Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2019 m. gruodis 12

Gelbėk mus nuo pikto(jo)?..

2019-12-20 | Kunigas Algirdas AKELAITIS
artuma201912-rs-18-1.jpg

a-akelaitis.jpgKunigas Algirdas AKELAITISBlogio kilmės klausimas nedavė ramybės žmonijai nuo neatmenamų laikų. Stebėtina, kad Biblija šį klausimą iš esmės nutyli. Tai nereiškia, kad Biblija nesvarsto blogio problemos! Tačiau jei mėgintume Šventraščio tekstais atsakyti į klausimą apie blogio kilmę, susidurtume su Biblijos tyla.

Kasdienybėje gi neretai į šį klausimą atsakome paprastai – čia velnio, šėtono darbas. Tai jis – mano priešas – pastūmėjo mane nusidėti. Kita vertus, liaudies pasakose nevengiame iš šio kipšiuko pasijuokti, kartais ten jis išryškėja kaip kone patrauklus personažas. Netgi „Tėve mūsų“ maldos kreipinį „gelbėk mus nuo pikto“ interpretuojame kaip nuorodą į velnią ir jo veikimą. O ką apie šėtoną (hebr. satán) sako Biblija?

 

Pirmoji keistenybė – tai Biblijoje pasitaikantys „žmogiškieji“ satan. Pirmasis žmogus Senajame Testamente pavadintas satan yra Dovydas (žr. 1 Sam 29, 4). Pirmasis Naujajame – apaštalas Petras (žr. Mt 16, 23)! Kalbant apie Dovydą, satan suprantamas kaip karinis priešininkas. Kita vertus, Ps 109, 6 psalmininkas prašo Dievą atkeršyti nedorėliui: „Padaryk, kad jį patį ištiktų nedorėlis, pastatyk jo dešinėje kaltintoją (satan).“ Čia satan suprantamas dar ir kaip šmeižikas.

 

Gerokai įprastesni moderniam skaitytojui – dangiškieji satan. Pirmoji dangiška būtybė Senajame Testamente pavadinta satan yra Viešpaties angelas (žr. Sk 22, 22), kuris kaip priešininkas (satan) siekia sutrukdyti Balaamo kelionę. Svarbu tai, kad beveik visur Senajame Testamente žodis satan žymi ne tiek tikrinį vardą (Šėtonas), kiek būtybės laikyseną arba net pareigas (kaltintojas, priešininkas).

 

Ar šis dangiškasis satan yra priešiškas Dievui? Kaip matome iš Sk 22, 22, pats Viešpaties angelas yra paskiriamas būti satan Balaamui ir toks būdamas vykdo Dievo valią. Taip pat ir garsusis Jobo knygos satan yra minimas kaip vienas iš „Dievo sūnų“ (t. y. Dievo dangiškajam dvarui priklausančių būtybių). Sunku teigti, kad Dievo klausimas: „Iš kur ateini?“ (Job 1, 7) galėtų reikšti, jog satan į tą susirinkimą įsibrovė kaip nekviestas atėjūnas. Teisingiau būtų sakyti, kad būtent jo pareigos yra tokios, kad jis turi keliauti šen ir ten kaip dieviškasis prokuroras, tikrindamas kūrinijos atsidavimo ir ištikimybės Kūrėjui nuoširdumą. Jobo knygoje klausimas, kurį iškelia satan, yra gerai apsvarstytas, gilus ir pagrįstas: „Ar Jobas tiki į Dievą ne todėl, kad jam tai apsimoka?“ Vargu, ar tokį klausimą apie save pačius galėtume tvirtai paneigti.

 

Dar vienas reikšmingas satan paminėjimas randamas 1 Kr 12, 1. Šis pasakojimas atkartoja 2 Sam 24, 1 papasakotus įvykius. Svarbu tai, kad 2 Samuelio knygoje suskaičiuoti tautą Dovydą paskatina Jahvė, bet vėlesniame 1 Kronikų knygos pasakojime šis paskatinimas ateina iš satan. Įmanomos bent trys tokio pasikeitimo interpretacijos.

 

Pirmoji aiškina tokį vėlesnio autoriaus elgesį kaip mėginimą atriboti Jahvę nuo moraliai abejotino poelgio (pirmiau paskatinti padaryti veiksmą, po to už tą veiksmą nubausti). Ši interpretacija abejotina dėl to, kad kitose pasakojimo vietose 1 Kronikų knygos autorius nevengia minėti Jahvės net ir moraliai sudėtingesnėse situacijose. Kita vertus, galima šį įvykio aprašymą aiškinti kaip sudėtingo ir gražaus santykio tarp Jahvės ir Dovydo epizodą – pats Jahvė atsigręžia prieš Dovydą kaip priešininkas, siekiantis Dovydą išmėginti. Galiausiai toks Jahvės pakeitimas į satan gali būti susijęs su istorine Izraelio religijos ir tikėjimo kraičio kaita. Ankstyvojo Izraelio tikėjime net ir blogis buvo aiškinamas kalbant apie pirmiausią visko priežastį – Dievą. Vėlesnis Izraelio tikėjimo kraitis tolina Dievą nuo blogio kilmės bei ištakų problemos, bylodamas apie galimai kitokią blogio priežastį – satan.

 

Galime tikrai sakyti, kad Senojo Testamento satan turėtų būti siejamas labiau su nuodėmės padariniais, negu su būtybe, kuri sukilo prieš Kūrėją. Tokios būtybės galimybė yra nesuvokiama Senojo Testamento tikėjimo bendrijai. Neįsivaizduojama tokia galia, kuri gebėtų nepaklusti Dievo didybei, kuri būtų tarsi anti-dievas, viso blogio priežastis ir simbolis. Todėl Senasis Testamentas, nagrinėdamas blogio problemą, svarsto ne tiek apie jo ištakas, kiek apie jo sąsajas su nuodėmės tikrove. Slinktis mums pažįstamo „velnio“ ar „šėtono“ tikrovės link prasidėjo tik už Senojo Testamento teologijos ribų. Ko gero, tuomet, kai judaizmas tremtyje susidūrė su Persijos religiniu pasauliu, ypač zoroastristiniu dualizmu, kuris pasaulį mato kaip kovos lauką tarp gėrio ir blogio pradų.

 

Edeno gyvatės tapatinimas su satan (nors pačiame pasakojime žodis nevartojamas) kilo dar vėliau – rabinų laikotarpiu. Rabinams priklauso ir kai kurių kitų satan „atpažinimų“ autorystė – esą būtent satan paskatino Abraomo išmėginimą, pastūmėjo izraelitus lankstytis auksiniam veršiui prie Sinajaus, išprovokavo Dovydo nuodėmę su Batšeba ir t. t. Vėlesniajai tradicijai priklauso ir skaitinės vardo satan reikšmės – 364 – aiškinimas. Judaizme sakoma, kad tik vieną iš 365 metų dienų – Jom Kipuro (Permaldavimo dienos) šventės dieną satan būna padarytas bejėgis.

 

Ši vėlyvoji satan ir diabolos interpretacija persmelkia Naujojo Testamento teologiją. Įtaigusis Enocho knygos mitas apie piktosios dvasios kilmę per angelų nuopuolį yra prisimenamas apaštalų Judo (žr. Jd 1, 6) ir Petro (žr. 2 Pt 2, 4) laiškuose. Akivaizdu, kad tai, jog Enocho knyga atsidūrė už priimtojo Biblijos kanono ribų, nė kiek nesumenkino šio mito paveikumo. Naujajame Testamente velniui ir šėtonui, suprantamam jau kaip piktajai dvasiai, priskiriami įvairūs epitetai bei titulai: senoji gyvatė, priešas, šio pasaulio kunigaikštis, gundytojas, piktasis.

 

Atrodo, jog šis „piktasis“ sutinkamas ir „Tėve mūsų“ maldos tekste. Juo užbaigiamas paskutinis maldavimas: „Ir neįvesdink mūsų į išmėginimą, bet išvaduok mus nuo pikto.“ Diskusijos dėl paskutinio žodžio interpretavimo netyla iki šių dienų. Rytų Bažnyčioje nusistovėjo tradicija šį žodį sieti su piktąja dvasia (plg. rusiškąjį tekstą: но избавь нас от лукавого). Vakarų Bažnyčioje vis dar gajus paprotys į šią ištarą žvelgti kur kas plačiau, siejant vìsa, kas pìkta, su velnio veikimu (plg. lotyniškąjį tekstą, kuris sutampa su visais lietuviškaisiais maldos vertimais: sed libera nos a malo).

 

Abi interpretacijos ne tiek prieštarauja, kiek papildo viena kitą. Viena vertus, krikščionija aiškiai išpažįsta apreikštąją tiesą, kad visų mūsų laukia paskutinis žmonijos išmėginimas, kurio metu daugelis atkris, sulaužę ištikimybę juos išgelbėjusiam Dievui. Tai bus paskutinė velnio pastanga, jo agonija. Todėl suprantamas maldos kreipinys, siejantis šį išmėginimą su „piktuoju“. Kita vertus, krikščionija ne mažiau aiškiai pripažįsta ir tai, kad velnias yra konkretus asmuo, dvasinė būtybė, kuri į mūsų aplinką ir mus pačius įžengti turi tiek laisvės ir erdvės, kiek mes patys jos suteikiame. Todėl pagrįstas mokiniškas prašymas išvaduoti nuo viso to, kas pìkta, kad patys mokiniai netaptų velnio įrankiais ir jo „durimis“ į šį pasaulį.

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22