Šįsyk Artuma patraukė į Pakruojį, esantį Šiaulių vyskupijoje, sako, Aukštaitijoje. Tikriausiai daug kas girdėjo apie garsųjį Pakruojo dvarą, kur vyksta visokių kultūrinių ir edukacinių nuotykių. Bet ten neužsukome, nes norėjome ką nors daugiau sužinoti apie Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapiją, kur jau 410 metų vyksta sielovadinė tarnystė, o daugiau nei tris dešimtmečius aktyviai darbuojamasi ir socialinėje srityje. Mus pasitiko parapijos klebonas bei Pakruojo dekanato dekanas kunigas Remigijus Čekavičius, kuris čia tarnauja jau devintus metus.
Kviečiame tad susipažinti su ilgametės parapijos džiaugsmais, viltimis ir... klebono troškimais.
Prieš atvykdamas į Pakruojį tarnavote Šiaulių katedroje. Ar nebuvo lūžio persikeliant iš didmiesčio į mažą miestelį?
– Ne, niekada to nesureikšminau. Kiekvienoje parapijoje gali rasti, ką veikti, kuo užsiimti. Aišku, mieste tos veiklos mažiau, nes yra daugiau administracinio patarnavimo, o čia – socialinės veiklos. Prieš tai buvę klebonai pasirinko socialinę veiklos sritį. Įsteigė parapijos vaikų namus, darželį, Carito valgyklėlę, vėliau prisijungusią prie duris pravėrusio vaikų dienos centro.
Caritas parapijoje visada veikė, organizacija buvo gan veikli. Kodėl? Todėl, kad bendradarbiavo su dviem parapijomis iš Vokietijos, kurios skirdavo daug labdaros. Pradžioje tai buvo labai reikalinga ir naudinga. Drabužiai, maisto produktai, buitinė chemija, didžiuliai kalėdiniai paketai. Gausiai išdalydavo socialinės rizikos šeimoms, atskirtį išgyvenantiems. Poreikiui sumažėjus, atsisakėme labdaros, nes tapo per brangu ją parsigabenti į Lietuvą.
Atėjus į naują parapiją pirmais metais akys būna didelės, nes nežinai, kas yra ir ką reikia daryti. Mano tikslas buvo neužgesinti jau sukurtos veiklos, bet daryti ir toliau, ką galima, geriau.
Taip ir nutiko, ir viskas toliau klesti?
– Pagrindas dabar yra pačiõs parapijos įsteigtas katalikiškas vaikų darželis. Tai ne valstybinis darželis, o tokie, regis, tik du Lietuvoje – Vilniuje ir čia. Dar 1991 m. kunigas Antanas Balaišis drauge su buvusia darželio direktore, kaip fiziniai asmenys, jį įkūrė. Pradžioje buvo katalikiškas darželis-mokykla, nes turėjo pradines klases, paskui liko nevalstybiniu vaikų lopšeliu-darželiu.
Šiandien turime beveik 60 vaikų. Pakruojyje iš viso yra trys darželiai, o lyginant su jais esame maži, bet, tikimės, kokybiški. Naudojame Montesori priemones ir programas, auklėtojos vyko į Montesori kursus, tad einame ta kryptimi. Džiaugiuosi ir aktyvia, daug siekiančia direktore. Norime, kad čia būtų kiek galima daugiau katalikiškos dvasios. Pirmiausia tarp darbuotojų, o kartu juk per vaikus ir prie tėvų galime prieiti.
O vaikų dienos centras – ar tai darželio dalis?
– Ne, tai atskirai veikiantis parapijos dienos centras. Įsikūręs parapijos namuose, dabar čia susirenka 23 vaikai, dirba dvi socialinės darbuotojos. Jis ne tik žaidimų, saugaus laiko praleidimo, bet ir ugdymo vieta. Tai svarbu, nes vaikai į centrą ateina po pamokų, todėl pirma, ką jie daro, tai ruošia pamokas. Namuose tam neturi galimybių, o kartais, augant reikalavimams mokykloje, tėvai nesugeba padėti. Jei neturėtų šios pagalbos, mokykloje vaikų žinių lygis kristų, nors yra ir gabių.
Ar visa tai pati parapija išlaiko?
– Ir parapija, ir iš projektinių lėšų, gaunamų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, išsilaikoma. Dar yra savivaldybės dalis. To, ko trūksta, surandame. Šiai veiklai turime ir rėmėjų, kurių vis ieškome, kad padėtų nupirkti reikiamos įrangos, pvz., planšečių, kompiuterių, mat pamokos dabar yra taip ruošiamos.
Be to, visus tuos 30 metų čia veikia Caritas. Neseniai įrengėme skalbyklą ir dušą tiems, kurie namuose neturi vandens ar gyvena gatvėje. Dalį lėšų buitinei technikai įsigyti ir savanorystei skatinti gavome iš struktūrinių fondų. Šiuo metu turime 12 savanorių. Jos, susiskirsčiusios grafikus, nuolat priima skalbinius, skalbia, džiovina. Praktiškai mėnesio grafikas užpildytas, poreikis didžiulis. Šia galimybe pasinaudojo daugiau kaip100 žmonių, nuolatinių yra apie 30. Pavykęs projektas, tad galvojame plėstis.
Mėginsim atgaivinti ir Carito valgyklėlę tiems, kurie gatvėje arba yra vieniši. Šiltas maistas praskaidrina nuotaiką, nors, gal daugiau nei maisto, jiems reikia ateiti, pabūti. Galbūt su valgyklėlės atidarymu įsitrauktų ir daugiau savanorių.
Parapijoje yra ir negalią turinčiųjų dienos centras, juo užsiima nevyriausybinė organizacija. Jie neturėjo patalpų, tai mes įsileidome ir draugiškai sugyvename.
Koks parapijoje vyksta sielovadinis gyvenimas?
– Jau daug metų kas savaitę renkasi Motinos maldoje grupelė. Šįmet po Sinodinio kelio pradėjome organizuoti vyrų maldos grupę. Buvo jaunimo asociacija prie parapijos, klebonaujant kunigui Ričardui Rutkauskui. Nemažai lankėsi jaunimo, bet užaugo ir išsiskirstė, išvažinėjo. Bet dabar neatsiranda lyderių, turinčių ugnies, nors parapijoje ir yra jaunimui skirtos patalpos.
Dirba ir katechetė, kuri yra ir tikybos mokytoja. Tai vieną sekmadienį susirenka Pirmosios Komunijos vaikai, kitą – Sutvirtinimui besirengiantieji. Šįmet Komunijai rengiasi apie 30 vaikų, o Sutvirtinimui – 23 jaunuolių. Nedaug, galėtų būti daugiau, nes mokinių Pakruojyje yra apie 800. Jau antri metai sutvirtinamųjų stipriai mažėja. Anksčiau turėdavome iki 60.
Su besirengiančiais Sutvirtinimui gražiai sutariame. Kai jie gali, ateina vakarais į Mišias patarnauti prie altoriaus, skaito skaitinius, būna šalia, nes pasakoti yra viena, o pamatyti, paliesti ir dalyvauti visai kas kita. Kalbuosi su jaunuoliu, ir jis sako: „Mes atidirbam pilną darbo dieną.“ Į mokyklą ateina 8 val., paskui popamokinė veikla, vėliau pamokų ruoša. Negali iš jų kažko reikalauti, reikia rasti bendrą kalbą, sutarimą. Džiaugiuosi, kad jie kiekvieną mėnesį eina išpažinties, Komunijos.
O sužadėtinių rengimas: ar Santuokų yra?
– Šeimos centre yra vietinių parapijiečių pora, rengianti sužadėtinius. Per metus iš viso dekanato apie 20 porų parengiame Santuokos sakramentui. Pernai parapijoje sutuokiau 12 porų, o šiemet turiu užregistravęs dvi santuokas...
Ar tai pandemijos pasekmės?
– Pandemijai viską suversti ir nurašyti, kad ji padarė didžiulę įtaką, nenorėčiau. Tiesiog yra tokia tendencija, po truputį keičiasi žmonių požiūris. Atėjo laikas tų, kurie buvo privesti prie sakramentų, „sutvarkyti“. Todėl dabar didelė užduotis dirbti su sužadėtiniais ir juos parengti Santuokos sakramentui. Taip ir su Komunijos vaikais bei Sutvirtinimo jaunuoliais. Tad yra viltis, jog tada užauginsim ateičiai kartą.
Negali sakyti, „palikim šią kartą“, tačiau bendraudamas su darželio vaikų tėvais, kurie taip pat „sutvarkyti“, šitai pastebiu. Tėvų susirinkime pakviečiau juos pradėti kalėdinę šventę bažnyčioje, norėjau, kad jie įsitrauktų. Jie žiūri į mane ir sako: „Mes tai neateisim. Ką čia veikti?“ Atsakiau: „Bet juk esam parapijoje, esam katalikiškas darželis. Jūs čia savo vaikus atvedat...“ Arba išleidžiant vaikus į mokyklą vyksta iškilmingos Mišios, po jų programa, vaišės. Jei šventę darom sekmadienį, tai ateina tik tie vaikai, kurie atsisveikina su darželiu. Bet jei penktadienį, tai susirinks ir darželio bendruomenė. Nes sekmadienis, sako jie, – laisva diena: „Tu nepyk, bet mums poreikio nėra. Sekmadienį norim pailsėti.“
Tai kiek galiu, tiek darau. Su jais kalbuosi. Vis tiek kažkiek šalia bažnyčios bent.
Kiek pas jus buvo sinodinio judesio? Ar žmonėms pavyko pasikalbėti?
– Gana neblogai, padėjo 6 savanoriai. Žinoma, buvo ir iššūkių žmonėms, nes jiems vis atrodė, kad viskas čia labai paprasta. Tai buvo labiau ta parapija, kuriai atrodo, kad klebonas turi viską atnešti ir padaryti. O Sinodiniame kelyje reikėjo daryti kartu. Savanoriai dalijosi: „Aš kviečiau, ir atėjo tik du žmonės.“ Bet ir tie du yra gerai! Antai buvusi mokyklos direktorė man sukėlė nuostabą: ji, autoritetas Pamūšio parapijoje, surinkdavo nemažas grupeles, puikiai ėjo Sinodiniu keliu ir giliai temas palietė. Ji sakė, kad ir pačiai Bažnyčia, buvusi tolima, tapo artima.
Vis tiek kažkiek žmonių atėjo ir išdrįso pakalbėti?
– Pakruojo parapija yra viena iš mažiausių Šiaulių vyskupijoje, nors ir dekanato centras. Parapijoje apie 6 tūkst. žmonių. Miestelis buvo mažas, nes jame – tik dvaras ir daug ūkininkų, gi žemės čia derlingos. Senas kunigas, dirbęs šiuose kraštuose, man sakė: „Žmonės nori stabiliai stovėt ant žemės. Jiems rūpi uždirbti pinigėlį, o tu melskis, kad viskas būtų gerai.“
Sekmadieniais yra dvejos šv. Mišios, pirmose susirenka apie 70 žmonių, antrose – apie 100. Iki pandemijos eiliniu laiku būdavo daugiau. Nebematau tų senosios kartos žmonių, kurie ateidavo. Jie yra namuose ir nebepajėgia ateiti.
Ar nėra taip, kad priprato prie Mišių transliacijų ir atprato ateiti?
– Nemanyčiau. Nors buvo, kai jaunesnės kartos žmogus tiesiai pasakė: „Kai aš valgyt darau, pasižiūriu per televiziją Mišias ir pasimeldžiu.“ Vyresniems žmonėms sekmadienis yra bažnyčia. Jie čia susitikdavo vienas su kitu, tai nori ar ne, būdavo stipresnė bendruomenė.
Turite nemažai sielovadinės patirties mieste ir miestelyje, – kokio kunigo reikia žmonėms?
– Kunigo reikia tokio, kuris būtų su žmonėmis. Turi gyventi su jais. Atvažiavęs į parapiją sakiau, kad reikia meilės, pamilti žmones. Dienos centro vaikai sako: „Nereikia mums tos jūsų meilės. Reikia, kad gyventum čia ir būtum.“ Tai, ko gero, yra svarbiausia ir parapijose: gyventi ir būti su žmonėmis. Jog žmonės žinotų, kad esi čia, kad meldiesi, kad nebijotų kunigo...
O kunigas: kokio jis trokšta santykio su parapijiečiais?
– Kunigas visada trokšta, kad bažnyčia būtų pilna. Aš norėčiau, kad parapijiečiai labiau įsitrauktų į parapijos gyvenimą, jos veiklas. Toks mano noras ir tikslas, kad palikus parapiją, pasikeitus klebonams joje niekas nesugriūtų. Kunigas parapiją turi palikti taip, kad visos veiklos tęstųsi ir augtų po jo. Bet tada parapijiečiai patys turi viską daryti. Noriu iš parapijiečių, kad šie nebijotų būti parapija. O tai nėra paprasta.
O, kad šis troškimas išsipildytų ir parapijiečiai pasijustų tikraisiais namiškiais Bažnyčioje!
