Rugpjūčio 9 d., eidamas 92-uosius metus, Maskvoje mirė Sergejus Kovaliovas – mokslininkas, žmogaus teisių gynėjas ir didis lietuvių draugas. Jis gimė 1930 m. kovo 2 d. Ukrainoje; nuo dvejų metų su tėvais gyveno pamaskvėje.
1954 m. baigė Maskvos universitetą ir kurį laiką kaip biofizikas dirbo šiame universitete; parašė per 60 mokslinių straipsnių. Septintajame dešimtmetyje įsitraukė į žmogaus teisių gynimo judėjimą. 1969 m. tapo Žmogaus teisių Sovietų Sąjungoje gynimo iniciatyvinės grupės nariu. Nuo 1971 m. Kovaliovas buvo vienas iš pagrindinių nelegalaus leidinio Einamųjų įvykių kronika leidėjų.
Per Maskvos universitete studijavusį kaunietį Arimantą Raškinį tikinčiųjų teisių gynėjai – Petras Plumpa, kunigas Juozas Zdebskis Lietuvoje – užmezgė su Kovaliovu glaudžius ryšius. Pirmasis jo pasitarnavimas buvo „17 tūkst. memorandumo“ perdavimas į Vakarus.
Pradėjus leisti LKB kroniką buvo labai svarbu ją perduoti į Vakarus, kad žinia apie Lietuvos tikinčiųjų persekiojimą kuo plačiau pasklistų pasaulyje. Pirmą kartą su Sergejumi susitikau 1972 m. spalio 16 d., kai su kunigu Zdebskiu vežėme į Maskvą eilinį Kronikos numerį. Kad būtų saugiau, Kronikos numerį nufotografavau ir fotojuostelę įtaisiau į prožektoriaus elementą. Prožektorius normaliai švietė, todėl buvo tikrumas, kad net kratos metu saugumiečiai neįtartų, jog vežame kažką nelegalaus.
Maskvoje su Sergejumi Kovaliovu susitikome jo bute. Sergejus pažadėjo Kroniką perduoti pagal mūsų nurodytą Čikagoje leidžiamo laikraščio Draugas adresą, tik paprašė, kad ateityje atvežtume Kroniką ne fotofilme, bet du normalius, rašomąja mašinėle atspausdintus egzempliorius: vieną pažadėjo perduoti pagal nurodytą adresą, o kitą panaudoti Einamųjų įvykių kronikos leidybai.
Susitikimai KGB akylai sekamo Kovaliovo bute buvo pavojingi, todėl jis davė savo draugo mokslininko adresą, kurio bute ateityje galėsime susitikti. Šie susitikimai tęsėsi po kiekvieno Kronikos numerio išleidimo; paskutinis susitikimas įvyko 1974 m. spalio 5 d., kai perdaviau Kronikos dvyliktąjį numerį. Gruodžio pabaigoje Kovaliovas buvo areštuotas.
Tuojau po Sergejaus arešto akademikas Andrejus Sacharovas išplatino kreipimąsi, kuriame rašė: „Suimtasis mokslininkas Sergejus Kovaliovas yra biologijos mokslų daktaras. Jis yra mano artimas bičiulis. Tai didelės, tyros ir tvirtos dvasios, begalinio altruizmo vyras. S. Kovaliovo, gabaus ir talentingo asmens, gyvenimas daugelį metų buvo skirtas žmogaus teisių gynimui, kovai už beteisiškumo kėlimą aikštėn. Jis nuo pat pradžios buvo Žmogaus teisių gynimo iniciatyvinės grupės narys, Tarptautinės Amnestijos tarybinės grupės narys, pagrindinių kovos už žmogaus teises mūsų šalyje kryptį nustatančių dokumentų bendraautorius ir autorius.“
KGB pasinaudojo tuo, kad kratos metu pas Kovaliovą rado Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos keletą numerių, atvežė jį į Vilnių, kad tardymas ir teismas vyktų toliau nuo užsienio žurnalistų. LTSR Aukščiausiasis Teismas paskyrė Kovaliovui dešimties metų bausmę – septynerius metus griežto režimo ir trejus metus tremties. Bausmę atliko Uralo griežtojo režimo lageryje Nr. 36 ir Čistopolio kalėjime, o tremtį – Kolymoje. Po bausmės atlikimo dar trejus metus jam nebuvo leista sugrįžti į Maskvą.
Atlikęs bausmę Sergejus Kovaliovas tęsė žmogaus teisių gynimą. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo buvo renkamas į Rusijos Aukščiausiąją Tarybą ir Valstybės Dūmą. Smerkė Rusijos agresiją prieš Čečėniją ir Putino vykdomą politiką.
Sergejus Kovaliovas ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvaudamas LKB kronikos minėjimuose. Lietuva šiam tauriam žmogaus teisių gynėjui neliko skolinga. 2011 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas buvusiam politiniam kaliniui, kovotojui už laisvę ir demokratiją, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininkui, Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro Memorial pirmininkui, Rusijos Žmogaus teisių instituto prezidentui Sergejui Kovaliovui paskyrė pirmąją Laisvės premiją.
Kalėdamas Permės lageryje Sergejus Kovaliovas yra pasakęs: „Vis daugiau galvoju apie Dievą.“ Nežinau, ar gyvenimo pabaigoje jis surado Dievą, ar liko tik pakeliui link Jo, nes lankydamasis Lietuvoje 2013 m. kalbėjo: „Nežinau, ar Dievas yra, ar ne.“ Tačiau tokio pasiaukojimo ginant žmonių teises ir tiek artimo meilės, kiek jos turėjo šis taurus rusų tautos sūnus, nelengva rasti net ir tarp religingų žmonių. Viliuosi kažkada jį sutikti Dievo artumoje.
