Juozo Vaitkevičiaus asociatyvios nuotraukos
Nuo pat Sąjūdžio laikų, pasak tiesios to laiko provincijos žmonių terminologijos, mano šeima buvo landsbergistai, kurie prie parduotuvės durų oponavo vadinamiesiems brazauskiniams ir rinkimuose nedvejodami atiduodavo savo balsus už Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą. Tuo metu mums ne itin rūpėjo šio sąrašo narių klaidos, administracinių, ūkinių ir profesinių kompetencijų trūkumas. Svarbiausia buvo tvirtai žinoti, kad, nepaisant visko, už muzikologo nugaros susibūrę žmonės bet kokia kaina kurs nepriklausomą valstybę ir gaivins tautą – jos istorinę atmintį ir kultūrą, įtvirtins laisvę, įskaitant tikėjimo laisvę, ir nesileis į jokius pragmatinius kompromisus su Maskva. Šią nuostatą dabar gerai išreiškia Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio retorinis klausimas Rusijos režimui: „Be dujų ar be jūsų? Be jūsų!“ Tačiau tokio tvirto įsitikinimo nebėra žvelgiant į 2024 m. rinkimus, nes, regis, pagrindiniai konservatoriški naratyvai yra apleidžiami ir atiduodami į dažnai netikusias rankas.
Šis tekstas – ne politologinė analizė, o tik netobulas rinkėjo kataliko žvilgsnis, kuris iš toli mato savo partijos atstovus žiniasklaidoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Bet argi ne toks yra absoliučios daugumos visų rinkėjų žvilgsnis? Kita vertus, tai žvilgsnis rinkėjo, kuris kartais skiria pastangų susižinoti – guglina ir aptinka, pvz., 2022 metų rugpjūtį Didžiosios Britanijos generalinės prokurorės Suellos Braverman, britų konservatorės (beje, naujojoje Lisos Truss vyriausybėje gavusios Vidaus reikalų ministrės portfelį), pasakytą kalbą apie Lygybės ir teisės: konfliktas ir aiškumo poreikis (Equalities and rights: Conflict and the need for clarity). Jį peržvelgus neapleido jausmas, kad bent keli Lietuvos konservatoriai šią vienos iš seniausių Vakarų demokratijų vyriausybės narę, išgirdę anonimiškai, pašieptų kaip antidemokratišką, antivakarietišką, antieuropietišką. Tas nujaučiamas disonansas ir sužadino šias pastabas.
Kodėl būti konservatoriumi, kodėl balsuoti už juos?
Kas šiame tekste vadinama konservatizmo pasaulėžiūra ir kodėl Lietuvos politinei raidai ar mums, landsbergistams (seniai išaugus priešpriešą subrazauskiniais), nevertėjo tapti, pavyzdžiui, liberalais arba nacionalistais?
Gal būtų galima sakyti, kad didelei daliai landsbergistų konservatizmas prie širdies lipo ne kaip išstudijuota doktrina, o kaip nuostata, jog galima suderinti praeitį ir ateitį, bendruomenės ir asmens poreikius. Kiekvienam sveikos nuovokos žmogui yra aišku, kad neįmanoma „grįžti į praeitį“ ar sustabdyti dabartį. Kita vertus, mes neskubame paknopstomis mestis į naujoves. Tuo konservatorius skiriasi nuo (radikalių) socialinių aktyvistų ir revoliucionierių: jis tiki, kad gali išmokti naujų gerų ir gražių dalykų aklai negriaudamas tų, kuriuos išmoko anksčiau.
Liberalu galima nebūti dėl to, kad tai, kas geriausia liberalizme, konservatizmas jau absorbavo: pavyzdžiui, kam yra tekę sutikti konservatorių, kuris nepripažintų istoriškai liberalizmo iškovotų politinių laisvių? Kita vertus, konservatizmas perduoda ir tai, ko liberalizmas savaime negali sukurti, – konkretų istorinės atminties ir tradicijų turinį (kažkas yra pasakęs: liberalizmas remiasi prielaidomis, kurių pats negali įrodyti).
Antai liberalizmas puikiai įrodinėja, kodėl lietuvis turėtų būti laisvas žmogus, tačiau kam teko matyti iš tiesų liberalų įrodymą, kodėl laisvam žmogui verta būti lietuviu, vaikus ugdyti istorinės lietuvių bendruomenės nariais, tęsti daugiaamžį Lietuvos valstybės kūrimo darbą, saugoti jos dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius (čia – iš LR Konstitucijos preambulės)? Liberalizmo dovana mums yra pilietinė visuomenė, o konservatoriškumo – pilietinė visuomenė su šaknimis, tradicijomis, išdidaus priklausymo jausmu, simbolizmu ir poezija.
Kita vertus, konservatoriškumo atvirumas leidžia kritiškai pažvelgti į praeities klaidas, nebūtinai savo, ir atmesti užpelkėjusio, aklo, agresyvaus, uždaro, kitus niekinančio nacionalistinio arba imperialistinio režimo pagundas. Kurti uždarą tikrovę nėra konservatizmas. Konservatorius niekada neturėtų kurti ruskij mir analogų.
O gal tada verta būti kairiuoju ar žaliuoju? Bet argi konservatoriškumas jau neabsorbavo tokių gražiausių kairiosios ir žaliosios minties idealų, kaip socialinis jautrumas ir Laudato si’ įgyvendinimas per žaliąją politiką? (Beje, kaži ar kas dar pamena, kad Lietuvoje pristatant šią popiežiaus Pranciškaus encikliką dalyvavo pats prof. Vytautas Landsbergis.)
Atiduota tautinės demokratijos kūrimo iniciatyva
Visa tai ir gerokai daugiau skaitytojas ras aprašyta Tėvynės Sąjungos interneto svetainės skiltyje Istorija (tsajunga.lt/istorija) ir ten pat esančioje TS-LKD programoje: partijos veiklos tikslai – išsaugoti ir puoselėti lietuvybę bei tradicines Lietuvos kultūros vertybes. Partija kartu su krikščioniškųjų Vakarų vertybėmis remiasi tautinių sąjūdžių ir visos Lietuvos valstybingumo tradicijos subrandinta lietuvių tautos savastimi, kurią imasi sergėti, gaivinti bei puoselėti šiuolaikiniame pasaulyje ir t.t. Daug parašyta ir apie šeimą.
Ir vis dėlto kada iš pagrindinių TS-LKD politinių ir visuomeninių veidų teko girdėti apie, pavyzdžiui, lietuvių tautos savastį? Ne proginį kalbėjimą apie „tai, ką reikia“ Vasario 16-osios proga iš paruoštuko apie „protėvių auką už mūsų laisvę“, bet nuolatinį, nuoseklų ir gilų vidinio įsitikinimo rodymą ir, kaip dera konservatoriui, patrauklų tos savasties derinimą su šiuolaikiniu pasauliu, viena akimi žvelgiant į ateitį?
Jeigu tenka nugirsti pasvarstymų apie pilietinę visuomenę, tai tautinės demokratijos teorizavimo iniciatyva šiandien, būnant Europos Sąjungos ir globalaus pasaulio dalimi, yra atiduota kitiems. Kalbama ne apie parašą po prašymu finansuoti kokią nors folklorinę iniciatyvą, bet apie širdį užgriebiantį, žadinantį norą – net ir gyvybės kaina – tapti jo dalimi naratyvą. Tokį, kokį dabar spinduliuoja Ukraina, šiuo metu kovojanti ne už abstrakčią laisvę, o už laisvę būti ukrainiečiais, taip tvirtai remiam ą šiandieninės TS-LKD.
Matant, kaip šią kovą tvirtai remia šiandieninė TS-LKL, stebina vyraujantis konservatorių politinio elito abejingumas nuosaviems lietuviškiems naratyvams ir kai kurių polinkis pastangas bloku, patiems nepateikiant vertų alternatyvų, vystyti šiuos naratyvus priskirti antivakarietiškai demagogijai ir populizmui. Landsbergistui tada nori nenori kyla „trumpas sujungimas“: juk jis už konservatorius balsavo būtent dėl to, kad savo balsu įgalintų jų pažadą Lietuvos tautinę demokratiją išplėšti iš sovietinės erdvės ir rusiško imperializmo įtakos, paversti lygiaverte Europos dalimi. Juk ukrainiečiai, suplėšę rusiškos propagandos plakatus „Mes su Rusija! Viena tauta“, nemiršta už tai, kad ištrūkę iš didžiosios Rusijos administracinio vieneto, taptų tik 28-uoju „pilietinės visuomenės“ rajonu ES sudėtyje.
Jei TS-LKD įsivyravo manymas, kad bet kuris tautinės demokratijos variantas yra tik anachronizmas, kad už tuščias kalbas apie tautinę savastį daug svarbiau nardyti po europinius fondus, būtų gerai, jei jie to nebeslėptų nuo savo rinkėjų, kurie norėtų, kad jų renkamieji jiems atstovautų, ir norėtų nesijausti it seni kuinai, reikalingi tol, kol dar truktelėja pirmyn partijos vežimą.
Aktyvistų, o ne konservatorių moralė
Puikių administratorių, konkrečių problemų sprendėjų, mikro-/makroekonomikos ekspertų, renginių organizatorių, kelių tiesėjų, tarptautinių startuoliųkūrėjų ir aukščiausio lygio vadybininkų gali atsirasti visose partijose ir, greičiau, ne partijose. Galų gale gerai tvarkyti valstybės reikalus yra tai, ko tikimasi iš kiekvienos valdžios, ir daugeliu atveju – tai labiau kompetencijos ir visai ne politinės pasaulėžiūros klausimas. Ir nors neretai atsitinka, kad rinkimai tampa geriausio ūkvedžio paieškomis, tačiau išsprendus problemas vėl į dėmesio centrą grįžta didieji pasaulėžiūros ir moralės klausimai.
Vienas iš tokių neabejotinai yra nauja samprata apie žmogų, iš vienos pusės, ypač pabrėžiant jo valią ir (žmogaus) teisę save laisvai kurti lytiškumo srityje, iš kitos pusės – reikalaujant keisti arba tiesiog išmesti į šiukšlių dėžę „stereotipinį“ mentalitetą ir jo realizuotas „represines“ visuomenines struktūras. Vienalytės santuokos yra tik viena iš šimto šios sampratos dedukcijų. Naujosios sampratos atstovai yra labai reiklūs ir nori suleisti šaknis kapiliariniu lygiu visame visuomenės gyvenime, visose visuomenės institucijose, kaip to neslepia ir Lietuvos aktyvistai. Nereikia būti sociologu, pakanka sveikos konservatoriškos nuovokos, kad būtų aišku, jog tai nėra magiškas ir niekam iki šiol nežinotas būdas realizuoti visų žmonių visą laisvę, bet dar viena žmonių ir jų santykių formavimo strategija, kuriai įgyvendinti pasitelkiama valstybės institucinė galia. Ten, kur tai jau daroma ilgesnį laiką, – Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, kai kuriose JAV valstijose, Skandinavijos kraštuose, – akivaizdu, jog toli gražu nebekalbama apie „džiaukis gyvenimu ir leisk džiaugtis kitiems“, kaip buvo pamėgta sakyti prieš 20 metų.
Kaip ir kalbant apie tautinės demokratijos teorizavimą, ši lyderystė nebėra konservatoriams esminis moralinės tvarkos klausimas: ji perleista kitiems. Atrodo, konservatorių politinio elito dalis šios lyderystės atsisakė, nes pati tyliai ir nebetyliai, nuoširdžiai ar iš išskaičiavimo, pasislinko link naujos sampratos apie žmogų, matydami, kaip ji Europoje skina vieną pergalę po kitos įvairiais būdais: 2021 metų referendumu Šveicarijoje ar 2022 m. konstitucinio teismo sprendimu Slovėnijoje. Be abejo, kiekvieno teisė yra priimti naujus įsitikinimus ar juos keisti, tačiau kaip su rinkėjų dauguma ar bent didele dalimi, kuri neprašo tokiems įsitikinimams atstovauti?
Nemaloniai nuteikia ir tai, kad dalis konservatorių politinio ir visuomeninio elito taip pat persiėmė nesąžininga retorika, kurią jų pačių rinkėjų atžvilgiu naudoja kitos politinės jėgos: nepriimti naujosios sampratos apie žmogų reiškia būti necivilizuotais, antidemokratiškais, antivakarietiškais, prorusiškais ir t.t. Tai akibrokštas žmonėms, kurie dešimtmečiais balsavo už konservatorių antirusišką ir proeuropietišką kryptį nuo pat pradžių, bet šiandien išlaiko tas pačias pažiūras apie šeimą, kurias turėjo ir 1990 metais. Jie taip pat atsimena, kad kai 1995 metais Lietuva įteikė prašymą stoti į Europos Sąjungą, joje nebuvo nė vienos valstybės, įteisinusios vienalytes santuokas, ir jų pripažinimas nebuvo jokia sąlyga. Tokios sąlygos nebuvo, ir kai 2003 metais balsavome referendume ir praėjus metams oficialiai tapome ES nariais. Tuo metu vienalytės santuokos buvo įteisintos tik Olandijoje (2001) ir Belgijoje (2003), o tokios europietiškos ir vakarietiškos šalys kaip Prancūzija (2013), Anglija (2014) ar Vokietija (2017) leido sau pagalvoti dar dešimtmetį – po dešimtmečių diskusijų – dėl įteisinimo, nekalbant apie Šveicariją.
Konservatoriški naratyvai nyksta, o rinkėjai lieka?
Be to, Vakarų europiečiai – dešimtys procentų, dešimtys milijonų žmonių – ir šiandien turi teisę nepritarti, kaip nurodoma 2014 metų britų vyriausybės informaciniame biuletenyje, jau po vienalyčių santuokų įteisinimo: „Įsitikinimas, jog santuoka turi būti tik tarp vyro ir moters, yra teisėtas. Kiekvienas turi teisę išreikšti savo nuomonę apie tos pačios lyties porų santuoką – darbe ar kitur. Religinis ar filosofinis įsitikinimas, kad santuoka turėtų būti tik tarp vyro ir moteris, yra saugomas Europos žmogaus teisių konvencijos 9straipsnio. Be to, diskriminuoti žmogų vien dėl to, kad jis turi tokį įsitikinimą, yra neteisėta pagal 2010 m. Lygybės aktą.“ Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) vadove apie „Teisę tuoktis“ (Right to marry) nurodoma, kad „Konvencija neįpareigoja valstybių tos pačios lyties poroms suteikti prieigą prie santuokos“, nors primygtinai pataria užtikrinti tokioms poroms bent kažkokią teisinę apsaugą.
Šios citatos – jų galima pateikti gerokai daugiau – yra rinkėjo savišvietos guglinant rezultatai. Jie rodo, kad Vakarų Europos kraštuose gyvenantys europiečiai, patys dalyvavę steigiant ir kuriant ES, gali laikytis konservatyvios pozicijosbūtent žmogaus teisių ir demokratijos pagrindu. Tuo pačiu, kuriuo, sako Lietuvos aktyvistai konservatyvių pažiūrų žmonėms, jie jų užimti nebegali. Jei socialiniai aktyvistai dėl jiems būdingos tendencijos atrinkinėti faktus kitaip kalbėti negali, dar kartą stebina TS-LKD tendencija ne vien atiduoti konservatoriškos diskusijos su jais iniciatyvą kitiems, bet ir visa krūtine stoti į aktyvistų pusę.
Konservatizmas leidžia pripažinti, kad socialinių aktyvistų doktrinoje yra teisingų elementų. Tačiau priimti pačią doktriną yra visai kas kita. Socializmo teoretikai apčiuopė teisingas skurdo, nelygybės, išnaudojimo problemas, tačiau kur tik bandė įgyvendinti savo doktriną– gerai nesibaigė. Naujõsios sampratos apie žmogų skleidėjai parodė, kad mūsų žvilgsnis į žmogaus prigimtį dažnai pernelyg paprastas, o vienų visuomenės narių elgesys su kitais buvo ir yra žiaurus bei nepagarbus.
Kita vertus, jau pradėjo kauptis rimtų įrodymų, kurie rodo, kad visa jų doktrina apie nuo žmogaus valios išskirtinai priklausantį lytiškumą turi esminių trūkumų. Sena ir nauja derinantis konservatorius tam turėtų būti itin atidus.
Tai Švedijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės žingsniai atgal lyties keitime, remiantis laisvu savęs apibrėžimu. Daug metų šie kraštai skelbiami lyderiais tose srityse ir buvo pateikiami kaip pažangūs ir sektini pavyzdžiai, kaip vis kartojama, žmogaus teisių, mokslo, gyvenimą gelbstinčio ir laimę garantuojančio gydymo nepripažįstantiems žmonėms.
Antai 2022 metų pradžioje paskelbta Švedijos vyriausybės užsakyta ataskaita sistemiškai apžvelgė mokslinius tyrimus ir aptiko, kad... trūksta mokslinio pagrindo toliau elgtis, kaip buvo elgiamasi, pripažino klaidas ir net piktnaudžiavimus. Tą patį paskelbė Suomijos institucijos. Tą patį teigia vadinamoji dr.Hilary Cass ataskaita (2022), po kurios nuspręsta uždaryti garsiąją lyties keitimo Tavistock‘o kliniką Londone. Šie žingsniai atgal buvo žengti pripažinus, jog tie, kam buvo pažadėta laimė, jos nepasiekė. Tavistock’o klinikai net tūkstantis buvusių pacientų kelia kolektyvinę bylą. 2022 m. vasarį ir Prancūzijos nacionalinė medicinos akademija primygtinai rekomendavo kiek įmanoma vengti vaikų ir paauglių hormoninio ir chirurginio lyties keitimo.
Už šių žingsnių atgal slypi pripažinimas (kartais tarp eilučių, o kartais kaltinimo forma), jog žiniasklaida ir ypač socialiniai tinklai nekritiškai praleido socialinių aktyvistų doktriną. Jog medicinos ir politinis pasaulis nekritiškai leidosi paveikiamas šiosdoktrinos. Jog dideliam skaičiui buvusių jaunųjų pacientų reikėjo ne paviršutiniško padrąsinimo įsisąmoninti savo „socialinę lytį“ ir teisės adaptuoti prie jos biologinį dėmenį, o laiko, dėmesio ir normalios terapijos. Jog didžiulis skaičius tėvų, ugdytojų, medikų, politikų ir kitų buvo nepelnytai, grubiai ir neteisingai daug metų tildomi kaip įvairių rūšių fobai.
Jei jau esame kviečiami mokytis iš vakariečių, tai...
Pasak minėtosios Braverman, kuri nuo rugsėjo6d. naujojoje Lisos Truss vyriausybėje eina Vidaus reikalų ministrės pareigas, „<...> interpretacijos, kuriomis remiamas neapgalvotas ir absoliutus požiūris į socialinę lytį (gender), yra paremtos naujomis politinėmis ideologijomis, neatitinkančiomis Lygybės akto (JK) intencijų ir tikslų. Jos kenkia kitoms teisėms, saugomoms šio akto, įskaitant apsaugą tų, kurie bando kvestionuoti dogmas. Šios ideologijos propaguoja požiūrį, kad asmens biologinė lytis kone visiškai skiriasi nuo jo suvokiamos lyties. Šios teorijos remiasi prielaida, kad, nepaisant biologinės lyties, vaikams turi būti padedama apsispręsti dėl jų socialinės lyties. Ši labai ginčytina pažiūra teikia prielaidą, kad suvokiama lytis yra subjektyvi, o binarinis požiūris į lytį yra diskriminuojantis. Teigti, kad asmens biologinė lytis yra objektyvi ir negali būti pakeista, šiuo metu reiškia rizikuoti net savo darbu. Šiose diskusijose minties, įsitikinimų ir sąžinės laisvė dažnai paliekama nuošalyje. Šios idėjos skverbiasi į viešąjį sektorių ir yra dėstomos kai kuriose mokyklose be jokios demokratinės kontrolės ar pasekmių svarstymo. Tai labai politizuota darbotvarkė, skatinama prisidengiant „įvairove, tolerancija ir įtraukimu“. Tai daroma nepaisant šių metų vasario mėnesį paskelbtų Švietimo departamento gairių <...>“.
Kas, pasak britų konservatorės, atsakingas už iškraipymus? Tai vadinamasis „Lygybės, įvairovės ir įtraukimo“ sektorius, gimęs, viena vertus, iš Europos žmogaus teisių konvencijos interpretavimo tokiu būdu, kuris nebeatitinka pačios Konvencijos pirminių tikslų, ir tai, ką pasirašė valstybės signatarės. Čia konservatorė cituoja buvusį britų konstitucinį teisėją lordą Jonathaną Sumptioną. Kita vertus, gimęs iš klaidingo pačių britų Lygybės akto interpretavimo, šis sektorius, pasak jos, su išpūstais atlyginimais ir apsiginklavęs naujakalbės žodynu sukūrė galingas nuoskaudų citadeles viešosiose institucijose, skverbiasi ir į privatųjį sektorių.
„Lygybės įstatymai buvo neteisingai interpretuoti ir panaudoti kovai su tais, kurie nesutinka su jų požiūriu, kaip su prasikaltusiais neapykantos kalba, reikalaujant, kad jie būtų tučtuojau pašalinami iš viešumos arba ištrinami. Atsirado daugybė neraminančių pavyzdžių, kaip įtraukimas nusvėrė teisingumą“, – sakė britų konservatorė, savo kalboje paminėjusi istorinę britų LGBT organizaciją Stonewall ir kitas panašias asociacijas.
Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad kažką panašaus išgirstume iš Lietuvos konservatorių politinio ir visuomeninio elito. Bet užtai lengva įsivaizduoti, kaip kai kurie mūsų konservatorių lyderiai tokią poziciją priskiria savo kvailiems politiniams oponentams ir maršistams. Kyla įtarimas, kad anonimiškumo sąlygomis jiems būtų priskirtas ir kvietimas „pripažinti, jog žmogaus protas gali peržengti dabartinio momento patogumo ribas ir suvokti tam tikras tiesas, kurios nesikeičia, kurios buvo tiesos prieš mus ir bus visada. Tyrinėdamas žmogaus prigimtį, protas atranda vertybes, kurios yra universalios, nes kyla iš jos“. Ar pastaba, kad „jei tam tikras dalykas visada išlieka naudingas geram visuomenės funkcionavimui, ar ne todėl, kad už jo slypi amžina tiesa, kurią protas gali apčiuopti? Pačioje žmonių ir visuomenės tikrovėje, jų vidinėje prigimtyje, egzistuoja virtinė pagrindinių struktūrų, kurios palaiko jų vystymąsi ir išlikimą“ (žr. Fratelli tutti, 208. 212).
O ilgamečiam konservatorių rinkėjui tai sukelia dar vieną galvos skausmą. Jis mato, kad yra protingų argumentų ir teisėtų būdų, jau patvirtintų kitų šalių patirties, bent iš dalies oponuoti naujajai sampratai apie žmogų ir išlaikyti sveiką konservatorišką– aklai neatmetant visko – atstumą nuo jos ir jai atstovaujančių asociacijų Lietuvoje. Tačiau, regis, TS-LKD pagrindinė tendencija, nekalbant apie atskirus narius, pastaruoju metu yra kitokia: ji atsisakė konservatoriškos lyderystės šiais klausimais ir priartėjo prie socialinio aktyvizmo pozicijų. Beje, galima sakyti, kad būtent šis poslinkis sudarė sąlygas iškilti kai kuriems tikrai įtartiniems„tradicinės šeimos“ atstovams, kurie siejami su Lietuvos nedraugais: jie gauna balsų, nes rinkėjai nebesijaučia tinkamai atstovaujami savo tradicinės konservatyviosios partijos.
2024metais konservatoriškam rinkėjui teks rinktis: balsuoti už vis dar jiems atstovaujančių ir mažuma tapusių TS-LKD politikų sparną ir leistis į kompromisus ar balsuoti už kitas partijas, kurios tik iš dalies atstovauja jų pažiūroms, o gal ieškoti savosios Suellos Braverman tarp naujų žmonių su švaria reputacija.
