Serhiy Dmytriyev
Kokia yra svarbiausia dvasininko užduotis karo akivaizdoje? Kaip atrodo kariuomenės kapeliono kasdienybė? Ar dvasininkai naudoja ginklus? Ko labiausiai šiandien reikia kovojantiems drauge su tautą mylinčiais ir ginančiais žmonėmis? Šiuo vis dar įtemptu laiku Artuma kalbina Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigą, kariuomenės kapelioną Serhiy Dmytriyevą (Сергій Дмитрієв).
Norime suprasti, kaip dvasininkai tarnauja tokiose – karo – situacijose, koks jų gyvenimas dabar?
– Tarnauju jau 25 metus. Esu vedęs, turiu du suaugusius vaikus: 21-erių dukrą ir 24-erių sūnų. 18 metų priklausiau Maskvos patriarchatui, prasidėjus karui 2014 m. perėjau į Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią. Esu 30-osios atskirosios Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio mechanizuotosios brigados kapelionas, taip pat vadovauju Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios sinodo socialinės tarnystės skyriui, vadovauju organizacijai Eleos- Ukraine; tai labai panašu į jūsiškį Caritą.
Anksčiau buvote paprastas dvasininkas. Kaip atėjote į kariuomenę? Ar tai tik su karu prasidėjo?
– Anksčiau tarnavau kapelionu ligoninėje. Tarnavau ir žmonėms, turinčiais ŽIV, dirbau su benamiais; nors turėjau savo bažnyčią, tačiau iš esmės tarnavau atskiroms uždaroms grupėms. Kai prasidėjo karas, savanoriškai išėjau į frontą, ir mano ankstesnė patirtis leido lengvai įsitraukti į tarnystę su kariais.
Ar tam reikia kokio nors specialaus pasirengimo?
– Manau, kad taip, bet pas mus karas prasidėjo neplanuotai. Iki 2014 m. Ukrainos kariuomenėje oficialiai nebuvo kapelionų. Viskas kilo labai spontaniškai, todėl nebuvo jokio pasirengimo, vyko greitosiomis. Aš pats užaugau kariniame miestelyje, nes mano tėvai kariškiai, todėl man tai buvo lengva. Žinojau, kad reikia eiti čia tarnauti. Tik vėliau mus pasiuntė į kursus JAV. Iš tiesų, viskas atėjo su patirtimi.
Ko reikia karių sielovadai?
– Svarbiausia – palydėjimas. Dvasinis palydėjimas. Būti kartu su tarnaujančiu kariuomenėje. Ukrainoje viena labiausiai veikiančių kultūrą sričių vis dėlto yra religija. Dvasininkas yra svarbi žmonių kultūrinio gyvenimo dalis. Galima būtų taip pasakyti, kad Ukraina panaši į Lenkiją, tik didžiąja dalimi ortodoksiška. Mūsų žmonės toli gražu ne visi lankosi bažnyčioje, bet 80 proc. jų jaučiasi priklausantys Bažnyčiai. Tad atsakymas į tavo klausimą: paprasčiausiai būti su savo žmonėmis. Jiems pats dvasininko dalyvavimas svarbus, kai tiesiog esi tame. Tai labai svarbu.
Tai reiškia – būti su jais ten, kur jie kariauja, kur gyvena dabar?
– Taip pasakysiu. Įsivaizduok, kad esi mažas berniukas. Ir kai tėvų namie nėra – neramu, o kai vyresnis brolis ar kažkoks suaugęs žmogus, kuris mus myli, yra virtuvėje, gamina valgyti, o mes tiesiog kambaryje žaidžiame, mums ramu, nes jie yra namie. Taip ir dvasininko buvimas kare labai svarbus tiesiog dėl to, kad jis yra. Tai tavo kultūros, tikėjimo, tautos dalis – tuomet žinai, kad viskas tau gerai. Suprantama, kad tai – ir liturgija, ir pokalbiai, žaidimas šachmatais ir įvairios kitos veiklos. Taip pat ir socialinė veikla. Tiesiog pakalbėti. Arba išklausyti. Skirtingi momentai. Ir, žinoma, būtinai švenčiame liturgiją, norintiems.
Sakoma, kad kare nebūna netikinčių. Ar tai tiesa?
– Ne, tai netiesa. Yra žmonės, kurie nusivilia Dievu. Žmonės skirtingi. Ir viskas, žinoma, priklauso nuo dvasininko, kuris yra šalia. Mes juk ne visi geri. Galim ką nors ir įskaudinti, nuvilti, neparodyti dėmesio, pamiršti. Žmonės gali ne tik pasitikėti, bet ir nusivilti. Supranti, jog visaip gali būti.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku dvasininkui matyti visą tą dabartinio karo žvėriškumą savo žmonių atžvilgiu... Dvasininkas – kapelionas kare kovoja be ginklo?
– Iki paaštrėjimo, prieš kokį mėnesį, mes neturėjome ginklų. Tačiau dabar aš vaikštau su ginklu. Yra ir tarptautinės teisės aktuose, ir mūsų Sinodo nurodymas, kad dvasininkai kariuomenėje, kaip ir medikai, nėra kovotojai, tačiau ypatingose situacijose, kad apsaugotų save ar kitus, gali nešioti lengvuosius šaulių ginklus. Pavyzdžiui, einame drauge, ir nuo to, ar aš pasinaudoju ginklu, priklauso jūsų gyvybė. Kaip norėtumėt, kad pasielgčiau? Ką atsakysi? Žinant, kad aš dvasininkas, esu kartu ir galiu išgelbėti jus ir dar dvidešimt žmonių. Prieš jus naudoja jėgą... Kaip aš turėčiau pasielgti?
Žinoma, apginti.
– Taigi pats atsakei į klausimą. Juk aš nenoriu, kad visa tai vyktų, kad taip būtų, tačiau dabar taip yra. Negalvosiu, galima ar negalima, reikia ar nereikia. Neužmušk nereiškia neapgink.
Jau yra žuvusių kapelionų?
– Taip, jau trys kapelionai užmušti. Mūsų konfesijos. Nežinau, kaip kitose.
Ar sutinkate ir kitų konfesijų kapelionų?
– Taip, yra ir protestantų, ir graikų apeigų katalikų. Ir musulmonų yra. Pas mus Ukrainoje ekumenizmas yra labai svarbus. Turime Bažnyčių tarybą. Atvažiuoja ir baptistas pasimelsti. Galime ir kartu melstis; galiu melstis ir su graikų apeigų katalikais, ir su Romos katalikais. Mūsų tradicijos labai skirtingos, skirtingas kreipimasis į Dievą, tačiau velnias mums vienas ir tas pats.
Sakėte, kad perėjot iš Maskvos patriarchato. Ar šiuo metu daug žmonių pereina?
– Žmonių daug, dvasininkų – ne. Nė vienas vyskupas. Jie ir toliau bijo, užzombinti. Kas norėjo, jau perėjo. Vakar man skambino Maskvos dvasininkas ir sakė, kad nori padėti kariuomenei, nupirkti neperšaunamą liemenę draugui, esančiam kare, tačiau kai sužino, kad jis iš Maskvos patriarchato, žmonės nenori su juo bendrauti. Na, ir aš sakau: žinote, aš irgi nenoriu su jumis bendrauti, jeigu jūs vis dar Maskvos patriarchate. Jei jūsų (Bažnyčiai priklausantys – red. past.) kariai nori pagalbos, tegu jie su manimi tiesiogiai susiekia. Duokite mano telefoną, tegu skambina.
Kokios pagalbos jums, kaip armijos kapelionams, reikia? Girdėjau apie mūsų katalikų dvasininkų iniciatyvą surinkti pinigų, kad nupirktų Ukrainos kapelionams visureigių... Ar to reikia?
– Mūsų aprūpinimas gana skurdokas, valstybė mūsų neišlaiko, negalime imti iš to, kas paaukota kariams; ir už dvasinius patarnavimus, žinoma, mes iš karių neimame pinigų.
Mašinos mums nelabai reikalingos, nes daugiausia su kariškiais važiuojam. Gal kažkam ir to reikia. Aš pats užsidirbu kituose projektuose.
Bet pinigai nėra pirmo svarbumo klausimas. Pirmiausia mūsų dvasininkams reikia psichologinės reabilitacijos, taip pat kaip ir kariams. Kol kas mes dar neturime karo dalyvių statuso. Kai priims įstatymą, galbūt gausime tą pagalbą. Bet kada tai įvyks, nežinau. Dar mums reikalingi kelioniniai liturginiai reikmenys, drabužiai, nes visa tai perkame už savo pinigus. Tad gal geriau padėti taip.
Tai jūs kaip savanoriai ateinate į kariuomenę?
– Ne, kadangi vyksta karas, civiliai negali šiaip čia būti. Esame oficialūs kapelionai su uniforma, pasirašę oficialią sutartį su kariniu daliniu, tačiau kol nepriimtas specialus įstatymas, mes esame civiliai, pagal darbo sutartis dirbantys ginkluotose pajėgose. Neturime kariškio statuso. Kadangi karo veiksmuose negali dalyvauti civiliai, prasidėjus karui, esame pašaukti kaip rezervo kariai. Pavyzdžiui, dabar mano karinis laipsnis – jaunesnysis seržantas, pareigos – fizrukas. Tačiau aš vykdau kapeliono pareigas, ne fizruko. Ir tai mūsų brigados vado sprendimas. Mes apeiname įstatymus, visi apie tai žino, tačiau įstatymiškai tai dar nesutvarkyta. Suprantama tad, kai ateis kitas brigados vadas, jis gali pasakyti: „Žinote ką, fizruk, eikite ir darykite savo pratimus!“
Paminėjote šeimą – vaikai jau užaugę, bet kaip žmona į tai reaguoja? Priprato jau?
– Taip. Ji jau viskam pasiruošusi.
Gal dar kokį nors žodį pasakytumėt mūsų dvasininkams, kariuomenės kapelionams...
– Nežinau, ką pasakyti. Skirtingos situacijos, skirtingos šalys. Nenorėčiau, kad Lietuva atsidurtų tokioje situacijoje. Bet jei taip nutiktų, manau, kad dvasininkas turi būti su savo tauta. Kariai – tai vyrai ir moterys, tai ta tautos dalis, kuri myli savo žemę, myli savo tautą ir yra pasirengę ją ginti. Nes mes giname tik tai, ką mylime. Tam, kad būtum su savo žmonėmis, reikia su jais būti visur.
Dėkoju lietuviams, nes labai jaučiame Lietuvos palaikymą, kaip šalies, taip ir žmonių.
Tai tik lašelis to, ką jūs darote.
– Bet lietuviai atiduoda viską, ką gali, atiduoda paskutinius, kaip ta našlė skatiką: ne tai, kas jai atliko, o visa, ką turėjo. Savo namus lietuviai užleidžia, mes tai suprantame ir vertiname. Pagal apklausas, kai klausiama, kokia šalimi labiausiai pasitikite, visi pirmiausia įvardija Lietuvą, paskiau Kanadą ir JAV.
