Į klausimą „už ką sunkiausia atleisti santuokoje?“ sužadėtiniai, besirengdami Santuokos sakramentui, vienareikšmiškai atsako: „Neištikimybę, išdavystę.“ Neištikimybė ir šiandien niekur nedingusi net iš krikščioniškų šeimų tarpo... Birželio pabaigoje popiežius Pranciškus, prieš užbaigdamas Šeimos-Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo – metus Bažnyčioje, pakvietė Vatikane švęsti dešimtąjį Pasaulio šeimų susitikimą; jis prasidėjo šeimų iš įvairių pasaulio kampelių pasidalijimu savo istorijomis, kurios... ne visai atitinka „idealios“, „gražios“ šeimos įvaizdį. Tačiau būtent tikri, skaudūs liudijimai drąsina spręsti kylančius sunkumus bei liautis fantazuoti, kad kitiems sekasi geriau ir lengviau nei mums.
Afrikiečiai iš Kongo Demokratinės Respublikos Paulas ir Jermain Valenzos išdrįso pasidalyti... savo neištikimybės istorija. Sutikite – labai drąsu: prieš tūkstančius, susirinkusius iš viso pasaulio, prieš milijonus, stebėjusius tiesioginę transliaciją, ir prieš patį Šventąjį Tėvą! Po to sekė ir popiežiaus Pranciškaus komentaras, tapęs tarsi gydančio balzamo užpylimu ant žaizdų, o kartu ir tėvišku pamokymu, kaip reikėtų žvelgti į susiklosčiusias sunkias situacijas, kurių neišvengia nė viena šeima.
Paulas: Esame susituokę 27 metus. Mūsų, kaip poros, gyvenimas buvo su pakilimais ir nuosmukiais. Kaip ir visų.
Jermain: Praeitais, dvidešimt šeštaisiais, santuokos metais patyriau kai ką tokio, kas man buvo visiškai nepriimtina, – nuolatinę vyro neištikimybę, nuoširdumo trūkumą, šeimos finansų švaistymą. Jaučiau, kad „galia“ apsuko jam galvą, o ir aš jam pasidariau visiškai nebeįdomi. Todėl nusprendžiau išeiti... Išeiti iš namų ir gyventi pas savo seserį.
Paulas: Likau gyventi vienas su trimis mūsų sūnumis. Gyvenimas tapo nepakeliamas, taip gyvenome ilgiau nei metus. Niekad neįsivaizdavau, kad galėčiau išsiskirti su savo žmona. Atrodė, nesuvokiama, kad aš, būdamas labai įsitraukęs į pastoraciją, o dar ir mūsų šalies deputatų katalikų prezidentas, atsidūriau tokioje situacijoje. Ją dar pablogino žmona, nusprendusi visa tai paviešinti socialiniuose tinkluose. Dėl to man buvo be galo gėda, jaučiausi labai pažemintas.
Jermain: Kai kurie žmonės, žinodami mūsų situaciją, ragino mane grįžti pas vyrą. Buvo ir tokių, kurie stengėsi visaip pabloginti situaciją. Mūsų abiejų šeimos susirinko ir stengėsi mus sutaikyti. Tačiau mano apsisprendimas išsiskirti liko stiprus. Nutraukiau visus ryšius su vyru ir nusprendžiau pradėti naują gyvenimą.
Paulas: Visi mūsų šeimos ir draugų bandymai mus sutaikyti buvo nesėkmingi... Bet Viešpats atsakė į didžiausią mano širdies troškimą ir išgelbėjo mūsų santuoką. Susipažinau su viena pora, priklausančia krikščionių šeimų bendruomenei, kurios misija – padėti sutuoktinių poroms gyventi joms skirtu palaiminimu. Viena iš vyresnių porų buvo paskirta mums padėti. Viešpats palietė mano žmonos širdį ir ji priėmė šios bendruomenės pagalbą. Penkis ilgus mėnesius mes ėjome į susitikimus. Iš pradžių atskirai, vėliau – kartu.
Jermain: Per šiuos susitikimus vienas kitam galėjome pasakyti sunkią tiesą, išlieti pyktį ir kitus širdyse susikaupusius negatyvius jausmus. Su vyresniųjų poros pagalba ir palydėjimu atlikome dvasines pratybas, kurios padėjo geriau vienam kitą suprasti. Taip pat važiavome į trijų dienų rekolekcijas toliau nuo sostinės su mūsų vadovais. Šių rekolekcijų pabaigoje galėjome nuoširdžiai vienas kitam atleisti. Ir nusprendėme atnaujinti savo gyvenimą kartu. Dievas buvo su mumis. Jis suteikė mums stiprybės šioje kelionėje.
Paulas: Mūsų abiejų šeimų akivaizdoje paprašėme savo vaikų atleidimo. Kunigas, lydėjęs mus šiame sunkiame kelyje link susitaikymo, atvyko palaiminti mūsų naujų namų. Jis taip pat priėmė mūsų Santuokos pažadų atnaujinimą per šv. Mišias. Nuo tada mes vėl gyvename kartu su savo trimis vaikais. Laimė ir harmonija grįžo. Štai kaip atleidimas drauge su malda davė vaisių mūsų gyvenime.
Popiežiaus Pranciškaus atsiliepimas į šį Jermain ir Paulo liudijimą:
Žingsnis link atleidimo... Paulai ir Jermain, jūs radote drąsos mums papasakoti apie išgyventą krizę santuokoje, ir už tai mes jums dėkojame! Jūs nesistengėte nieko nuslėpti ar „pasaldinti“ situacijos, viską vadinote tikrais vardais – nenuoširdumas, neištikimybė, žavėjimasis galia ir karjera, auganti pagieža ir širdies kietumas. Kol kalbėjote, pamaniau, kad mes visi išgyvenome panašias skausmo kupinų situacijų, įvykusių mūsų gyvenime, iširusiose šeimose. Matyti yrančią šeimą – tai tragedija, negalinti palikti mūsų abejingų. Išnyksta sutuoktinių juokas, vaikai sutrinka, dingsta ramybė, pasijunti bejėgis, nes dažnai tokiose situacijose niekas nežino, kaip elgtis. Būtent dėl to jūsų istorija mums teikia vilties.
Didžiausioje Paulo gyvenimo krizėje Viešpats išgirdo giliausią jo širdies troškimą ir išgelbėjo jūsų santuoką. Giliai kiekvieno žmogaus širdyje yra meilės troškimas – kad ji niekada nesibaigtų. Žmogus nori, kad kartu patirta meilė nenutrūktų per anksti, kad meilės vaisiai neprapultų. Visi šito nori. Niekas nenori trumpalaikės meilės istorijos, meilės, turinčios galiojimo laiką.
Todėl ypač kenčiame, kai suklystame, aplaidumo pasitaiko mūsų kelyje, ir iš santuokos lieka šipuliai. Bet Viešpats mato, kas yra mūsų širdyse, ir dėl Jo gailestingumo jūs sutikote žmonių, pagelbėjančių bėdoje atsidūrusiems sutuoktiniams. Tai buvo jūsų kelionės į santuokos išgelbėjimą pradžia ir jūsų santykių gijimo pradžia. Pradėjote vienas su kitu kalbėtis, būti atviri, pripažinti savo trūkumus, kaltes vienas kitam, pradėjote melstis su kitomis poromis. Visi šie dalykai kartu jums padėjo susitaikyti ir atleisti.
Atleidimas, broliai ir seserys, atleidimas išgydo visas žaizdas. Tai yra Viešpaties malonė, kurią Jis teikia šeimoms ir poroms, kai mes Jam suteikiame galimybę, kai į Jį atsigręžiame.
Nuostabu, kad šventėte atleidimą kartu su vaikais ir atnaujinote Santuokos pažadus švęsdami Mišias. Man tai priminė, kai Viešpats iškėlė puotą savo paklydėliui sūnui, tik šįkart paklydo ne vaikai, o tėvai. Galėtume sakyti – tėvai paklydėliai. Bet ir tai yra nuostabu ir geras pavyzdys vaikams bei jaunimui, kurie nustojo būti vaikais, kurie pradeda suprasti, kad jų tėvai nėra superherojai, visagaliai ar juolab tobuli. Jūs, jūsų vaikai pamatėte kai ką daug svarbiau – sugebėjimą nuolankiai prašyti atleidimo ir kad Viešpats teikia stiprybės atsikelti parpuolus. Tai pamoka, kurios vaikams labai reikia. Nes jie gyvenime irgi padarys klaidų. Jie taip pat suvoks, kad nėra tobuli. Bet jie taip pat prisimins, kad Viešpats padeda mums atsikelti, kad visi mes esame nusidėjėliai, kuriems bus atleista, kad turime sugebėti paprašyti kitų atleidimo ir sugebėti atleisti sau. Pamokos, išmoktos iš jūsų, visuomet liks jų širdyse. Taip pat ir mūsų. Dėkoju jums už jūsų liudijimą apie atleidimą.
Neužsidarykime skausme, gėdoje ir neviltyje, ieškokime pagalbos tol, kol rasime, nes Dievas visada šeimos pusėje.
