Vandens stygiaus Lietuvoje nėra. Ar tuo džiaugiamės? Ar už tai dėkojame? Žemėje šiuo metu gyvena 7,3 milijardo žmonių. Beveik du milijardai negauna švaraus geriamojo vandens. Kasmet 3,5 milijono žmonių (visi pasaulio lietuviai!) miršta nuo nešvaraus vandens sukeltų ligų. Kasdien trys milijardai žmonių, daugiausia moterys ir vaikai, kad gautų geriamojo vandens, eina keliolika ar keliasdešimt kilometrų. Nesimoko, nedirba, nedalyvauja socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime, tik neša namo vandenį. O mes ramiausiai nuleidžiame geriamąjį vandenį tualete. Prabangiai gyvename.
Be vandens gyvybė negali nei užsimegzti, nei išlikti. Ne veltui pasaulio sukūrimo pradžioje „vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). 70 procentų mūsų kūno – vanduo. Nuo to, kiek ir kokio vandens geriame, priklauso mūsų sveikata.
Lėtinis skysčių trūkumas, kai vandens geriama nepakankamai, piktnaudžiaujama alkoholiu, kava, energiniais gėrimais, skatinančiais šlapimo išskyrimą, sukelia daugybę negalavimų: darbingumo sumažėjimą, depresinę nuotaiką, nesveiką mieguistumą, vidurių užkietėjimą, sąnarių skausmus, tulžies ir inkstų akmenų susidarymą, mėšlungį.
Staiga netekus daug skysčių, kai prakaituojama dėl intensyvaus fizinio krūvio, karštyje, vemiant ir viduriuojant, karščiuojant, apima silpnumas ir alpstama. Sumažėja kraujospūdis, širdis ima dažnai plakti, sumažėja šlapimo, sutrinka inkstų veikla. Kai nebelieka kuo prakaituoti, į aplinką nebeatiduodamas kūno šilumos perteklius, ištinka šilumos smūgis – žmogus netenka sąmonės, prasideda vėmimas, traukuliai.
Kiek vandens reikia išgerti, kad būtume sveiki? Ne taip paprasta atsakyti. Mes, gydytojai, turime formules, pagal kurias paros skysčių poreikį apskaičiuojame atsižvelgdami į ligonio svorį, kūno paviršiaus plotą ar suvartotų kilokalorijų kiekį, kitas sąlygas. O juk kasdienybėje kiekvienam sveikam piliečiui tų formulių netaikysi. Populiarioje žiniasklaidoje randame skaičius – 2–2,5 litro per parą. Tai beveik teisinga. Apytikriai galima būtų patarti ir taip: 10 kg sveriančiam vaikui – 1 litras skysčių per parą, 20 kg – 1,5 litro, 30–60 kg sveriančiam žmogui – 2 litrai, 90 kg – 3 litrai, 120 kg – 4 litrai...
Atrodytų, savaime suprantama, kad troškulys signalizuoja apie skysčių trūkumą. Bėda ta, kad vaikai ir seneliai nelabai supranta, kada juos troškina, o pasiekti vandenį jie ne visada sugeba. Dauguma iš mūsų troškulį suvokiame kiek iškreiptai – kaip alkį, todėl puolame užkandžiauti. Jeigu vietoj užkandžių išgertume vieną kitą stiklinę vandens, gal mažiau būtų sergančiųjų nutukimu, cukralige, aukštu kraujospūdžiu, kraujagyslių užsikimšimo ligomis, akmenlige. Troškulys jau yra vėlyvas dehidratacijos požymis, kaip ir šlapimo kiekio sumažėjimas arba galvos svaigimas. Patartina tolygiai per dieną gurkšnoti tiek vandens, kad šlapintumės 5–7 kartus ir šlapimas būtų šviesus. Ir kad burna nedžiūtų. Bent tuos 2–2,5 litro.
Perskaitėte svarbius žodžius – tolygiai gurkšnoti. Greitai išgėrę didelį kiekį gėlo vandens, to, kuris teka iš čiaupo (mažos mineralizacijos), galime juo apsinuodyti. Dar blogiau geriant daug distiliuoto (sniegas!) arba atvirkštinės osmozės būdu filtruoto vandens, kuris visai ar beveik neturi druskų. Apsinuodijimas vandeniu ištinka į smegenų ląsteles plūstant bedruskiam vandeniui. Tada skauda galvą, vemiama, netenkama sąmonės, mirštama nuo smegenų pabrinkimo. Taip atsitiktų ekstremaliems alaus gėrovams, jei per vakarą jie susipiltų 2–3 litrus ir negautų sūrių užkandžių. Gydydami ryškią dehidrataciją, kai per trumpą laiką reikia didžiulių skysčių kiekių, skiriame ne vandenį, o labai didelės mineralizacijos, izotoninius (pagal druskų kiekį artimus kraujo sudėčiai) tirpalus. Galbūt pastebėjote, jog kraujas yra sūrus.
Marijos Stanulytės nuotrauka
Normaliomis sąlygomis, kad patenkintume skysčių poreikį, visiškai tinka centralizuoto vandentiekio vanduo. Dauguma Lietuvos vandenviečių reguliariai tikrinamos ir jų vandens kokybė tinkama. Ar geriamąjį vandenį virinti? Pasirinkite, kaip jums skaniau. Šulinių vandenį būtinai virinkite. Mano nuomone, mūsų šalyje pirkti vandenį parduotuvėje – nesusipratimas. Tiesa, pats kartais vandens nusiperku. Patariu pirkti esant neįprastoms sąlygoms, be to, pasirinkti turintį reikiamų mineralinių medžiagų sudėtį, atidžiai skaitant etiketę, gal net konsultuojantis su gydytoju. Tos neįprastos sąlygos – kelionė, kuomet sunku gauti švaraus vandens, kūdikių mišinėlių gaminimas, kur nėra vandentiekio (šulinių vanduo nepatikimas, kartais net pavojingas), pasikeitusi sveikatos būklė, kai reikia šiek tiek pavartoti gydomųjų savybių turinčio natūralaus mineralinio vandens, gaminant maistą pagal ypatingus receptus...
Lietuvoje pardavinėjamas vanduo skirstomas į keturias grupes. Pirmoji – geriamasis vanduo. Tai į butelius supilstytas vandentiekio vanduo, kuris gali būti kiek „pagerintas“ – valytas, minkštintas, dezinfekuotas. Antroji – stalo vanduo. Jis gaminamas į geriamąjį vandenį įdedant sausų mineralinių medžiagų arba įpilant natūralaus mineralinio vandens. Šių dviejų grupių vandenys yra mažos mineralizacijos ir skirti tiesiog atsigerti, kaip ir vanduo iš čiaupo. Trečioji grupė – šaltinio vanduo. Jis išgaunamas iš požeminių telkinių, gavybos vietoje išpilstomas į butelius. Tinkamas gerti, bet jo sudėtis nėra nuolat griežtai kontroliuojama. Atidžiai skaitykite etiketę. Mažos mineralizacijos (iki 500 mg/l) vandenį galima gerti kasdien be apribojimų, dėl vidutinės ir ypač dėl didelės mineralizacijos (daugiau kaip 1 500 mg/l) vandens gėrimo tarkitės su gydytoju. Ketvirtoji grupė labiausiai komplikuota. Tai natūralus mineralinis vanduo. Jo Lietuvoje išgaunama, regis, 16 rūšių. Kokybė ir sudėtis griežtai kontroliuojama, kaip maisto produktų. Dar yra ir įvežamo. Vėl kruopščiai skaitykime etiketę. Tarkimės su gydytoju. Leidžiami išgerti tokio vandens kiekiai riboti, priklauso nuo mineralizacijos laipsnio ir sudėties. Kai kurių rūšių negalima gerti vaikams dėl per didelių fluoridų koncentracijų. Sergant kai kuriomis ligomis ar esant tam tikroms sveikatos būklėms, rekomenduojamos kelios rūšys nedideliais kiekiais. Atkreipkite dėmesį, kad vanduo negali būti parduodamas kitokiais pavadinimais, o tik geriamasis, stalo, šaltinio arba natūralus mineralinis.
Negazuotas vanduo tinka visiems. Gazuotas – tiems, kam patinka, jis tiek pat vertingas, bet nerekomenduojamas sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.
Filtruoti vandenį ar nefiltruoti? Ąsočio tipo filtrai nepatikimi, nes juose kaupiasi kenksmingos bakterijos. Jei esate nepatenkinti vandentiekio vandeniu ar abejojate dėl jo kokybės – spalvos, drumstumo, kvapo, skonio, sudėties, kreipkitės į tiekėją. Turėtumėte gauti informaciją apie tiekiamo vandens kokybę. Galima užsakyti vandens tyrimus Visuomenės sveikatos centruose. Jei tyrimas rodytų nukrypimus nuo higienos normų, tektų susimontuoti vandens kokybę gerinančią įrangą. Tik konsultuotis reikia su sąžiningu specialistu, o ne su tuo, kuris žūtbūt stengiasi parduoti jums savo filtrus. Kietas vanduo sveikatai nekenkia, tik kemša vamzdynus ir buitinę techniką. Minkštesnis vanduo nelabai sveika, bet užtai arbatinukas ir skalbyklė nekalkėja. Teks pasirinkti.
Esama ligų, kuomet gydytojai apriboja išgeriamų skysčių kiekį arba skiria šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų. Tai kai kurios inkstų ligos, širdies nepakankamumas, tinimai. Tuomet bendra taisyklė – „vartokite daugiau skysčių“ – nebegalioja. Tenka matuoti paros šlapimą ir gerti tiek, kiek pasišlapinama, pridedant „nejuntamus netekimus“ – apie 400 mililitrų, kuriuos išgariname per odą ir iškvėpuojame.
Tėvai dažnai klausia: kaip pripratinti ir išmokyti vaiką vandens gerti pakankamai, nes juk saldinti gėrimai nesveika? Atsakau. Vaikų auklėjimo būdai yra tik trys. Pirmasis – pavyzdys. Antrasis – pavyzdys. Trečiasis – irgi pavyzdys. Tiesiog patys gerkite vandens į sveikatą.
