Pamilti Dievą yra visų gražiausia meilės istorija, o ieškoti Jo yra visų didžiausias nuotykis.
(Šv. Augustinas)
Į šį didžiausią Dievo ieškojimo nuotykį mus pakvietė popiežius Pranciškus 2019 metų rugsėjo 30 d., apaštališkuoju laišku Aperuit illis trečiąjį eilinį metų sekmadienį paskelbdamas Dievo Žodžio sekmadieniu ir pradėdamas Šventojo Rašto vertėjui šv. Jeronimui skirtus metus (jo 1600 mirties metinių proga). Šventasis Tėvas kviečia ir ragina švęsti, apmąstyti ir puoselėti Dievo žodį, linkėdamas tikintiesiems, kad nepritrūktų mūsų gyvenime lemiamo ryšio su Gyvuoju Žodžiu, atsimenant šv. Jeronimo įspėjimą: „Kas nėra susipažinęs su Šventuoju Raštu, tas nepažįsta Kristaus.“ O šv. Viktoras Hugonas yra pasakęs: „Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų ir <...> išsipildo Kristuje“(KBK, 134).
Nuotykis su Šventuoju Raštu
Nors ir sudaryta iš daugelio pasakojimų, Biblija yra viena aistringos Dievo meilės ir ištikimybės žmogui istorija, į kurią Jis nuo pat Sukūrimo nepaliaudamas mus kviečia. Tai pasakojimas apie Dievą ir Jo santykį su kūrinija bei su žmogumi, kuris, būdamas istorijos centre, yra tikrasis Kūrėjo meilės ir švelnumo objektas.
Tačiau skaitydami patiriame, jog Šventąjį Raštą nelengva suprasti, ypač Senąjį Testamentą, ir atrasti jame Kristų. Iššūkis yra tai, kad Dievo meilės žmogui istorijos pagrindinė linija iš pirmo žvilgsnio nėra aiškiai matoma ir nuolat pasimeta tarp 73 Šventojo Rašto knygų bei daugybės veikėjų, įvykių ir detalių. Taigi žmogus, su užsidegimu pradėjęs skaityti Knygų knygą, netrukus atsidūsta ir padeda ją į lentyną. Tad pabandykime atrasti Šventraščio istorijos svarbą. Taip kartu atrasime ir patogų būdą, kaip skaityti Biblijos knygas, kad pamatytume vientisą pasakojimą ir jis taptų mums artimas. Gal net atrasime save šioje karštos Dievo meilės žmogui istorijoje!
Leidžiantis į Šventojo Rašto nuotykį, iš pradžių norisi pasvajoti: ar nebūtų nuostabu, jei kas nors, kas paklaustų manęs apie mano tikėjimą, išgirstų laisvai cituojamą Bibliją bei uždegantį pasakojimą apie nuostabius Dievo darbus mano gyvenime ir pasakytų: „Oho, tu tikrai gerai pažįsti Šventąjį Raštą! Turbūt esi katalikas!“ Tikriausiai čia nusišypsojome puse lūpų ir su nusivylimo kartėliu pagalvojome: „Katalikas tai esu, bet Šventojo Rašto nepažįstu taip, kad galėčiau lengvai cituoti, pritaikyti ir laikyti jį savo gyvenimo patirties pagrindu ir šaltiniu. Čia brolių protestantų gebėjimas, ir aš jiems nuoširdžiai pavydžiu...“
Emauso mokiniai ir pažinimas
Bet nenusiminkime – mums artimas Evangelijos pagal Luką pasakojimas, kur sutinkame panašiai kaip mes kelyje besijaučiančius Emauso mokinius. Nuliūdę po Viešpaties mirties jie kalbasi apie įvykius, kurių nesupranta. Sutiktas nepažįstamasis juos bara: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“(Lk 24, 25–26). Ko gi jie neišmano? Ogi Raštų, kurie šimtmečiais pasakojo pažadėtojo Mesijo istoriją Izraelio tautai. Nepažįstamasis, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, <...> aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Jis atskleidė jiems didį Dievo meilės planą, paveikslą, parodė, kaip Raštai tarsi atrakina mokiniams gilų ir teisingą aptariamų įvykių supratimą. O vakare, kai pažino Jėzų, laužantį duoną, mokiniai kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“(Lk 24, 32) Kodėl jų širdys užsidegė? Nes Jėzus nuosekliai – nuo Mozės per visus pranašus – papasakojo aistringos Dievo meilės žmogui ir Jo ištikimybės pažado, duoto Adomui ir Ievai, vėl atnaujinto per Abraomą, patvirtinto sandoromis su Moze ir karaliumi Dovydu ir per visą išrinktosios tautos istoriją ištikimai pildyto, nepaisant Izraelio neištikimybės Dievui, istoriją. Jėzus parodė mokiniams, kad šios istorijos centras ir pagrindinė gija yra Jis pats – visų Raštuose aprašytų Dievo pažadų išsipildymas! Mokiniai pagaliau suprato Raštus, jiems į vietas susidėliojo visos Raštuose ir Jėzaus gyvenime vykusios Dievo plano dalys, ir jie suprato patys esą šio plano dalis drauge su Jėzumi. Tada jų širdys užsidegė, ir jie bėgo papasakoti broliams. Mokiniai iš nesuprantančių ir pasitraukiusių šalin tapo aktyvūs ir drąsūs, nes jie sužinojo ir patyrė Raštų išsipildymą bei pamatė save šioje istorijoje.
Ben White / unsplash.com nuotrauka
Planas ir pasakota istorija
Taigi pasakojime apie Emauso mokinius išryškėja du mūsų nuotykyje ir kelionėje su Šventuoju Raštu svarbūs dalykai: tai PLANAS ir PAPASAKOTA ISTORIJA. Mes planuojame savo gyvenimą, ir kad tvirtai stovėtume, mums svarbu būti kokio nors plano dalimi. Be to, mėgstame geras istorijas, mums patinka į jas įsijausti ir susitapatinti su veikėjais; atpažįstame juose save ir netgi mokomės iš jų. Kai filmas „Titanikas“ prieš 20 metų išėjo į ekranus, jo žiūrėti paauglės JAV ėjo po 10 kartų, o kelionių kruiziniais laivais verslas suklestėjo. Buvo atliktas net sociologinis tyrimas, kodėl jaunimas ir turtingi suaugusieji taip elgėsi; ir paaiškėjo, kad jie troško kada nors gyvenime išgyventi tokią meilės istoriją. Esame patyrę, kad bet kurį vaiką lengva sudominti ir net sudrausminti, jeigu pasakome veiksmingą frazę: „Ateik, papasakosiu tau istoriją.“ Mūsų vaikams ir mums patiems patinka šeimos istorijos – kaip tėvai įsimylėjo, kokį nuotykį tėtis patyrė vaikystėje, o ypač mūsų senelių ar prosenelių istorijos...
Dabar pamąstykime apie išgelbėjimo planą, kurio pasaulis šiandien su įkarščiu ir troškimu ieško. Kas mus išgelbės nuo pandemijos, karo, depresijos, vienišumo? Žmonija nuolat kuria problemų sprendimų ir laimingo gyvenimo planus bei strategijas. Tai patvirtina daugybė TV laidų ir knygų apie gyvenimo meną ir planavimą; stebime augantį gyvenimo planuotojų ir trenerių populiarumą, atsiranda netgi naujų profesijų: karjeros, vestuvių, skyrybų ir kitokie planuotojai. Paklydę šioje gausybėje, daugelis žmonių nežino, kad gyvenimo planas, kurio visi taip ilgisi bei ieško, egzistuoja nuo amžių: tai Dievo, Visatos ir visų kūrinių Kūrėjo, planas, labai aiškiai ir trumpai įvardytas Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK, 1): „Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku.“
Dievas pasakoja žmonijai ir kiekvienam iš mūsų apie nuostabų savo meilės ir atpirkimo planą, kurį Jis vykdo žmonijos istorijoje per savo misiją kartu su Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia. Jokia kita istorija nesuteiks mūsų gyvenimui tikrosios prasmės, kaip tik ši, užrašyta Šventajame Rašte. Ironiška, kad dažnai priešinamės savo dangiškajam Tėvui it paaugliai, nenorintys mokyklos renginyje pažinti savo tėvų. Taip ir mes dažnai nenorime pripažinti, kad Šventojo Rašto istorija, veikėjai ir įvykiai yra kiekvieno mūsų istorija, o joje papasakotas Dievo meilės ir atpirkimo planas yra tobulas mūsų laimingo gyvenimo planas. JAV biblistas Scottas Hahnas teigia, kad svarbu suvokti, jog pasaulis ir mes kiekvienas asmeniškai niekad nesuprasime savo gyvenimo plano ir gyvenimo istorijos, kol jų nesuprasime Dievo plano, Jo istorijos kontekste.
Kitoje šio straipsnio dalyje pažvelgsime, kaip tai padaryti, kaip surasti vientisą Šventojo Rašto pasakojimo liniją ir kaip skaityti Šventąjį Raštą, kad mūsų širdys užsidegtų ir biblinėje Išgelbėjimo istorijoje atrastume save ir savo tikėjimo šeimos šaknis.
