms savo mažoje parapijoje, Sinode turi po vieną balsą.
Sinode svarstomus klausimus iš anksto rengia Konsistorijos, dvasininkai, kuratoriai, kancleris. Klausimai renkami per visus metus. Svarbiausi, visos Bažnyčios lygio klausimai, kuriems reikia Sinodo patvirtinimo, yra vadinami kanonais, o tie, kurie ne visiems aktualūs ir nebūtinai viešai skelbiami, vadinami memorialais. Svarbiausi, pagrindiniai ir vieši nutarimai skelbiami artimiausiose pamaldose po Sinodo iš sakyklos. Po kiekvienu kanonų ir memorialų priimtu dokumentu pasirašo visi Sinodo nariai.
Sinode pirmasis priimamas kanonas visada yra apie Sinodo vadovybę – kas jam vadovauja. Beje, juo visuomet renkamas ne dvasininkas. Paskui – misijų kanonai.
Pirmuoju memorialu būna pranešimas, kuriame išvardijami visi dalyvaujantys: dvasininkai, katechetai, delegatai ir reformatai, turintys patariamojo balso teisę. Pvz., šiais metais buvo memorialai apie Sinodo cenzoriaus ir sekretoriaus išrinkimą, parapijų, pareigūnų ir vaikų darželio ataskaitas. Be to, Sinodas sprendžia ir skyrybų bylas.
Kaip vyksta pasirengimas?
Ne mažiau kaip mėnuo iki Sinodo vyksta priešsinodinė sesija, kurioje jau suderinami kanonų ir memorialų preliminarūs tekstai, dienotvarkė ir visa eiga. Po priešsinodinės sesijos dienotvarkė nebepildoma, nebent kažkas itin svarbaus nutiktų. Ne vėliau kaip mėnuo iki priešsinodinės sesijos vyksta parapijų sesijos – visuotiniai parapijų narių susirinkimai.
Parapija aptaria savo klausimus, ir jei jie yra sinodo lygmens, siunčiami Sinodui. Numatyta tvarka, kad parapijiečiai sau aktualius klausimus sprendžia tarpusavyje; neišsprendę kreipiasi į savo kunigą arba į parapijos valdybą. Valdyba pasitaria ir duoda atsakymą. Jeigu viskas gerai – baigiasi, jeigu netinka atsakymas – eina į parapijos sesiją. Tada – Konsistorija, o jei ši neišsprendžia, perduodama Sinodui. Parapijietis negali tiesiai kreiptis į Sinodą, bet gali kuratorius. Žinoma, po kuratorių sesijos svarstymo. Kuratoriai yra dvasiniai ir pasaulietiniai. Dvasiniai kuratoriai turi savo sesijas, bet jos ne tokios dažnos, kaip Konsistorijos posėdžiai, vykstantys kas kelis mėnesius. Kiekvieną ketvirtadienį rengiame dvasininkų nuotolines konsultacijas, trumpai, praktiškai pasidalijame apie tarnystę, įvykius.
Būna ir Konsistorijos lygmens klausimai. Pavyzdžiui, apie ordinacijas ar misijas. Labai svarbus klausimas – kai žmogus nori tapti dvasininku, nes parapija turi duoti rekomendacijas. Tada reikia prisistatyti dvasininkams. Jeigu dvasininkų sesija duoda rekomendaciją, klausimas keliamas į Konsistoriją. Konsistorijoje vyksta egzaminas, kurį parengia dvasininkai. Išlaikius jį, laukia Sinodas. Ir galiausiai generalinis superintendentas asmenį ordinuoja arba ne.
Kaip atrodo reformatų parapijų gyvenimas Lietuvoje?
Realiai tarnaujančių dvasininkų yra šeši, septintu su mumis dalijasi broliai liuteronai. Parapijų yra devynios ir viena filija. Biržai – mūsų sostinė. Garbingo amžiaus žmonių ten yra daugiau. Panašiai – Panevėžyje, o Vilniuje daugiau jaunimo. Taip pat yra ir mokyklėlė, kaip Biržuose ir Kaune.
Parapijos narys yra tas, kuris atitinka tris kriterijus: konfirmuotas (pakrikštytas ir patvirtinęs savo tikėjimą), einantis Viešpaties Vakarienės (bent kartą per metus) ir išlaikantis Bažnyčią (mokantis metinę nario auką). Realiai bent du iš trijų kriterijų įvykdę yra laikomi nariais.
Kėdainiuose jų penkiolika, panašiai Šiauliuose, Papilyje, Švobiškyje – tai mažosios parapijos. Biržuose – apie aštuoni šimtai, tačiau deklaruojančių save reformatais – apie 3,5 tūkst. Vilniuje sekmadieniais susirenka iki šimto, per Velykas, Kalėdas – daugiau. Panevėžyje yra sena parapija, kurioje nėra vietoje dvasininko, o lankančių – penkiasdešimt narių. Kaune buvo mažiau, bet atvažiavus misionieriui skaičius pradėjo augti.
Beje, visai neseniai į savo Sinodą priėmėme ir Varšuvos reformatų parapiją – jie seniai prašėsi, Sinodas ilgai svarstęs galiausiai prašymą priėmė.
Ar šalys buriasi į Sinodą?
Skirtingai nei Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, turinti daug vyskupijų, Evangelikų reformatų Bažnyčia čia yra viena ir autonomiška. Reformatai turi sąjungas ar Pasaulio reformuotų bažnyčių unija, kurioje yra labai įvairios bažnyčios, su skirtingais Sinodais. Kiekvieno Sinodo sprendimas yra visiškai nepriklausomas.
Unija yra savanoriška organizacija, į kurią galime įstoti ar bet kada išstoti. Dabar joje esame, bet klausimas, kiek dar būsime, nes įsivyraujanti jų teologija mums nepriimtina. Pvz., aiškiai pasisakome, kad nesiruošiame tuokti vienalyčių porų ar ordinuoti homoseksualų dvasininkais ir t. t.
Kokia diakonijos tradicija jūsų bendruomenėse?
Vilniuje diakonijos funkciją daugiau atlieka vadinamieji seniūnai. Mat yra didžiosios ir mažosios parapijos, galinčios laisvai pasirinkti nuostatus, pagal kuriuos nori gyventi. Nuostatai kiek skirtingi, bet jų esmė ta pati. Didžiosios turi tarybą, valdybą ir seniūnijas, o mažosios – tik valdybą, kuri viską daro. Taryba sprendžiamoji, o valdyba ir seniūnijos – vykdomoji. Vilniaus parapija vienintelė, veikianti pagal didžiųjų parapijų nuostatus. Čia yra seniūnės, jos turi sąrašus, lanko senolius, kurie negali ateit į bažnyčią, susitaria dėl kunigo apsilankymo namie ir pan. Gerai organizuotoje parapijoje, gavęs sąrašą, dvasininkas važiuoja lankyti – maršrutas suderintas, su parapijiečais sutarta.
Parapijiečiai išlaiko savo parapijas, Sinodas – dvasininkus. Dabar dauguma aukų skiriama Sinodui ir iš Sinodo išlaikomi dvasininkai, finansuojami kiti didesni projektai. Parapijos skirtingos ir įvairios, todėl sudėtinga visoms taikyti vienodus reikalavimus. Viena – tradicinė parapija, kurioje keli šimtai formalių ir kelios dešimtys realiai lankančiųjų. Kita – suvažiavę, kaip Kaune, Vilniuje ar Švobiškyje, kur pamaldos vyksta tik per šventes.
Visa Evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvoje – it kokia viena stipresnė katalikų parapija. Vilniuje mūsų bažnyčioje yra daugiau jaunimo, kiekvieną trečiadienio vakarą vyksta Biblijos studijos, o iki pandemijos, penktadieniais, ir reformatų forumai, į kuriuos atvirai kviesdavome visuomenę; yra choras, vyksta įvairūs renginiai, sekmadieninė mokyklėlė. Į ją ateina vaikai nuo 4–14 metų, kuriuos rengia mokytoja. Susirenka iki dešimties vaikų. Viešpaties Vakarienė įprastai būna kartą per mėnesį, pasak Kalvino – per metus mažiausiai keturis kartus turėtų būti: per Velykas, Kalėdas, Konfirmacijos šventę, Sekmines.
