Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

Akiračiai

Grąžinęs moralę į politiką

40 metų be Juozo Ambrazevičiaus

2014-12-02 |
artuma201412-rs-p28. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 d. Amerikoje (2012 m. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje). Liūdnas paradoksas, jog humanistas giliausia ir plačiausia prasme, humanistas be elgesio išimčių – mirė kaip karo nusikaltėlis: laiškas, pranešantis apie jam primestų kaltinimų nepagrįstumą ir bylos nutraukimą, atkeliavo per vėlai, – 1975 m. sausį.

„Literatūrologas, kultūrologas, publicistas, rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės švietimo ministras ir Ministras Pirmininkas“ – vardijama „In memoriam“ (2012). Apie kiekvieną šių dėmenų (literatūrologas, kultūrologas...) būtų galima parašyti po knygą. Tuo tarpu šio teksto apimties net nepakaktų išvardyti darbams: oficialiai nuveiktiems ir tiems, kuriuos nuslėpė – kartais iš įgimto kuklumo, kartais – iš rezistenciniam veikimui būtino atsargumo. Tad šiuokart norisi ne akcentuoti biografines datas, o prisiminti labiausiai užmirštus Ambrazevičiaus vaidmenis: kataliko, mokytojo, mokslininko.

Sūduvis

Gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės apskrityje, Simono Ambrazevičiaus ir Ievos Maurukaitės šeimoje. Turėjo vyresnį brolį Antaną ir tris seseris: Magdaleną, Konstanciją, Mariją. Nei tėvų mirties, nei brolių ir seserų gimimo datos nėra žinomos. Šiandien per vėlu klausti apie vaikystės idealus ir svajones. Kas išugdė tokį darbštumą ir valią, kas skiepijo meilę Lietuvai? Tegalime spėlioti: buvo katalikų vaikas, ateitininkas. Įtaką akivaizdžiai padarė matulaitiška Marijampolės aplinka. O daugiau? Apie šeimą, kurioje Ambrazevičius gimė, nieko neatsimena net artimas bičiulis ir studijų laikų kambariokas, filosofas Jonas Grinius (jo apgailestavimas, kad buvo santūrūs ir vienas kito nekamantinėjo, skamba įtikinamai. Tačiau gal tai ir savotiška ištikimybės forma? Draugui, siekusiam privatumo?). Tik mokinys Antanas Maželis yra užsiminęs: jo tėvas buvo „šviesus ūkininkas ir apsisprendęs lietuvis“. Tai ir viskas. Gimnaziją baigė 1922 m., pradėjo studijas vos įsikūrusiame Lietuvos universitete. Žurnalistinį darbą dirbo visą gyvenimą – nuo 1923 m., kai privalėjo užsidirbti pragyvenimui ir studijoms. Kaip gabus jaunuolis buvo priimtas į dienraščio „Lietuva“ redakciją, – jai vadovavo tas pats Kazys Jokantas, buvęs jo gimnazijos direktoriumi Marijampolėje, vėliau pasikvietęs jį talkininku Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje.

Būdamas studentu, Ambrazevičius žavėjosi dėstytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu, vėliau, šiam pasitraukus į kitą fakultetą – perėmė jo dėstytus kursus. Tačiau laimingiausiu savo gyvenimo periodu įvardijo darbo gimnazijoje metus (1927–1943): nuoširdžiai mylėjo mokines, ir mokinės jį mylėjo. Draugišką bendravimą (ir ne tik su gimnazistėmis) bei jo pozityvią dvasią liudija bendradarbės Alinos Skrupskelienės prisiminimas: „Man atrodo, kad visur ten, kur Brazaitis užmegzdavo tiesioginį asmeninį ryšį – ar su mokiniu, ar kolega mokytoju, ar mokinio tėvu, jis visuomet „laimėdavo“, t. y. visuomet įsigydavo sau draugą.“ Į save palenkdavo ir tikslų siekimo būdu: „nelaužė rėmų, bet juos pripildydavo naujo turinio“ – atrodo, lygiai taip elgėsi ir visuomeniniuose darbuose. Direktorius Jokantas jį tikrai vertino: „Net kitų mokytojų pajėgumą jis matavo pagal Brazaitį: toks pat geras, kaip Brazaitis, ar ne.“

Literatūros mokslo modernintojas

Nors žadėta puiki karjera universitete ir buvo siunčiamas stažuotis į užsienį, teužtruko metus: bijojo prarasti širdžiai artimiausią – mokytojo – darbo vietą. Visgi ir per šį trumpą laiką, klausantis autoritetingiausio to meto literatūros kaip dvasios istorijos interpretatoriaus Oskaro Walzelio paskaitų, galutinai susiformavo kaip literatūros mokslininkas ir kritikas. Kūrybą suvokė tik drauge su atsakomybe: kurti – tai duoti (skaitytojui) kažką nauja. Ambrazevičius ne tik sąmoningai nusigręžė nuo vyravusios pozityvistinės filosofijos, dvasinės kūrybos tyrimams primygtinai taikiusios gamtamokslinius metodus, bet ir drąsiai atsistojo į literatūros kaip fenomeno patyrimu grindžiamos literatūrologijos aiškintojų gretas.

Jo prigimtyje erudicija derėjo su užmoju lietuvių literatūrą pamatyti platesniame kontekste ir, sėkmingai perėmus vaisingiausias Vakarų metodologijas, pakelti ją iki europinio lygio, integruoti į pasaulinį literatūros procesą bent teorinio sulyginimo pãstanga. Kodėl tai svarbu? Gana žinomas pavyzdys iš tarpukario: kol visi purvais drabstė „nepadorųjį“ romano „Altorių šešėly“ autorių, Ambrazevičius buvo bene vienintelis, realiai analizavęs jo kūrinį. Tai nereiškia, kad liko abejingas dvasininkų pašaukimo klausimui, – netgi atvirkščiai. Tačiau įgimtos būdo savybės (santūrumas, griežtai argumentuotas mąstymas) bei naujoji metodologija leido jam į romaną žvelgti kaip į estetinį, skirtingų idėjų kovą reprezentuojantį kūrinį, o ne Mykolaičio-Putino autobiografiją ar kunigų luomo pažeminimą.

1936 m. publikavo knygą „Vaižgantas. Apmatai kūrybos studijai“ – pirmąją modernią literatūros srities disertaciją lietuvių kalba, kokių tuo metu nebuvo daug ir Europoje; jam „pirmiausia rūpėjo pati rašytojo kūrybos esmė, jo stiliaus ir minties subtilumai; jis savo darbą pradėjo maždaug ten, kur kiti literatūros istorikai pozityvistai paprastai jį baigia“, – rašė recenzentas Ignas Skrupskelis, o paantraštė „apmatai“ reiškė, kad tai tik darbų pradžia, tik eskizas. Ir iš tiesų, Ambrazevičius parašė unikaliais, iš amžininkų surinktais atsiminimais ir laiškais (vėliau dingusiais) dokumentuotą monografiją apie Maironį, Vytauto Kubiliaus teigimu, – kelių šimtų puslapių apimties. Tai Lietuvos literatūrologijos praradimas: baigta rašyti vokiečių okupacijos metais, ji taip pat dingo be žinios. Gausiai rašė palydimąsias analizes (Lazdynų Pelėdos, Vinco Pietario, Maironio, Vinco Krėvės, Antano Vaičiulaičio ir kt. knygų); iš originalios literatūrologijos dar buvo spėjęs publikuoti straipsnių rinkinį „Lietuvos rašytojai“.

Visai jauno amžiaus, 1939 m. už pasiekimus išrinktas Katalikų mokslų akademijos nariu mokslininku (akademiku). 1942 m. vasario 16 d. vedė Vladą Prosčiūnaitę-Matulaitienę, po metų susilaukė dukters. Šalia profesinių (mokytojo ir dėstytojo, Teologijos-Filosofijos fakulteto Visuotinės literatūros katedros vedėjo), ant savo pečių noriai krovėsi ir visuomeninio pobūdžio pareigas. Buvo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas, „XX amžiaus“ redakcijos narys (Griniaus teigimu, naujo katalikiško dienraščio projektas gimė Ambrazevičiaus kambary), Tautosakos komisijos narys ir kt. Vėliau prasidėjo „nesibaigianti rezistencija“, vokiečių persekiojamas pasikeitė pavardę. Priesaką mylėti savo priešą vykdė praktikoje – 1941 m. Ambrazevičius pasiūlė prieglobstį savo idėjiniam priešininkui Kostui Korsakui, tikėdamasis, kad šis tebesislapsto Kaune.

Diskusija, kiek per dešimtmetį – universitetinių kursų bei parengtų vadovėlių dėka – prigijo jo (re)formuota literatūros suvokimo samprata, tebėra nepradėta. Ar ne todėl, kad sovietinėje Lietuvoje Ambrazevičiaus vardą minėti buvo draudžiama, kad ištisos kartos nežinojo, kieno parengtus skaito kanoninius nacionalinės literatūros kūrinius, – Donelaičio „Metus“, Maironio „Pavasario balsus“? Iš literatūros mokslo išcenzūruota ne tik jo pavardė, į „specfondus“ pateko ir visi rengti jo vadovėliai (keturi „Literatūros teorijos. Poetikos“ tiražai, šešios (!) „Visuotinės literatūros“ laidos, chrestomatijos...).

 

Su tėvu, seserimi Marija Baltrukoniene ir jos vyru Vincu. Iš MLLM archyvų.

Su tėvu, seserimi Marija Baltrukoniene ir jos vyru Vincu. Iš MLLM archyvų.

Kvietęs į politiką sugrąžinti moralę

Politinę veiklą ir pasitraukimą į Vakarus 1944 m. lydėjo kartėlis, kad kiekvienas jo žingsnis gali kainuoti artimiesiems gyvybę. 1952 m. sausį su šeima persikėlė gyventi į JAV. Niekada neišsižadėjo lietuvybės ir neprašė Amerikos pilietybės. Tęsė žurnalistinį ir tautinį darbą, rezistencijos 25-mečiui išleido knygą „Vienui vieni“, pasirašytą Sūduvio slapyvardžiu (tų pačių metų JAV lietuvių spaudoje Ambrazevičiaus nedraugai autorystę „kilniai“ atskleidė, pridėdami ir nuotrauką). Visą gyvenimą liko atsargus, stengėsi apsaugoti kitus, pvz., ketindamas panaudoti straipsnį apie Romo Kalantos susideginimą, laiške rašė: „informaciją panaudosiu „Darbininkui“. Tik teks praleisti tas vietas, kur kalbama apie krašto pogrindį ir net pačią antraštę teks pakeisti. Vargiai tikslinga būtų nurodinėti, kad jaunimas ten [Lietuvoje] varo organizuotai pasipriešinimą. <...> būtų nusikaltimas „Darbininkui“, kuris Vilniuje [saugumo organų] yra prenumeruojamas net keturiais egzemplioriais.“ Paskutiniai gyvenimo darbai – labai sudėtingas „LKB kronikos“ I tomo redagavimas bei išsami, dokumentuota studija apie Laikinosios Vyriausybės poziciją žydų atžvilgiu. „LKB kronika“ pasirašyta nauju slapyvardžiu „Z. V.“ – tebesibaiminant (1974 m.!) dėl savo artimųjų, apie kuriuos, deja, nieko tikra nežinoma; jei būtų buvęs įgyvendintas Liustracijos įstatymas – bent būtų galima vartyti KGB vestas bylas, patirti apie prievartinį „likimą“, ištikusį tėvus, brolį, seseris.

Buvo politikas, mąstantis religinėmis kategorijomis, kalbėjo apie vertybių hierarchiją: „organizacijos suprincipinimas yra nepriimtinas, nes jis veda į organizacijos, į partijos, į valstybės totalizmą. <…> Bolševikų pavyzdys rodo, kad organizacija savaime nėra jokia nelygstama vertybė, nes ją gali turėti ir piktadariai. Užtat man organizacija tėra priemonė tam tikram tikslui siekti. <…> Jeigu ji neveda prie tikslo, ji nėra jokia vertybė... Jūsų nusistatymas – aukoti asmenį, kad išgelbėtum organizaciją..., išplaukia iš noro pasirinkti vertybių gradacijoje pačią vertingiausią. Man jis atrodo toks pat, kaip jį buvo suformulavęs senasis vyriausias kunigas Kajafas: ‘verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą’. O toks nusistatymas yra išplaukęs iš oportunizmo“. Politinių rietenų akivaizdoje liko ištikimas humanizmo principui: „Katalikų vienybė? To gaila. Bet yra didesnių dalykų, kurių man labiau gaila. Julijonas [Būtėnas], Juozas [Lukša-Daumantas] – štai ko man gaila. Jie gyvieji buvo žmonės. O šiuos visados labiau branginu negu idėją, nors ji ir graži“. „Idėja jam darosi brangi žmoguje, kai ji šviečia jo asmenybėje ir jo darbuose“, – vėliau sukonkretino Antanas Maceina.

Dvasinis testamentas

Ambrazevičiaus pasaulėvokoje valstybė „pradedama kurti nuo piliečio, asmens dvasios perdirbimo. Ne nuo viršaus, bet nuo apačios. Ne nuo tavęs ir jo, bet nuo manęs <…>: neužmušk, nevok, nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo, ir t. t.“. Moralinė atsakomybė griežtai apibrėžiama: „Jei tai darai būdamas valdžioje, darai dvigubą netiesą.“ Dvasinį testamentą – Ambrazevičiaus ir jo kartos – sudaro du tekstai, pasižymintys politiškai brandžiu mąstymu ir taikliomis įžvalgomis, giliu žmogaus prigimties pažinimu, ir ateities uždavinių formulavimu, rašyti kartu su bendraminčiais, įkvėpti Stasio Šalkauskio bei popiežiškųjų enciklikų. Tai „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936) ir „Į pilnutinę demokratiją“ (1958). Pastarajame į dienos šviesą iškelti tie patys, ir šiandienos šeimai tebeaktualūs klausimai: „valstybė <…> negali versti tėvų auklėti savo vaikus taip, kaip tėvai nenori. <…> šeimos bendruomenė yra pagrindas ir šaltinis visoms kitoms žmonių bendruomenėms“. Gerai suvoktas ir rengimo šeimai momentas: „Daugelis socialinio gyvenimo negerovių savo šaknis turi šeimos pareigų bei uždavinių nesupratime. Jei tad valstybės pareiga rūpintis žmonių profesiniu lavinimu, tai juo labiau valstybė turi sudaryti sąlygų tinkamai jaunimui pasiruošti šeimos pareigoms.“ Visas ateitininkų judėjimas – o Ambrazevičius buvo aktyvus ateitininkas visą savo gyvenimą – rėmėsi Kristumi ir suvokimu: kieno rankose jaunimas, to ir ateitis.

Tiek bažnytinę, tiek civilinę santuoką suvokė kaip neišardomą. Todėl, 1964 m. paliktas žmonos, nesijautė vertas būti bent kokiu pavyzdžiu kitiems, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Kamuojamas nemigos bei širdgėlos, ramindavosi klasikine muzika, rado būdą mintimis grįžti į Lietuvą – klausydamasis savo paties į juostelę įrašytų eilių, tarp kurių buvo ir Mykolaičio-Putino „Vivos plango“ bei „Mortuos voco“. Mirė po trečio širdies smūgio, slaugomas Rožės Šomkaitės ir dar kelių bičiulių. Nors žengė pasauliečio keliu, „Kažkas matulaitiško jame liko, ruseno ir alsavo. Nedrįstume sakyti kol kas – kažkas švento“, – sakė kun. Stasys Yla 1974 m. gruodžio 2 d. laidotuvių pamoksle, apibūdindamas Ambrazevičiaus dvasios taurumą bei primindamas apie pirmuosius studijų metus, praleistus marijonų naujokyne Kaune. Visgi pasirinko meilę literatūrai; ir savo gyvenimo finalą viename laiške yra apibūdinęs literatūriniu pavyzdžiu: „Aš pats išgarsėjau kaip Gogolio herojus, kurį laikraščiai aprašė, kai girtas pakliuvo po vežiku. Dabar mano vardas pakliuvo gazieton kaip hitlerininkų pastatytos valdžios šefo ir žydų persekiotojo.“

Istorijos pamokos

„Medžiotas iki mirties“ – taip jo likimą apibendrina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Tačiau tuo asmenybės persekiojimas nepasibaigė, tenka pratęsti: šmeižiamas – ir 40 metų po mirties. Šiandien Ambrazevičius yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, Kaune turi savo vardo gatvę, Vytauto Didžiojo universitete – auditoriją ir atminimą įamžinantį bareljefą. Tačiau viešumoje jo vardą minėti kažkaip nepatogu, tarsi gėdinga. Kodėl? Nemokame istorijos; todėl vieni mums paklusniai kartoja sovietų išmokytas kaltinimų schemas („nacių kolaborantas“, „fašistas“), kiti – organizuotai ir toliau dirba savo juodą darbą, ignoruodami Ambrazevičiaus gyvenimo visumos vaizdą, jaunųjų katalikų išpažintas vertybes, elementarią istorinių šaltinių medžiagą. Gerą receptą suformulavo jo bendražygis, filosofas Maceina: „Į melą istorijoje turėtume atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušvietimu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertės iškėlimu.“ Kad ir minimaliomis galimybėmis, – pabandėme tą padaryti.

Šį mėnesį „Artumos“ apsvarstomas paskutinysis įsakymas „Negeisk svetimo turto“ savo gelmėje yra neatsiejamas nuo pavydo ydos ir žvairakiavimo, esą kitas – Dievo labiau mylimas, daugiau turi talentų ir pan. Šia prasme Ambrazevičius yra Mokytojas iš didžiosios raidės: „pergyvenau tą džiaugsmą, kurį galima vadinti pedagoginiu džiaugsmu, mokytojo džiaugsmu. O jis reiškėsi tuo, kad mokytojas turi džiaugsmo, jei mato, kad jo mokiniai jį yra pralenkę. <…> gyvenimo pažanga ir remiasi tuo, kad jaunieji turi pralenkti vyresniuosius. Tai yra pedagoginio džiaugsmo esmė. Net galima būtų sakyti, kad šitas džiaugsmas kažkuo yra panašus į Jono Krikštytojo džiaugsmą, kuris tikėjosi, kad ateis už jį didingesnis, su didesniais laimėjimais.“ Taigi mūsų atmintyse jis galėtų įsitvirtinti kaip taurus pavyzdys, jog katalikams ne tik prisakyta (jų pačių labui) nepavydėti, bet ir dera visa širdimi pasidžiaugti kito sėkme.

Parengė Rūta LAZAUSKAITĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. spalis 10

Artuma - artuma201910 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22