Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

Kronika

Gyvenimas šiapus

Vienuolio žvilgsnis į šiandienos pasaulį

2016-01-06 | Br. Lukas SKROBLAS OSB
artuma1512-rs-p11
Evaldo Lasio nuotrauka

Šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus pradėjome tekstu „Kokia ateitis laukia vienuolynų?“ (žr. 2015 m. sausio ir vasario Artumą), kuriame sesuo dominikonė Marie-Pascale Ducrocq OP svarsto apie vienuolinio ir ypač kontempliatyvaus gyvenimo vietą ir perspektyvas šiandienos pasaulyje, atskleidžia, kaip vienuoliai mato save. Tačiau nemažiau įdomu sužinoti, kaip vienuoliai, praleidę daug metų uždarame vienuolyne, nuolat melsdamiesi Dievui už mus ir gyvendami tarsi „anapus“, mato mus – „šiapusinį“ pasaulį. Apie tai paprašėme pasidalyti Lietuvoje besimeldžiančių brolių benediktinų.

Savo gyvensena vienuoliai visuomet norėjo nuo neesminių dalykų pereiti prie esminės tikrovės, to, kas iš tikro svarbu ir patikima. Sakoma, jog jie krypo „eschatologijos“ link. Tačiau šitai būtina suprasti ne chronologiškai, tarsi jie gyventų įsmeigę akis į pasaulio pabaigą ar į savo mirtį, bet egzistenciškai – už to, kas laikina, jie ieško to, kas galutina. Dėl šio vidinio kryptingumo pamažu, labai slėpiningai jiems veriasi supratimas, jog reali laimė slypi ne tik ateityje, bet ir dabartyje.

Vargu, ar ši laimė vienuolinei egzistencijai pasiekiama tik dėl galimybės gyventi išskirtinėmis sąlygomis, kurios tariamai teikia fizinę ir psichologinę užuovėją nuo šiandienių visuomenės audrų. Vienuoliai, ko gero, pirmiau už kitus ir giliausiu lygmeniu išgyvena visuomenėje esantį netikėjimą ir patys realiai neša slegiančio religinio abejingumo naštą. Netikėjimas, išsiblaškymas, nusivylimas tyko prie jų gyvenimo durų.

Galbūt ši patirtis, verčianti tikrai mąstyti ir skęstančius visuomenės šurmulyje, turėtų pasireikšti klausimais: ką reiškia turėti naują tapatybę Kristuje, – tapatybę, pranokstančią visus būdus, kuriais žmonės paprastai konstruoja savo tapatybes, tapatybę, kurios negalime gauti, bet kuri labai priklauso nuo mūsų laimės supratimo? Kaip pirmieji krikščionys mokėjo būti konkrečiame socialiniame pasaulyje, nebūdami iš jo, ir žinojo, kada nedaryti kompromisų, suvokdami, kad jų religinė tapatybė kartais gali jiems brangiai kainuoti?

Kaip ši tapatybė gali mus daryti laimingus ir šiandien, šiapusinių rūpesčių ir vargų apsuptyje? Dauguma iš mūsų žino, kad laimė priklauso ne tik nuo išorinių materialinių sąlygų, bet ypač nuo mūsų vidinio žvilgsnio į mus supančius įvykius ir nuo to, kaip suvokiame pačią laimę. Europos krikščioniškajai sąmonei nemažai žalos padarė netiksliai išversti Mergelės Marijos žodžiai Bernadetai Subiru Liurde: „Aš jums pažadu laimę ne pasaulyje, o danguje.“ Šitaip suprastas gyvenimas gali būti tik ašarų klonis. Tačiau tikrasis vertimas yra toks: „Aš jums nepažadu pasaulyje dangaus laimės.“ Tai reiškia, kad danguje yra tobula laimė, tačiau ir žemėje galima ją išgyventi.

Galbūt todėl vienas pirmųjų Kristaus žodžių yra „palaiminti“, t. y. „laimingi“, o aštuoniuose palaiminimuose pirmasis ir paskutinis pavartotas esamuoju laiku. Krikščioniškame gyvenime tikrai yra dabartinės laimės prasmė ir galimybė. Tačiau iš krikščioniškos egzistencijos kylanti laimė nėra vien pasyvi būsena, tai ir veiksmas. Kaip manęs nepadaro laimingo draugų turėjimas, o tik galimybė juos aplankyti, taip ir tikėjimas pats savaime dar neteikia tikros laimės patirties. Neabejotinai svarbu daryti savo tikėjimą regimą, reikšti jį kūnu, gestais, žodžiais tikinčiųjų sueigose ir netgi visiškai abejingoje tikėjimui aplinkoje.

Pirmųjų amžių krikščionys itin giliai suvokė tarpusavio vienybę Kristuje. Ši vienybė buvo ne vien tik dvasinė, bet perskverbė visą jų gyvenseną ir reiškėsi bendruose maldos susirinkimuose. Todėl šiandienė bei ateities krikščionybė, ko gero, labai priklausys nuo tokių susitikimų kokybės, nuo troškimo giliai išgyventi būtinybę kartu reikšti tikėjimą į Jėzų Kristų ir padaryti Jį regimą visuomenėje. Turbūt tik taip galima išlaikyti krikščioniškos gyvensenos tapatumą, tapti laimingiems ir daryti laimingais kitus.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22