Greta visiems žinomų ir lengviau suprantamų gerųjų darbų kūnui Katalikų Bažnyčios katekizme rikiuojasi ir gerieji darbai sielai. Vienas jų – nemokantį pamokyti. Neatsitiktinai, kuomet prieš 30 metų Lietuvoje atsikūrė Caritas, vienas jo tikslų buvo ugdymas. Tada dar nebuvo nei katalikiškųjų mokyklų, nei darželių, nei neformalaus ugdymo centrų, bet būta akivaizdaus noro suteikti tikėjimą ir pažinimą kaip įrankį gelbėtis nuo skurdo. Dabar beveik nemadingai skamba šis gerasis darbas – juk kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba ir kaip nori. O ir mokytojas dabar nebemoko vaikų, bet palydi atradimo kelionėje; kai kuriose edukologijos srovėse jau senamadiška sakyti „mokytojas“, geriau skamba „fasilitatorius“. Gal ir neblogai būtų tokia reforma?
Dabar mažai kas nori studijuoti mokytojų rengimo programose, o gal būti matematikos pamokos „fasilitatoriumi“ ir būtų kilniau? Skamba panašiai, kaip „kūrybinės industrijos“ (nors iš tiesų – renginių) organizatorius arba „paviršių inžinierius“ (tai yra valytojas) ar panašiai... O juk ir mokykla – nebūtinai sustatyti suolai 30 mokinių, nebūtinai 45 minutės šešis kartus per dieną ir penkias dienas per savaitę.
Ir Lietuvoje yra labai įdomių eksperimentų, gerųjų patirčių. Bet grįžkime prie gailestingumo darbų sielai. Prie parapijų ir vienuolijų kūrėsi pirmosios struktūruotos mokyklos ir net pensionai, kuriuose mokiniai apsigyvendavo visiems mokslo metams, kad gautų išsilavinimą, kurio jiems šeima negalėdavo suteikti. Mokslas tada buvo turtingųjų privilegija. Kai mokykla po Pramonės revoliucijos XVIII–XIX a. tapo įrankiu, rengiančiu kvalifikuotą darbo jėgą, vėl atsirado vienuolijų, kurios už dyka mokė neturtingų šeimų vaikus, kad išsilavinimas taptų jiems priemone kilti socialiniuose sluoksniuose. Išsilavinimas buvo galimybė įveikti skurdą. Šiandien Lietuvoje veikia 30 katalikiškųjų mokyklų, kurias vienija Nacionalinė katalikiškųjų mokyklų asociacija (NKMA). Ar jos yra gailestingumo misijos įgyvendintojos XXI amžiuje? Ką apie vaikų ugdymą galime pasakyti vieni kitiems?
Artumos žurnale pradedame naują, katalikiškajam ugdymui skirtą skyrių. Jame supažindinsime su katalikiškojo ugdymo istorija Lietuvoje, kalbėsimės su ugdymo meistrais, pristatysime katalikiškąsias mokyklas ir jose įgyvendinamas ugdymo paradigmas. Juk ir katalikiškasis ugdymas yra labai įvairus, jis skirtingomis raidėmis „išrašo“ Evangelijos mokymą, atsiliepia į įvairiausius visuomenės iššūkius ir įvairiuose kontekstuose, suteikdamas visuminį išsilavinimą, kaip integralią ugdymo dalį skelbia Evangeliją. Šiandien katalikiškosios mokyklos nepraranda pasitikėjimo nei tarp tų, kuriems svarbiau moralinės normos ar krikščioniška etika, o ne gyvas tikėjimas, nei tarp tų, kurie yra aktyvūs katalikiškųjų bendruomenių nariai, siekiantys, kad mokykla pratęstų šeimos „filosofiją“ ir vaikas augtų krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje ir tikėjimą išpažįstančioje bendruomenėje. Ši rubrika skirta tėvams, kuriems svarbus vaiko ugdymas, svarbu, kad šeimoje ugdomos vertybės ir tikėjimas rastų atgarsį ir ugdymo įstaigose.
Kviečiame siūlyti naujas temas, pašnekovus, klausimus. Nacionalinę katalikiškųjų mokyklų asociaciją galite rasti ir socialiniuose tinkluose.
* * *
Ugdymo įstaigų sielovada
Mokykla, be jokios abejonės, yra vieta, kur galime priartėti prie vaikų ir jaunimo. Ji yra išskirtinė asmens pakylėjimo vieta, todėl krikščionių bendruomenė visada ja labai rūpinosi: ar tai būtų mokytojų ir mokyklų vadovų ugdymas, ar įvairių pakopų mokykl kūrimas. Šventoji Dvasia pažadino nesuskaičiuojamą daugybę charizmų ir šventumo liudijimų. Jeigu žvelgtume į daugelio mokyklų sielovados, kuri susitelkia į religinį ugdymą, bet nepajėgia įžiebti tvaraus tikėjimo, rezultatus, mokyklai skubiai reikia savikritiško žvilgsnio į save pačią. Netgi atrodo, kad kai kurios katalikiškosios mokyklos yra organizuotos taip, kad tik pačios išliktų. Dėl pokyčių baimės jos negali pakelti neapibrėžtumo ir užsidaro tikros arba įsivaizduojamos rizikos, kuri neatskiriama nuo pokyčių, spąstuose. Šios tendencijos karikatūra – mokykla, pavirtusi „slėptuve“, kuri saugo nuo „išorės“ klaidų. Šis įvaizdis šokiruojamai atspindi tai, ką patiria daugelis katalikiškąsias mokyklas baigusių mokinių, – neįveikiamą atotrūkį tarp to, ko jie mokėsi, ir pasaulio, kuriame turi gyventi. Taip pat gautas religinis ir moralinis ugdymas jų neparuošė susidūrimui su pasauliu, kuris juos pajuokia; neišmokė, kaip gyventi ir melsti, kad išliktų stiprūs kintančiame pasaulyje. Iš tiesų, didžiausias ugdytojo džiaugsmas yra matyti mokinį, kuris išauga stipria, vientisa, aktyvia ir gebančia duoti asmenybe.
Katalikiškoji mokykla ir toliau yra esminė jaunimo evangelizacijos vieta. Siekiant mokyklų ir universitetų atnaujinto misionieriško „išėjimo“, reikia atsižvelgti į įkvepiančius kriterijus, pateiktus apaštališkojoje konstitucijoje Veritatis gaudium („Tiesos džiaugsmas“): kerygmos (gr. tikėjimo skelbimo) patirtį, visapusį dialogą, tarpdalykiškumą ir transdalykiškumą, susitikimo kultūros skatinimą, būtinybę „kurti tinklus“ ir suteikti pirmumą paskutiniams, nuo kurių visuomenė šalinasi ir kuriuos atmeta. Taip pat svarbi yra intelektualinio žinojimo, širdies ir veiklos vienovė.
Kita vertus, dvasinio ugdymo negalime atskirti nuo kultūrinio. Bažnyčia visada siekė sukurti jaunimui lavinimosi erdves. Negalima to atsisakyti, nes jaunimas turi į tai teisę. „Ypač šiandien teisė į išsilavinimą reiškia išminties, tai yra žmogiško ir humanizuojančio pažinimo, išsaugojimą. Pernelyg dažnai banalūs ir efemeriški gyvenimo modeliai skatina siekti pigių rezultatų, diskredituodami pasiaukojimą ir diegdami nuostatą, kad mokslas nenaudingas, jeigu tuoj pat neneša konkrečios naudos. Ne, mokslas tarnauja keliant klausimus ir nesileidžiant, kad banalybė padarytų mus nejautrius, tarnauja ieškant gyvenimo prasmės. Reikia reikalauti, kad nebūtų tiek sirenų, atitolinančių mus nuo tos paieškos. Kad jūreiviai nepasiduotų sirenų giesmėms, kurios juos užburdavo ir jie žūdavo ant uolų, Odisėjas prisirišo prie laivo stiebo, o bendrakeleiviams užkimšo ausis. O Orfėjas, siekdamas pasipriešinti sirenų giesmėms, padarė kitaip: sugiedojo dar gražesnę melodiją, kuri pakerėjo net sirenas. Štai didysis jūsų uždavinys: į paralyžiuojančias vartotojiškosios visuomenės „daineles“ atsiliepti įkvepiančiais ir tvirtais sprendimais, ieškojimu, žiniomis ir pasidalijimu.“
Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus apaštališkojo paraginimo jaunimui ir visai Dievo tautai Christus vivit / Kristus gyvas, 221–223. Iš italų k. vertė ses. Danguolė Gervytė RA)
