Brolis Pijus Eglinas OP
Švenčiant Šv. Kazimiero iškilmę, Jaunimo sielovados forume Vilniuje kunigas dominikonų brolis Pijus Eglinas OP rekomendavo Bažnyčios lyderiams sugrįžti iš karantino realybės ir užimti tokią poziciją, kuri leistų Dievui veikti. „Dievas neveikia esant netikėjimui. Dievas neveikia ten, kur yra savigaila. Dievas neveikia, kai tu neprisiimi atsakomybės už savo gyvenimą. Dievas neveikia ten, kur visi kalti. Dievas neveikia esant pasyviai pozicijai“, – sakė jis. Kas užtrenkia ir atrakina duris Dievui veikti? Brolis Pijus kalba...
Kad ir kas atsitiktų – niekada nepasiduok. Jeigu nori, kad tavo svajonės kada nors išsipildytų, tai turi tapti gyvenimo pozicija. Niekada nepasiduoti. Ką reiškia pasiduoti? Tai pačiam apsispręsti kovoti, mūšio eigoje suvokti, kad jau sunku, susivokus išsigąsti, išsigandus pabėgti. Kai eilinį kartą kyla eilinė įtampa, kai tikrai sunku – tu staiga išsigąsti ir grįžti atgal į komforto zoną. Kai tik tampa sunku kovoti – tu pasiduodi. Nepasidavimas atrodo priešingai. Tavo pradėta kova yra sunki ir tu tikrai išsigąsti. Tik šį kartą, supratęs, kad negali bėgti, nusprendi bei pasiryžti kovoti iki galo. Tu ką tik laimėjai kovą, nes vidury kovos nepabėgai iš mūšio lauko.
Vienintelė jėga, stipresnė už baimę – viltis
„Šiandien aš pareiškiu, kad jums grąžinsiu dvigubai“ (Zch 9, 12). Bet įdomiau, kad prieš šiuos žodžius pasakyta: „Grįžkite į savo tvirtovę, o kaliniai, nepraradę vilties!“ Jūs – vilties kaliniai. Jei ir norėtumėte, išeiti negalite. Pasikartojame – niekada nepasiduok. Ši Šventojo Rašto vieta padiktuoja stovėjimo ant vilties pamato principą. Jeigu nori laimėti gyvenimą – stovėki ant vilties pamato.
Vilties kalinys – tai žmogus, užrakintas viltyje. Ir nors kas atsitiktų – negali išeiti iš vilties. Tai vidinė pasitikėjimo Dievu nuostata. Mes laukiame Dangaus karalystės, vildamiesi išgirsti: „Žemės piligrime, ar žinai, kiek laiko mes tavęs laukėme, užeisi pagaliau?!“
Kaip būti tuo vilties kaliniu?
1
Gyvenime užsiimki tokią poziciją, kuri leistų Dievui veikti tavyje. Tiesa, Dievas neveikia esant netikėjimui ar savigailai. Kai matai tik sau po kojom – negali pastebėti, kad Dievas stovi priešais tave, ištiesęs dovanas rankose. Dievas gerbia tavo laisvę ir kantriai laukia, kol tu nustosi savęs gailėti.
2
Dievas neveikia, kai tu neprisiimi atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia, kad Jis neveikia ten, kur visi kiti kalti. Sakai, kažkas kitas yra atsakingas už tavo gyvenimą?!
3
Dievas neveikia esant pasyviai pozicijai. Jeigu tu nori, kad viltis būtų tavo gyvenimo pamatas – netrukdyk Dievui veikti.
Dievas veikia ten, kur yra tikėjimas, bet tikėjimo duris atidaro viltis
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ ( Apr 3, 20). Duris atidaro viltis. Girdėdamas beldimą viliesi, kad už durų ne vagys. Bet ne lūkestis, o viltis nuspaudžia rankeną. Kai viltis tampa realybe, tu jau sėdi su Jėzumi prie stalo ir net neįtari, kaip Jis keičia visa tai, kas turi būti perkeista tavo gyvenime.
Atnaujink savo išorinę išvaizdą
Jėzus sako: „Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Labiausiai mūsų vidinę ir išorinę pozicijas reprezentuoja kalbos turinys. Kai viskas vyksta ne pagal tavo norą, įsižeidi, puoli į isteriją ir visa tai prasiveržia žodžiais?
Pralaimime, kai prarandame viltį. Bet tu juk gali nugalėti savo silpnumą – tu pats nusprendi į kieno, Dievo ar priešo, rankas perduosi savo gyvenimą. Ir kaip tu tai padarai? Savo žodžiais.
Ugdyk savyje vilties mentalitetą
Nesustok, tegu tai auga. Viltis yra lūkestis. Lūkestis ko? Daug žmonių savo gyvenime patyrė sunkią vaikystę. Ką jie išsiugdė? Blogą nuojautą, kad eilinį kartą vėl įvyks kažkas negero, gaus į kailį ar vėl liks įskaudintas. Žmogus taip pripranta, jog tai yra nuolstinė jo būsena. Užaugęs asmuo dažnai net nežino, kad turi šią savybę – išsiugdytą antiviltį. Blogą nuojautą. Norėjo, kaip geriau, o išėjo kaip visada – blogai.
Kylančios problemos: tu nepasitiki žmonėmis, o nesveikai išsikerojęs savisaugos instinktas tau neleidžia jais pasitikėti. Netgi tuo, kurį tu myli ar kuris tave myli. Tu pasitiki, bet ne iki galo. Nešioji skausmą, nervus, nepasitenkinimą, bijai būti savimi, lauki, kada tave vėl išduos, kada vėl tave įskaudins. Todėl geriau pradedi žaisti teatrą: „Man viskas gerai.“ Nenuoširdumas nužudys bet kokią meilę.
Dar didesnė problema – tu nepasitiki Dievu. Dievas nori, kad tu būtum laisvas, laimingas ir besimėgaujantis gyvenimo pilnatve. Bet tu, gyvenimo pamokytas, manai, kad Dievas kalba nesąmones. Stebuklų juk nebūna. Tada pradedi ir su Dievu žaisti tą patį teatrą. Meldiesi: „Dieve padėk“, bet ne: „Dieve, perkeisk mane.“
Dievas nori, kad būtum laisvas vilčiai. Kad atsilaisvintų tavo sieloje erdvė ir būtų vietos vilčiai. Aš sąmoningai renkuosi viltį. Pirma: aš sąmoningai renkuosi viltį, bet antra: Dieve, Tu perkeisk mane, atgimdyk iš aukštybių, noriu būti naujas žmogus .
Dievas mums davė Šventosios Dvasios dovanas ne tam, kad būtume kažkokie svyruonėliai. Ir tikrai ne tam, kad diskutuotume, ko negalime, ko neturime, ko nepajėgiame. Nes kai myli, matai galimybes. Kai nemyli, matai aplinkybes.
Svarbu: davatkų nebėra. Dabar mes turime eiti į priekį, į pirmą eilę, nebesislėpti už nugarų. Nebėra už ko slėptis. Jėzus matė žmones pasimetusius, kaip avis be piemens. Tuomet sakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Mes meldėmės, ir Viešpats išgirdo. Siuntė TAVE. Tu esi tas žmogus, kuris šiandien tiesiog privalai atsistoti iš galinės eilės ir visiems matant persėsti į pirmąją eilę. Nėra kam kitam. Imkis lyderystės. Dievas pašaukė Tave.
Jei tavyje neliks Kristaus, tapsi oro pardavėju.
