Senėjimu galime pavadinti laiką, kai vis mažiau galiu ir daugiau negaliu... Tačiau šis procesas yra didelė dovana žmogui, galinti atnešti gausių vaisių visiems, sako Nijolė Liobikienė – mama, močiutė, socialinių mokslų daktarė, viena iš Lietuvos šeimos centrų (LŠC) kūrėjų ir nuolatinė jų bei Artumos talkininkė. Ją kalbina įpėdinė Šeimos centre – dabartinė LŠC vadovė Vijoleta Vitkauskienė.
Kaip pasiekti šviesią senatvę?
Nijolė Liobikienė
Visiems žinomais išmintingos senatvės pavyzdžiais gali būti ir pastarieji popiežiai – šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus, ir šviesaus atminimo šv. Motina Teresė, ir Anglijos karalienė Elžbieta II.
Graži senatvė – tai sąmoningas šio amžiaus tarpsnio priėmimas ir skaidrus suvokimas, ką galiu ir ko negaliu. Galiu išklausyti, melstis, tobulėti, galbūt padėti vaikams. O jei negaliu – pripažįstu sau, kad „jau to nebegaliu“ ir... atsitraukti. Žmogus bręsta, kai naudojasi dvasinėmis priemonėmis ir gyvena tikėjimu ne žodžiais, o darbais. Tam reikia apgalvoti – ką galiu padaryti dėl savęs ir dėl kitų. Pagrindinė gyvenimo kryptis išlieka ta pati – Didysis įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
Senatvėje kūnas menksta, tačiau mumyse sukaupta santykių patirtis su savimi, su aplinkiniais, su Dievu yra gyvenimo dovana. Dėl jos mes, kol gyvi, galime labiau mylėti žmones, nes jau suprantame, kad ne viskas yra juoda ir balta... Mūsų įsiklausymas ir išmintis gali padėti kurti pasidalijimo santykį su jaunais žmonėmis. Ne pranašumo, ne moralizuojantį santykį, nes iš to nieko gero neišeis. Seneliai, besidalijantys gyvenimo patirtimi, tampa mylimi ir visiems reikalingi. Keliuose savo gyvenimo etapuose sutikau šviesių senų žmonių, kurie niekada nesakė „darysi taip, kaip pasakiau“, bet klausėsi manęs. Su jais galėjau tartis, jų klausti. Jie buvo mano senatvės mokytojai, padėjo man tobulėti ir padėti kitiems.
Savęs ugdymas senatvei ir senatvėje yra rūpinimasis ugdyti savo kūną ir dvasią dabar. Nors atrodo, kad pasaulio įžymybėms daug lengviau, greičiausiai yra būtent priešingai. Neverta pavydėti garsiems ir įžymiems, nes ir jiems senatvėje tenka priimti tai, kas neišvengiama, – negalėjimą.
Labai prasmingas dvasinis darbas
Išmintingai senstame, kai kasdien klausiame Dievo: „Ko nori, kad aš daryčiau?“, nes senėjimas neatleidžia mūsų nuo šventėjimo. Senatvė nelengva, nes priimant save tenka priimti vis didėjantį savo negalėjimą, todėl visi popiežiai daug kartų rašė seniems žmonėms, taip pat ir apie kančią. Kai senatvė yra ligota, Jonas Paulius II, įprasminęs kančią ir skausmą, mums ypač gali būti puikus pavyzdys.
Tikintys seneliai nuveikia milžinišką dvasinį darbą, kai jie kiekvieną vidinį ar išorinį savo skausmą, nemalonumą, nusivylimą ar nesėkmę paaukoja Dievui. Galima graužti save ir kitus: „Kaip aš taip nemoku, negaliu, man neišeina, kaip manęs nemyli, nesupranta ir nelanko...“ O galima viską paaukoti Dievui už savo klaidas, už vaikus (ne tik savo), anūkus, kenčiančią Ukrainą ar sielas skaistykloje. Kiekvienas toks paaukojimas yra nuostabus dienos įprasminimas. Nors seneliai ir nėra matomai nukryžiuoti, bet to vidinio kryžiaus pakanka. Jie kenčia, net kai vaikai juos labai myli, bet dėl daugybės darbų nespėja aplankyti, pabūna trumpai, neįsigilina... Seneliams skaudu dėl to. Neatmeskime šito skausmo, bet paaukokime Dievui, ir ta auka atneš dvasinę naudą. Pakanka trumpos rytinės maldos: „Dieve, aukuoju Tau viską, ką šiandien patirsiu, – skausmą ir džiaugsmą už...“ Ir būkime tikri – Dievas išklauso.
Senatvė apkarsta ir seneliams, ir jų artimiesiems, kai nesugebama atsitraukti iš pirmo plano į antrąjį. Čia mums geriausias pavyzdys – popiežius Benediktas XVI. Priimkime savo išvaizdą, lėtesnį gyvenimo būdą, atsisakykime troškimo būtinai pasiekti tiek pat, kiek jauni žmonės, turėti jaunatvišką atmintį. Pakoregavus fizinį krūvį ir tempą, susitaikius su išvaizdos pokyčiais atsiranda motyvas ir pakankamai laiko apmąstyti savo dabartį ir patirtį. Kitaip iš senelių pelnosi industrija.
Aktyvus gyvenimo apmąstymas
Senatvėje svarbu apmąstyti savo gyvenimą pokalbiuose su gerais draugais. Kalbantis galima geriau suprasti savo jausmus ir tuometinius norus bei šiandienos perspektyvą, prisiminti, kas lydėjo vienu ar kitu gyvenimo etapu. Svarbu nueiti ir išpažinties, nors mes ir „nieko neužmušėme ar neapvogėme“. Pasikalbėjus su Dievu prieš išpažintį, joje galima aptarti tai, kas neramina senus žmones: „Ar Tu, Dieve, iš tiesų atleisi visas mano nuodėmes?“ Net šventajam Pranciškui Asyžiečiui kilo tokių abejonių, tad nenuostabu, kad ir mums kyla. Verta pasikalbėti apie kitokį savo požiūrį į ankstesnes gyvenimo situacijas, pasitikrinti, ar aš gerbiu save, rūpinuosi savimi, kiek galiu, ar pakankamai rūpinuosi savo santykiu su Dievu, su artimaisiais. Ar tikrai visiems atleidau; gali būti, kad ne visai baigtas mano atleidimo procesas... Išpažintis gali padėti susivokti, išspręsti senatvėje būdingus klausimus, net ir tokį – kaip tinkamai pasiruošti mirčiai.
Kaip nepalikti, neatstumti tada, kai sunku?
Popiežius Pranciškus nuolat ragina kurti artimą ryšį su seneliais, bet juk yra tokių, nuo kurių norisi bėgte bėgti, arba išlikęs kažkoks žeidžiantis santykis. Kaip tada?.. Seneliai yra kaip seifas, iš kurio galime pasiimti patirties, išminties, meilės, maldos užtarimo. Nors seifą atrakinti ne visada lengva (gal nežinome kodo), bet labai prasminga.
Geri santykiai senatvėje nenukrinta iš dangaus. Jie kuriami visą gyvenimą. Jei žmogus matys ne tik save ir neįsivaizduos, kad yra pasaulio centras, tai sukurs gerus santykius. O egocentriški seneliai, reikalaujantys elgtis tik taip, kaip jie nori, yra nelaimingi ir kuria nelaimingą aplinką.
Štai išmintingos senatvės pavyzdys. Vyriausioji šeimos dukra rūpinosi jaunesniaisiais broliais ir sesėmis ir liko netekėjusi, prižiūrėjo mamą. Savo gyvenimą ji įprasmino jaunoms šeimoms pabūdama aukle, lankydama ligonius, išklausydama. Nors ji buvo viena, niekada nesijautė vieniša, net ir senatvėje.
Deja, gali būti „toksiški“, suaugusiais vaikais manipuliuojantys, smurtaujantys seneliai. Jie peikia savo vaikus, jų darbus ir anūkus, visada yra nepatenkinti santykiais, reikalauja neįmanomų dalykų, manipuliuoja parama („mes tiek jums padėjome, o jūs...“) ir t. t. Tokie santykiai yra tikras nuodas. Kyla baisių konfliktų ir kaltinimų, kai kas nors tokiems seneliams pasipriešina. Nepaprastai sunku tokius senelius mylėti. Kartais vaikai, saugodami savo šeimas, turi atitraukti anūkus nuo tokių senelių. Tada ypač sunku nubrėžti tinkamas ribas ir jų laikytis. Tokiais sudėtingais atvejais būtinai reikia ieškoti pagalbos.
Kai kelios kartos gyvena po vienu stogu, reikia labai daug išminties, bet aiškiai susitarus įmanoma sugyventi. Suaugęs vaikas su šeima grįžo gyventi į tėvų namus. Tėvai sutiko, bet pasikalbėjo apie taisykles. Mama nutarė, kad valgyti gamins, kol vaikai bus darbe. Kai vaikai gamindavosi maistą, jos jau nebūdavo virtuvėje; suderino skalbimo grafiką, kitus reikalus – kas ką ir kada gali, kad pernelyg nesusipintų. Susitarė, jog prireikus pagalbos prašo vienas kito. Nei mama, nei tėtis, nei vaikai be leidimo netvarko vienas kito teritorijos.
Ar vis dar galima teigti, kad „senatvė senelių namuose – nelaiminga senatvė“? Senelių namai dabar kitokie nei sovietiniais laikais. Jie kuria bendruomenę, užimtumą. Sergantiems seneliams išsiversti be slaugos ir seselių yra beveik neįmanoma. Vaikai tikrai neturėtų savęs kaltinti, jei psichiškai ar fiziškai sergantį tėtį ar mamą apgyvendina senelių namuose. Slaugyti ligonį šeimoje yra ne tik didelis emocinis, bet ir fizinis krūvis. Jei vaikai dirba, tai žongliruoti slauga, darbu, vaikų auginimu ir išlaikyti psichinę ir fizinę savo sveikatą yra beveik neįmanoma. Svarbu lankyti tėvus, suprantant teisėtą jų norą gyventi savo namuose. Ne visada vaikai yra pajėgūs į šį teisėtą norą atsiliepti.
Dar nebūdami seneliai, išmokykime savo vaikus mylėti. Mokome ne žodžiais, o pavyzdžiu, mylėdami savo tėvus. Priimkime senatvę kaip dovaną. Dovanų būna visokių, labai reikalingų ir nepatogių. Priimkime kiekvieną dieną kaip dovaną, įprasminkime ją malda, pasidžiaugimu, geru darbu. Užuot dejavę, tarkime: „Ačiū Tau, Dieve, už šią dieną.“
