Ramūnas AUŠROTAS
Manykite, kaip norite, bet man atrodo, jog šeimos (ir jos sampratos) krizę visų pirma sukėlė vyro nebuvimas arba tik nominalus jo buvimas šeimoje. Pašlijusi šeimos padėtis tradiciškai yra siejama su ardančia feminizmo ir seksualinės revoliucijos dvasia. Tačiau ir moterų maištas (feminizmas), ir jaunuolių maištas (seksualinė revoliucija) – tai permainos, prasidėjusios nuo pramonės revoliucijos paskatintos socialinio ir ekonominio gyvenimo kaitos, visų pirma palietusios šeimos galvą. Seksualinė revoliucija šiame procese padėjo tašką, galutinai išvaduodama vyrą nuo bet kokios, netgi moralinės pareigos kurti ilgalaikį santykį su moterimi.
Agrarinėje visuomenėje turėti tėvą šeimai buvo gyvybiškai svarbu. Todėl jei tėvas žūdavo arba mirdavo, sėkmingai vykdavo tėvystės įpėdinystė (sukcesija): vaikus įvaikindavo artimieji arba krikštatėviai, tėvo pareigas šeimoje perimdavo senelis arba vyresnysis sūnus. Šio socialinio instituto veikimą graudžiai ir sykiu gražiai iliustruoja etnografinis italo Ermanno Olmi filmas „Medis medinėms klumpėms“ (L’albero degli zoccoli, 1978), perkeliantis mus į XIX a. Lombardijos regiono (Italija) kaimą ir vaizduojantis kelių bendrame kieme gyvenančių valstiečių šeimų buitį ir būtį.
Tam tikru atžvilgiu gerovės valstybės kūrimas išvadavo šeimą nuo ekonominės būtinybės turėti tėvą (beje, anksčiau šeima patekdavo į socialinės rizikos grupę, kai tėvas netekdavo darbo, o dabar vis dažniau socialinės rizikos šeima yra ta, kurioje vyras geria ar smurtauja). Prie tėvystės krizės prisidėjo ir valstybė, patylomis pritardama tam, kad tėvystės įpėdinystė nutrūktų. Tiesa, ji visiškai neišnyko, egzistuoja ir dabar, bet kur kas rečiau kaip socialinė prievolė ir kur kas dažniau kaip įvairiai susiklosčiusių šeiminių santykių ir net atsitiktinių aplinkybių padarinys. Tėvystės ir jos paveldėjimo moderniaisiais laikais tema nustebina amerikiečio Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016), pasakojantis apie vienišą kiemsargį, kuriam tenka sugrįžti į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų avarijoje žuvusio brolio paaugliu sūnumi (filmo premjera Lietuvoje numatoma sausio 27 d.). Tai retas filmas, paliečiantis vyro kančios klausimą, neatskiriamą nuo jo vaidmens ekonominiame ir socialiniame gyvenime.
Tradicinį gyvenimo būdą ir ją ženklinančią išgyvenimo ekonomiką, kuriai gyvybiškai reikėjo tėvo buvimo, taikliai vaizduoja airio Jimo Sheridano filmas „Laukas“ (The Field, 1990). Jame teigiama, kad ekonominė būtinybė turėti tėvą buvo svarbiausias jo autoritetą šeimoje įteisinantis veiksnys. Dėl ekonominio autoriteto tėvui buvo atleidžiama kur kas daugiau negu dabar. Apie tai savo filme „Baltasis kaspinas“ (Das weisse band, 2009) „nepatogiai“ pasakoja Michaelis Haneke, metodiškai analizuodamas vyro autoriteto sureikšminimą Vokietijoje iki Pirmojo pasaulinio karo, jo nuomone, padėjusį totalitarinio XX a. nacių režimo pamatus. Ši ne visada pagrįsta pakanta tėviško autoriteto pertekliui ar piktnaudžiavimui juo pradėjo eižėti besikeičiančių ekonominių sąlygų akivaizdoje. Filme „Laukas“ vaizduojama ribinė situacija, kai akla fizinė jėga jau nebegali išgelbėti nei šeimos gerovės, nei vyro autoriteto.
Gaila, kad ekonominiam vyro vaidmeniui šeimoje pasitraukus į antrąjį planą visuomenė laiku neatrado, kaip įprasminti tėvo autoritetą. Dėl to susidarė tėvo autoriteto prasmės vakuumas. (Panašiai ir kalbant apie moters autoritetą šeimoje, tradiciškai grindžiamą gyvybės dovanojimu ir vaikų auklėjimu. Dėl biologinio gyvybės perdavimo šis pagrindas neatrodo toks efemeriškas, palyginti su tėvo autoritetu, todėl buvo kur kas gyvybingesnis ir ilgiau išsilaikė nepaliestas. Bet ir jį lydi krizės ženklai: abortų kultūra, pakaitinė motinystė, gender ideologijos propaguojama socialinių vaidmenų teorija.) Jį užpildyti trukdo ir netinkamai suprantama žodžio „autoritetas“ reikšmė, ją klaidingai siejant su jėga. Autoritetas (lot. auctoritas – pradininkas, autorius) antikos pasaulyje reiškė Romos senato politinę galią patarti (leidžiant įstatymus) ir buvo skiriamas nuo jėgos, nusakomos žodžiu potestas, arba karinės galios, nusakomos žodžiu imperium. Autoriteto galią taikliai apibūdino XIX a. mąstytojas Theodoras Mommsenas, sakydamas, kad auctoritas yra kai kas daugiau negu patarimas ir kai kas mažiau negu įsakymas; tai patarimas, kurio dėl savo gerovės negali ignoruoti.
Kitaip tariant, autoritetas – tai ne jėgos turėjimas, bet veiksminga galia patarti. Be abejo, šeimos gyvenime ši galia patarti buvo susijusi su praktine gyvenimo išmintimi, reikalinga išlaikyti šeimai ir užtikrinti jos tęstinumui. Greitos socialinės ir ekonominės permainos silpnino jos veiksmingumą. Denzelio Washingtono filme „Tvoros“ (Fences, 2016) drama tarp tėvo ir sūnaus kyla dėl to, kad tėvas, buvęs vienas iš perspektyviausių beisbolo žaidėjų, bet dėl odos spalvos galėjęs žaisti tik antraeilėje juodaodžiams skirtoje lygoje, skausminga savo patirtimi dabar mažai kuo gali padėti talentingam sūnui. Tiesa, kad mūsų seneliai arba tėvai menkai gali patarti jaunam žmogui, ką studijuoti ir kur dirbti, bet neabejotina, jog jie turi ką pasakyti apie tai, kaip įgyvendinti, ką pasirinkai.
Taip prieiname prie giluminės vyriškumo krizės priežasties, dėl kurios ir pastebime tėvo autoriteto vakuumą. Popiežius Pranciškus sako, kad mūsų laikų visuomenė yra „betėvė visuomenė“. Manau, todėl, kad vyro galia patarti joje nevertinama, o dažnai ir laikoma nereikalinga. Niekas nenužudo vyro labiau, negu abejonė jo galia patarti. Ypač šeimoje.
