Tėvai redemptoristai, Gailestingumo misionieriai Peteris Hertelis ir Rastislavas Dluhý. Marijos Stanulytės nuotrauka
Besirengiant 2025-ųjų krikščionybės Jubiliejaus metų malonėms, verta prisiminti kitą popiežiaus Pranciškus sumanymą, kuomet paskelbęs ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, jis įvedė dar vieną – gailestingumo misionieriaus – tarnystę Bažnyčioje. 2016 m. vasario 10 d., Pelenų trečiadienį, Šv. Petro bazilikoje Vatikane Šventasis Tėvas suteikė oficialų skyrimą tūkstančiui gailestingumo misionierių iš viso pasaulio. Deja, iš Lietuvos į Romą tuomet nebuvo pasiųstas nė vienas kunigas... Tačiau Lietuvoje jau šešerius metus tam įsipareigoję ir įgalioti esame mes, tėvai redemptoristai, Rastislavas Dluhý ir Peteris Hertelis, atvykę iš Slovakijos, ir tarnaujame Bažnyčiai Lietuvoje, be kita, ir kaip Dievo gailestingumą skelbiantys misionieriai! Tad išsamiau apie šią tarnystę.
Motiniškas Bažnyčios rūpestis nusidėjėliais
Gailestingumo misionieriai yra vyskupo pasiūlyti kunigai, popiežiaus įgalioti atleisti Apaštalų Sostui rezervuotas nuodėmes. Pasak popiežiaus, šie misionieriai – ypatingos reikšmės ženklas, apibūdinantis Gailestingumo jubiliejų (2016) ir leidžiantis visoms vietinėms Bažnyčioms patirti nesuvokiamą Tėvo gailestingumo slėpinį. Gailestingumo misionieriaus atsakomybė reikalauja būti tiesioginio Dievo artumo ir Jo būdo mylėti liudytoju. Mūsų būdas mylėti visada ribotas, kartais ir prieštaringas, o Jo būdas yra atleidimas. Būtent tai yra gailestingumas. Per gailestingumo misionierių tarnystę daugybė žmonių patyrė švelnų Dievo artumą ir savo gyvenimo istorijos gydymą.
Bulėje„Gailestingumo veidas“ (Misericordiae Vultus), kuria popiežius paskelbė Gailestingumo jubiliejų, sakoma: „<...> gailestingumo misionieriai bus Bažnyčios motiniško rūpinimosi Dievo tauta ženklas, kad ji giliau įsiskverbtų į šio mūsų tikėjimui tokio esmingai svarbaus slėpinio turtus. Tai bus kunigai, kuriems suteiksiu galią išrišti ir iš nuodėmių, paprastai rezervuotų Apaštalų Sostui, kad per tai išryškėtų jų misijos apimtis. Jie pirmiausia bus gyvas ženklas, kad Tėvas priima visus ieškančius jo atleidimo. Jie bus gailestingumo misionieriai, nes visiems bus tikrai žmoniškumo kupino susitikimo įrankis, išlaisvinimo šaltinis, sklidinas atsakomybės, įgalinančios įveikti kliūtis ir vėl imti praktikuoti naują, per Krikštą dovanotą gyvenimą. Vykdydami savo užduotį, jie vadovausis apaštalo žodžiais: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ ( Rom 11, 32). Juk visi be išimties pašaukti atsiliepti į gailestingumo kvietimą. Misionieriai šiuo pašaukimu gyvens žinodami galį žvilgsnį nukreipti į Jėzų, „gailestingą ir ištikimą Dievui Vyriausiąjį Kunigą“ (Žyd 2, 17–18)“.
Kad Gailestingumo slėpinys ir gailestingumo tarnystė būtų kuo labiau įsisąmoninti, pirmojo gailestingumo misionierių susitikimo proga vyko dviejų Bažnyčios šventųjų nuodėmklausių relikvijų piligrimystė į Romą ir jų pagerbimas Šv. Petro bazilikoje. Abu – kroatas šv. Leopoldas Mandičius ir italas šv. Pijus iš Pietrelčinos – broliai kapucinai. Popiežiaus vadovaujamos Pelenų trečiadienio Mišios vyko prie šių šventųjų relikvijų urnų. Pranciškus tą dieną kalbėjo: „Aš lydžiu jus šiame misionieriškame nuotykyje, kaip pavyzdį pateikdamas du šventuosius Dievo atleidimo tarnus ir daug kitų kunigų, kurie savo gyvenimu liudijo Dievo gailestingumą. Jie jums padės. Kai pajusite jums išpažįstamų nuodėmių svorį ir savo pačių bei jūsų žodžių siaurumą, pasitikėkite gailestingumo, pasiekiančio visus kaip meilė ir nežinančio ribų, galia. Ir sakykite, kaip daugelis šventųjų išpažinėjų: Viešpatie, tai, ką atleidžiu, įrašyk į mano sąskaitą! Ir eikite toliau. Tegul Gailestingumo Motina padeda jums ir saugo jus šioje brangiausioje tarnystėje.“
Kas yra Apaštalų Sostui rezervuotos nuodėmės?
Tai iš tikrųjų yra senojo, 1917 m ., Kanonų teisės kodekso sąvoka, nurodanti tam tikras bausmes, kurias gali panaikinti tik Šventasis Sostas. Tai labai rimti atvejai, dėl kurių pakrikštytasis užsitraukia ekskomuniką – atskyrimą nuo Bažnyčios bendrijos – latae sententiae, t. y. automatiškai. Štai tokią ekskomuniką panaikinti gali vien Apaštalų Sostas.
Pirmasis atvejis numatytas dabartinio, 1983 m., Kanonų teisės kodekso 1367 kanone ir yra susijęs su tais, kurie išmeta konsekruotus Duonos ir Vyno pavidalus arba juos šventvagišku tikslu išneša ar laiko , užsitraukdami ekskomuniką latae sententiae.
1370 kanono 1 paragrafe numatytas atvejis yra susijęs su tais, kurie panaudoja fizin ę prievartą prieš Romos popiežių. Be to, Apaštalų Sostui rezervuota ekskomunika kunigui, kuris suteikia išrišimą nuodėmės prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą bendrininkui, t. y. atleidžia nuodėmę asmeniui, su kuriuo pats turėjo lytinių santykių (kan. 977, 1378).
Kitas rimtas atvejis susijęs su vyskupu, kuris be popiežiaus įgaliojimo konsekruoja ką nors vyskupu, taip pat ir su tuo, kuris iš jo priima konsekraciją (kan. 1382).
Dar vienas atvejis – kai kunigas pažeidžia „sakramentinį antspaudą“, t. y. išpažinties paslaptį (kan. 1388). 2007 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos dekretu į šį sąrašą įtrauktas ir vyskupas, kuris bando įšventinti kunigu moterį .
Į šį itin rimtų ribinių atvejų sąrašą turėtume įtraukti ir nusikaltimą, kurio kunigai paprastai negalėdavo atleisti ir dėl to reikėdavę kreiptis į vyskupą arba didįjį penitenciarijų, arba į tuos kunigus, kuriems vyskupas suteikė specialų įgaliojimą. Gailestingumo jubiliejaus proga popiežius suteikė šią galimybę visiems kunigams, turintiems teisę klausyti išpažinčių. Apie ką čia kalbama? Kaip teigiama Kodekse, tai abortas – nuodėmė, už kurią numatyta ekskomunika latae sententiae ir motinai, ir tiems, kurie galėjo įtikinti moterį jį pasidaryti, ir gydytojui, ir slaugytojui. Įdomu, kad visi kunigai Lietuvoje turėjo tokį įgaliojimą dar nuo sovietmečio.
Vienas iš tūkstančių
Vienas gailestingumo misionierius pasakoja: „Klausiau išpažinties asmens, kuris nieko nežinojo apie gailestingumo misionierius. Po didžiulių pastangų jis pagaliau išpažino nuodėmę, kurią daug metų nešiojosi. Paaiškinau, kad atleidimas už šią nuodėmę priklauso tik Šventajam Sostui. Bet tą akimirką jis buvo vienas iš tūkstančių kunigų pasaulyje, įgaliotų tokiam išrišimui. Tąkart abu supratome, kad šis susitikimas buvo sumanytas iš aukščiau. Galbūt, jei būtų sutikęs kunigą, negalintį suteikti atleidimo, vargu ar tas atgailaujantis žmogus būtų pakartojęs tokias skausmingas pastangas...“
Gailestingumo misionierių pastoracinė tarnystė turėjo baigtis uždarius Gailestingumo metų Šventąsias duris... Tačiau 2016 m. lapkričio 20 d. apaštališkajame laiške Misericordia et misera popiežius paskelbė norįs pratęsti šią tarnystę „iki atskiro pranešimo“.
Gailestingumo misionierių skaičius nuolat auga, iki šiol yra 1040 kunigų. Jų veiklai vadovauja ir ją skatina Popiežiškoji naujosios evangelizacijos skatinimo taryba, ta pati, kuriai patikėta rengti ir 2025 m. Jubiliejų.
Esame pašaukti būti Sutaikinimo tarnais visiems ieškantiems atleidimo. Einame sutvarstyti Kristaus žaizdų mažiausiems, paklydusiems, visiems, kuriems reikia atrasti ramybę, teikiančią džiaugsmą ir atleidimą Prisikėlusiojo Dvasia.
Tad neabejotina, kad gailestingumo misionierių tarnystė leis dar vaisingiau pasirengti ir patirti artėjančio 2025 m. Jubiliejaus malones. Gailestingumo misionieriai visiems bus žmoniškumo kupino susitikimo įrankis, išlaisvinimo šaltinis, sklidinas atsakomybės, įgalinančios įveikti kliūtis ir vėl imti praktikuoti naują, per Krikštą dovanotą gyvenimą
