Artumos bičiulį fotomenininką Romualdą RAKAUSKĄ, išgyvenantį tarpušventį tarp vainikavimo Nacionaline kultūros ir meno premija beigi nenumaldomai artėjančių asmeninės sukakties iškilmių, kalbina Dovilė ZELČIŪTĖ.
Kas yra menininko dosnumas? Ar kuriantis žmogus gali būti kitoks, t. y. nedosnus? Yra sakoma „jis visą save sudėjo į kūrinį, visa atidavė...“ O argi galėtų kitaip?
Aš, kai į Rakauską pasižiūriu, tai matau, kad jis yra godus. Godus kūryboje. Siaubas...
Godus – ko? Savo paties gyvenimo? Kūrybinio išsipildymo?
Aš godus to gero darbo! Prisimindamas geriausius savo darbus – fotografijų ciklus „Žydėjimą“, „Įkvėpimo žemę“ – dantis sukandęs iš savęs išspausdavai viską. Kai važinėdavau į atlaidus, dažnai jau lyg ir nebereikdavo daugiau kadrų, viskas kaip ir išfotografuota, bet ne, kažkas varo tave ir leki. Tai kas čia yra? Juk godumas!
O gal – viltis, kad išsipildymas laukia būsimoje nuotraukoje, toje, kurios dar nėra, kuri dar tik gali „įvykti“?
Gal ir taip. Viliesi, kad laukia tas pats geriausias kadras. Ir koks apima nusivylimas, kai tai neįvyksta. Važiuoji į atlaidus, kur šimtai žmonių, o niekas nepasidaro. Prie Ukmergės yra toks bažnytkaimis Pusnė (kirčiuojama ilgoji „ė“). Per dešimties metų važinėjimą ir fotografavimą ši vieta man buvo dosniausia. Iš tų atlaidų į monografiją įdėjau tris ar net keturis darbus. Baigdamas ciklą nuvažiavau dar sykį, tiesiog patikrinti, svarsčiau – na, kas čia tokia per vieta. Nuvažiuoju – ir vėl turiu kadrą! Manau, kiekvienam regionui yra būdingas tam tikras bendravimo būdas. Cikle „Užuovėja“ ir užfiksuotas tasai gražus žmonių bendravimas. Žemaitijoje aš „sudegiau“, juk žemaičiai santūresni, emocijų nelabai rodo. O aukštaičiai... Pusnėj – tie tokie apsikabinimai, vaikučių pasidžiaugimai, jaunimas... Lietuva atrodo mažiukė, bet kaip viskas išsidėsto! Aštuoniasdešimt procentų savo „Žydėjimo“ padariau Dzūkijoje. Dzūkeliai atviriausi, nuoširdžiausi, fotogeniškiausi. „Užuovėja“ fotografuota Aukštaitijoje. Mano gimtoji Žemaitija, deja, nebuvo dosni.
Kaip Tave veikia kritika? Kada kritikos žodis yra skatinantis, pakeliantis, o kuriais atvejais stabdo ar netgi gniuždo?
Turiu pripažinti, kad man gyvenime sekėsi ir sekasi. Kai bičiuliai kritikuodavo – ir Antanas Sutkus, ir Aleksandras Macijauskas – dėl mano visų „švelnumų“ ir fotografijos lyrikos, tai aš tą kritiką labai ramiai priimdavau. Atsakydavau sau, kad tik būdamas toks, koks esu, galiu būti tikras ir nesirengiu savęs perdirbinėti pagal kitų skonį. Mane juk „mušdavo“ už pernelyg didelį lyrizmą.
Koks kritikos žodis paveikė itin skaudžiai?
Kai išėjo mano „Fotonovelės“ (R. Rakausko fotografijos ir mažosios novelės, aut. past.), literatūros kritikas ir poetas Valdemaras Kukulas pasakė: „Romai, kaip aš tavimi nusivyliau! Tokią patirtį turi fotografijoje, o rašai tokius niekus!“ Tos fotonovelės gimė iš ambicijos: turiu padaryt! Juk žinojau, kad fotografijoje esu stipresnis. Nors rašymai ir fotografija visą jaunystę ėjo greta. Bet šiandien „Nemuno“ rubrikoje „Fotovi(t)ražai“ reguliariai kritiškai apžvelgiu fotografiją, čia išsakau savo patirtį, rašau nemeluodamas ir nieko nepagražindamas. Ir mane tada „šaudo!“ (Juokiasi, aut. past.) Nemeluoti sau! Todėl nepagailėjau A. Macijausko, R. Požerskio ir kitų. Nebetaikau ir Sutkui. Kai aš jau rašiau, rašiau, rašiau „Nemune“ tuos kritikos „vi(t)ražus“, išėjo Požerskio ir Macijausko albumai. Gintaras Česonis juokdamasis ir sako: „Na, Romai, pažiūrėsime, kaip tu apie draugus dabar parašysi!“ Ir parašiau... Maciejus (A. Macijauskas, aut. past.) – garbingas žmogus: „Tu mane žiauriai sudirbai!“ – perskaitęs recenziją pasakė. Bet ranką paspaudė. Mano „varpinė“ – poetinė pasaulėjauta, čia gal mano silpnumas.
Fotografijoje, o ir visame mene, norisi švarumo, dorovingumo. Man nepriimtini išsidirbinėjimai. Ar būtina viską rodyti, mėgautis šokiravimu? Mano kūrybiniai principai visai kitokie. Tarkime, „Pavasario mergaitėse“ viskas pridengiama.
Romai, ar tai ne pasaulėjautos dalykai? Ar gali kritikuoti tai, ko pats nejauti? Vadinasi, skaitydami fotomenininko Romualdo Rakausko kritiką pirmiausia turėtume pažinti jo paties kūrybą?..
Gal ir taip. Pripažįstu, objektyvi kritika, kai menininkas rašo apie menininką, neįmanoma. Bet aš kimbu ne tik prie etinių momentų, bet kartu ir prie techninių.
Ar nemanai, kad atviras grožio teigimas fotografijos mene kaip ir iškalbėtas ir ieškoma aštresnių, drastiškesnių vaizdo formų? Idant būtum išgirstas, pamatytas. Galbūt tavo kolegų žvilgsnis į moterį yra daugiau studijinis, o ne adoracinis?
Taip, manau, tu teisi. Dichavičiaus jau nepakartosi, juk jau ir toks Rakauskas su savo „Pavasario mergaitėmis“ ėjo Dichavičiaus takeliais. Kartais mūsų „geriausi“, aštriausi aktai yra tiesiog perkelta nelietuvių fotografų kopija.
Ar nebijai sužeisti žodžiu? Kas tau svarbiausia, kai išsisakai kolegoms, juk supranti, kad jų kūrybos stiliaus nei pakeisi, nei paveiksi?..
Man svarbiausia išsakyti savo požiūrį. Aš žinau, kad tai tvirti autoriai, kad blogiausiu atveju, išreikšdamas savo vertybių supratimą, pusdieniui sugadinsiu kolegai nuotaiką.
Esi gavęs vos ne visus įmanomus apdovanojimus – sidabro, aukso medaliai, Nacionalinė kultūros ir meno premija. Ką reiškia išorinis dosnumas talentui?
Nemeluodamas sakau: man svarbiausia pasiekti norimą rezultatą fotografuojant, o tas pasidžiaugimas įvertinimu, širdies sušildymas – trumpam laikui. Buvau laimingiausias žmogus, gavęs Komjaunimo premiją (atrodo, už darbų jaunatviškumą), nes ją tuo metu gavo ir Paulius Širvys, Arūnas Žebriūnas, Algimantas Bražinskas, Arnas Rosenas... Aš stovėjau su jais greta! Be to, kaip tiems laikams, aš gavau tikrai didelę premiją, ar ne 5000 rublių... Apdovanojimai sušildo ir palengvina gyvenimą (gavęs, pavyzdžiui, Nacionalinę, jau gali ramiai gyventi), bet stimulo kūrybai neprideda, nes jie negarantuoja, kad tau ir toliau pasiseks padaryti tai, ką nori.
Toks dosnus gerumo ir užuojautos žmogui savo fotografijoje, kūryboje teigiantis humanistines vertybes, vis tik esi negailestingas, kai rašai apie kitų darbus...
Taip, pritariu. Kai buvo kažkoks mano jubiliejus, R. Požerskis pasakė labai gerą kalbą: „Romai, už tave, – bjaurų žmogų ir gerą menininką! Kai tu buvai bjaurus, tai gerus darbus darei, o dabar, kai tapai minkštas ir „geras“, stiprių darbų nebesukuri.“
Kai fotografavau „Žydėjimą“ (1974–1984), kentėjo visa šeima, buvau nervingas, aštrus, piktas, pervargęs, įsitempęs. Stebuklas, kad sugebėjau šį tą padaryti.
Labai daug energijos iššvaistai pro šalį. Visą savo gyvenimą tą energiją ir drabsčiau: jaunystėj žaidžiau futbolą... Tuo metu užteko energijos ir sportui, ir pagėrimui. Buvau durnas... Paskutinis mano didysis darbas – „Užuovėja“.
Esi godus darbo. O meilės?.. Ką gali pasakyti apie menininką ir jo mūzą?..
Šito godumo neturėjau. Esu išrankus. Turiu vidinius stabdžius ir saugiklius... Vis dėlto kiekvienam meilės jausmo galimybės yra atseikėtos. Šiaip esu jausmo žmogus, bet meilės srity... racionalus. Imu svarstyti – kaip kas kur... Aklos meilės man nebuvo duota. Mano santuoka – iš meilės. Daugiau įsimylėjęs nebuvau. Kodėl? Nežinau, gal kad viską atidaviau kūrybai. Menininkui pati didžiausia vertybė turėti tą gerą užnugarį šeimoje, namuose. Turėti ramybės apsaugą... Tada visas gali atsiduoti kūrybai.
Mano žmona – ne menininkė, ant jos pečių visas namų ūkis. Ir koks man svarbus yra jos buvimas greta! Dalia, ko gero, per visą gyvenimą nėra manęs iš tikrųjų pagyrusi. Daugiau gaunu kritikos, ir man tai yra naudingiau nei pagyros. Tie pakritikavimai – „šalčiau, ramiau, be emocijų!“ – kaip tik man buvo ir yra labai gera parama. Tai neleido imti įsivaizduoti, kad esu koks nors ten geriausias Lietuvos fotografas... Nežinau, pradedu svarstyti, gal aš vis dėlto esu labiau racionalus nei emocionalus?..
Ar gali patvirtinti, kad didžioji, aukštoji kūryba neatsiejama nuo kančios?
Be abejo. Baisus savęs deginimas! Nesvarbu, su kuo dirbtumei, su vaizdu ar su žodžiu... Sudegi ir nubyra aukso pelenai... Fotografijoje lemties, atsitiktinumo momentas yra labai svarbus. Ne sykį išsiruošdavau fotografuoti jausdamasis prastai, būdamas „ne formoj“, ir staiga viskas pasikeisdavo, netikėtai tasai išsikankinimas tapdavo lemtinga, didele sėkme.
