Pasakiau draugei, kad važiuoju į Santariškes tyrimų. „Ane? – nustebo. – O tai tau dar reikia? Ar kas nutiko?“
Ir tik tuomet pamintijau, kad mano draugai ir artimieji tikriausiai nelabai susigaudo, koks tas gyvenimas su vėžiu, kai juo sergi pusę savo gyvenimo. Kai per tą laiką nei galutinai numiršti, nei galutinai pasveiksti ir tame tarpe pagimdai keturis vaikus.
Kraujo vėžį man diagnozavo, galima sakyti, atsitiktinai, – besilaukiant pirmagimės. Iki tol nejaučiau jokių simptomų – su šia liga iš pradžių taip dažniausiai ir būna, ir tik atidi ginekologė, atlikdama įprastus nėštumo pradžios tyrimus, pastebėjo, kad kraujo rodikliai gerokai viršija normas. Man buvo keista, kad ji skambino į namus prašydama darsyk ateiti pakartoti tyrimų, mat greičiausiai įsivėlusi klaida. Bet klaidos nebuvo. Mano kraujo rodikliai iš tikrųjų viršijo normas.
Tuomet ir užsimezgė mano ilga draugystė su gydytojais hematologais – tyrimai po tyrimų, konsultacijos, konsiliumai. Ir klausimas – ką daryti toliau? Be vėžio, aš dar ir laukiausi! Buvo įvairių nuomonių ir siūlymų, bet mes su vyru apsisprendėme gydymą atidėti iki tol, kol pagimdysiu. Ačiū Dievui, leukemija viso nėštumo metu išliko lėtinėje fazėje, aš pati jaučiausi puikiai, ir galiausiai susilaukėme sveikos dukrytės. Laikas greitai eina, tai dukrytei jau dvidešimt!
Teko išgyventi ir labai sunkių etapų, kai nežinojau, ar gausiu vaistus. Tuo metu jie buvo nekompensuojami ir kainavo 10 000 litų per mėnesį. Tas žinojimas, kad jau yra pasaulyje sukurtas modernus vaistas, bet niekaip neišgalėsime jo įpirkti, daugeliui metų varė į neviltį. Mano kraujo tyrimai nuosekliai blogėjo, ir teliko kaulų čiulpų transplantacijos galimybė. Sesė ir brolis tobulai tiko vienas kitam būti donorais, bet nė vienas netiko man. Negiminingų donorų registre gydytojai terado vieną man tinkamą donoro variantą, ir tas kažkur pradingo. Buvo keletas mėnesių nežinios, kol atsirado galimybė reikiamus vaistus išbandyti klinikinių studijų rėmuose. Šokinėjau iš džiaugsmo!
Vaistas man tiko ir ilgainiui padėjo pasiekti remisiją. Daugiau nei 10 metų kiekvieną rytą juos vartojau ir reguliariai tikrinausi kraują. Bet tuo pat metu gyvenau visavertį gyvenimą, studijavau ir dirbau. Kadangi molekuliniai tyrimai rodė gerą atsaką į gydymą, liga buvo kontroliuojama, ir yra žinoma, jog ji nepaveldima. Mudu su vyru pradėjome svajoti apie didesnę šeimą. Keletą kartų prižiūrima gydytojų galėjau nutraukti gydymą ir susilaukti daugiau vaikų.
Bet ne, nepasveikau (tarp mūsų, vėžininkų, amžinai populiaru sakyti „sveikstu“), nors po trečio vaikeliuko gimimo gyvenu be vaistų – su minimaliu leukemijos kiekiu mano imuninė sistema susitvarko. Jei nebesusitvarkytų, tektų grįžti. Ačiū Dievui ir valstybei, jie jau kompensuojami.
Ligonines ir myliu, ir jų bijau. Man visai patinka važiuoti tikrintis, nes tas dienas paverčiu maža švente su skania kava ar muziejum. Bijau, nes realiai dėl leukemijos nesu praleidus stacionare nė vienos nakties. Kaskart išgyvenu nerimą dėl tyrimų, nes siaubingai nenoriu grįžt prie vaistų. Vaistų, kurie man dovanojo daug metų gyvenimo.
Žinau, kaip stipriai daužysis širdis, kai kompiutery pamatysiu, jog atsakymai atkeliavo, bet bijosiu juos atidaryti. Nes kartą, kai atidariau – 2005 m. vasario 25 d., – jau kai pamačiau, kas rasta, tai taip ir prasidėjo.
Laukiant atsakymų apima jausmas, lyg laikytum kokį savo gyvenimo egzaminą. Gal per mažai sportavau, per mažai miegojau ir ne visai sveikai valgiau... O stresas? O tas nuovargis – jis nuo kalno veiklų, o gal nuo vėžio? Kadais skaičiau, kad laukiant atsakymų su onkoliga minčių srautas ir baimės jausmas tokie stiprūs, lyg tuoj tuoj turėtum šokti nuo 10 metrų tramplino.
Taip ir šokinėju nuo jo kas tris–keturis mėnesius visus tuos dovanai gautus dvidešimt vienerius metus. Būna, kad pamačius atsakymus garsiai džiūgauju, būna, kad žliumbiu.
Dažnai mąstau apie gyvenimą ir mirtį, atmenu visus susidraugautus ligos kolegas, kurie jau mirė (tarp mūsų, mirties nelaukiančių žmonių, dažniau sakoma „iškeliavo“). Man ir toliau negaila laiko ilgai žiopsoti į muses, lėktuvus ar varnas. Mėgaujuosi stebėdama gyvenimą. Mėgaujuosi gyvendama. Protarpiais pasinervinu.
Būkime sveiki ir nepamirškime bent kartą per metus pasitikrinti kraujo!
Projektą iš dalies finansuoja
