Kunigas prof. Romualdas Dulskis
Sinodinis kelias atvėrė taip reikalingos diskusijos Bažnyčioje perspektyvą. Diskusijos, kuri kyla iš nuoširdžios pagarbos pašnekovui, ir tęsiasi, jei suvokiame, kad pašnekesys abipusiškai praturtina, ugdo Bažnyčią ir duoda išganingų vaisių.
Ar šis Sinodinis kelias liks tik dar vienu eiliniu formaliu sinodu, ar įneš naujos brandos į Bažnyčios gyvenimą? Jei Bažnyčia tikrai nori tapti sinodinė, jau šiuo metu vertėtų ryžtis pokyčiams, didesniam skaidrumui, dialogo kultūrai, labiau kolegialiam sprendimų priėmimui. Gal iniciatyva ir kūrybiškumas nūnai galėtų rasti daugiau erdvės Bažnyčios būtyje?
Artumos skaitytojų dėmesiui pateikiame dalį Kauno arkivyskupijos Sinodinio kelio akademinės grupės įžvalgų ir pasiūlymų. Norėtųsi, kad Sinodinio kelio metu gimusios mintys nenugultų kurijų stalčiuose, bet paskatintų dar didesnį atvirumą Bažnyčioje ir dar platesnį akademinės visuomenės įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą. Įpūskime gruzdantį Sinodinio kelio dagtį (plg. Mt 12, 20), padėkime jam virsti Bažnyčią šildančia ir įkvepiančia Šventosios Dvasios ugnimi!
Tarnauti ar viešpatauti?
Bažnyčios tvarka yra dieviškojo pobūdžio ir jos paskirtis yra įtvirtinti tarnavimą, o ne viešpatavimą. Kiekvienos tarnystės paskirtis – ugdyti Bažnyčią ir jai tarnauti. Tarnystės gali skirtis, atsižvelgiant į konkrečios Bažnyčios poreikius ir jos buvimo vietą, tačiau visi jos nariai yra įšventinami bendram tikslui: tarnauti Kristaus Kūnui – Bažnyčiai. Pražūtinga ir labai lengva šį tikslą iškeisti į asmeninės karjeros, materialinės naudos, asmeninio prestižo ar nešvaraus pasipelnymo siekį.
Kai tarnas siekia viešpatauti, tuomet Gerosios Naujienos skelbimas virsta banaliais pamokslais, tuščiomis, nenaudingomis diskusijomis moralizuojant, kritikuojant ir visaip kaip nukreipiant dėmesį nuo savęs į kitus. Vis dėlto, kas tarnauja, o kas viešpatauja, išlieka labai aiškiai regima.
Tradicijos gyvastingumas
Bažnyčia esame mes visi – nuo vyskupų, kunigų ir teologų iki mažiausios kaimo parapijos tikinčiųjų – ir tuo pat metu vieningi bei skirtingi. Kiekvieno iš mūsų santykis su Dievu yra asmeniškas ir unikalus, bet visi kartu mes prisidedame prie to, kas vadinama tradicija. Tradicija nėra papročiai, prietarai ar muziejinės vertybės. Tradicija – tai iš kartos į kartą perduodami vis geresni mąstymo vaisiai. Contemplare et contemplata aliis tradere („Kontempliuokite, įsižiūrėkite ir savo įžvalgomis pasidalykite su kitais“). Be pirmojo sando antrasis tampa neįmanomas. Perduoti kitiems ne sustabarėjusią, bet kaskart iš naujo apmąstytą mintį, ne usnimis apaugusią („kaip radom, taip paliksim“), bet kultivuotą dirvą, nešančią vis gausesnį derlių, – tik taip tęsiama tradicija.
Socialiniai
ir kultūriniai Bažnyčios vaidmenys
Bažnyčia vargu ar turėtų sutikti su naujuoju „atskyrimu nuo valstybės“. Šis „atskyrimas“, atrodo, bus įvykęs atkurtoje Lietuvos Respublikoje, Katalikų Bažnyčiai atgavus „savo valdas“: galimybę mokyti vaikus tikybos valstybinėse mokyklose, dėstyti teologiją universitetuose, steigti katalikiškas mokyklas, deleguoti Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovus į visuomeninio transliuotojo tarybą, čia rengti religines laidas, transliuojamas Šventąsias Mišias ir t. t. Regis, vien dėmesiu šioms „atgautoms valdoms“ Bažnyčia dažnusyk ir linkusi apsiriboti. Vis silpnesnis jos balsas svarstant viso Lietuvos švietimo, visos krašto kultūros, viešosios erdvės reikalus. Ar tikrai Bažnyčiai neturėtų rūpėti visos Lietuvos mokyklos santykis su krikščioniškąja kultūra, krašto kultūros – su krikščioniškąja tradicija? Ar tikrai jos dėmesio nebūtų verta žodžio ir sąžinės laisvės būklė dabarties Lietuvoje?
Ekumeninių studijų centras
Negalime krikščionių vienybės koncepcijos redukuoti iki vienos denominacijos istorinio ar teologinio legitimumo. Po lojalumu, aklu angažavimusi konfesinei dogmatikai dažniausiai slepiasi religinis infantilumas ir prietarai, kurstantys ksenokonfesines fobijas. Jas turėtų pakeisti holistinės Šventojo Rašto studijos, kurios semtųsi įžvalgų iš įvairių teologinių tradicijų lobyno. Vienas iš konkrečių žingsnių galėtų būti Ekumeninio instituto ar studijų centro Lietuvoje kūrimas. Šiandien, kai praktiškai visos tikėjimo bendruomenės dejuoja dėl pašaukimų mažėjimo, paviršinio tikėjimo ir bevaisės evangelizacijos, toks dvasinio ugdymo centras turėtų būti vienas pagrindinių Bažnyčios prioritetų.
Pasyvumas ir iniciatyvos stoka
Katalikų Bažnyčioje be galo sureikšminti žmogiškieji autoritetai. Ką jie kalba, tai laikoma nekvestionuotina tiesa. Klusnumo ir nuolankumo dorybės perdėtai sureikšmintos, lyg būtų vienintelės. Todėl Bažnyčioje įsivyravo pasyvumas, pataikavimas, pastangos įtikti vyresnybei, o normalus bendravimas, diskusijų kultūra, iniciatyvumas, sveikas kritiškumas sunykę.
Bažnyčios gerovei būtų naudinga, jei parapijiečiai turėtų galimybę reguliariai pasisakyti parapijoje jiems rūpimais klausimais, klebonai – būtų savarankiškesni, gaunantys mažiau direktyvų, o daugiau pagalbos iš vyskupijos kurijos; vyskupai – būtų lygiaverčiai popiežiaus bendradarbiai, dalyvaujantys Visuotinės Bažnyčios valdyme ir turintys daug daugiau savarankiškumo savo vyskupijose. O visas Bažnyčios gyvenimo sritis turėtų gaivinamai persmelkti teologų išmintis.
Bažnyčia ir Evangelijos tiesa
Bažnyčia pirmiausia turi būti motina, kuri savo vaikams skelbia tiesą. Ji – švyturys, rodantis aiškią kryptį ir kelią į išgelbėjimą. Ji turi būti avidė, ne vilkų irštva. Jėzus, išvaikydamas prekeivius iš šventyklos, parodė uolumo pavyzdį, kaip drąsiai saugoti Tėvo Tiesą. Jo pavyzdys tebūna mums įkvėpimo šaltinis. Todėl šiandienos pasaulyje tikintieji, pasiryžę galvas guldyti už Kristų, iš Bažnyčios laukia tikrosios tiesos skelbimo, ne chameleoniško spalvų keitimo pagal laikmečio pomėgius ir madas. Bažnyčia neturi „flirtuoti“ su blogiu. Ji pašaukta mylėti, globoti, bet nesitaikstyti su melu ir neteisybe.
Bažnyčia – dinaminė tikrovė
Bažnyčia šiandien suvokia save pernelyg statiškai. Juk Jėzus ją palygino su augančiu medeliu (plg. Mk 4, 31). Todėl jai skirta nuolat keistis, tobulėti, bręsti. Statiška ir savimi patenkinta Bažnyčia ima netekti tikrosios savo tapatybės ir nebesuvokti savo misijos. Turime leisti Bažnyčiai augti, nes toks yra mūsų gyvenamasis Dievo pasaulis – nuolat kintantis, besivystantis, tobulėjantis.
Juozo Kamensko asociatyvinė nuotrauka
Bažnyčios širdis
Evangelizacija – nuolat iš Dievo gelmių trykštančios Gerosios Naujienos skelbimas – prasideda pačioje Bažnyčios širdyje. Todėl Bažnyčiai esmingai svarbu budėti dėl savo širdies, dėl vidinės jos kokybės ir autentiškos brandos. Tik tiesakalbė, drąsi, atvira ir sąžininga Bažnyčia bus pajėgi atlikti savo misiją – gaivinti, gydyti, stiprinti žmoniją ir rodyti jai kelią į gelbstinčią gyvenimo pilnatvę.
Vyskupų konferencijų struktūra
Didesnei Bažnyčios gerovei vertėtų jau šiandien praplėsti vietinių Bažnyčių vyskupų konferencijas, įtraukiant teologų, katalikų intelektualų, vienuolijų ir pasauliečių sielovadininkų atstovus – tai būtų realus Bažnyčios sinodiškumo įgyvendinimas. Taip vyskupų konferencijos taptų tikromis Bažnyčių konferencijomis, turinčiomis platesnį tikinčiųjų atstovavimą.
Dvasininkų ir pasauliečių ugdymas
Šiandienė situacija šaukiasi naujų sprendimų ne tik rengiant būsimus dvasininkus, bet ir sudarant galimybes jiems bei parapijose dirbantiems pasauliečiams nuolat tobulintis. Išreikšdami šį susirūpinimą, skatintume reguliarų dvasininkų (podiplominį) bei parapijų bendruomenių atsakingų asmenų neformalųjį švietimą universitete organizuojamų seminarų, paskaitų ar kursų būdu, gilinant ne tik filosofijos ir teologijos, bet ir vadybos, finansų bei psichologijos mokslų žinias.
Vidutinybių mentalitetas
Bažnyčioje įsivyravęs vidutinybių mentalitetas, o mokslingumo ir akademiškumo svarba labai menkai suvokiama. Kylant visos visuomenės išsilavinimo lygiui, Bažnyčioje turėtų rastis daugiau mokslingumo, tikro mokslinio dvasininkų ir vienuolių išsilavinimo. Anot Bažnyčios Mokytojos šv. Teresės Avilietės, velnias labiausiai bijo mokslo ir mokytų kunigų, nes mokslingumas demaskuoja iliuzijas, geba atskirti, kas yra tikra ir kas ne, gelbėja nuo primityvaus religingumo, atitaiso klaidas, parodo autentišką šventumo ir dvasinės brandos kelią.
Katalikiško švietimo sistemos tobulinimas
Vienas svarbiausių uždavinių, kurie šiandien kyla Bažnyčiai Lietuvoje, yra katalikų švietimas. Lietuvoje funkcionuojančios maldos grupelės, Alfa kursai, šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos, rekolekcijos, katechumenato ir kitos programos atlieka labai svarbų, tačiau nepakankamą vaidmenį. Būtinai reikėtų sukurti gyvybingą katalikiško švietimo sistemą, kuri būtų gana diferencijuota ir priimtų domėn labai skirtingą pačių katalikų krikščionybės pažinimo lygį ir jo poreikį.
Netiesinės teologijos aktualumas
Mums gerai žinomas teologas kunigas Česlovas Kavaliauskas (1923–1997) plėtojo vadinamąją netiesinę teologiją. Šiandien netiesinės teologijos atgaivinimas būtų labai reikalingas, o kunigo Kavaliausko mokymas apie Jėzų ir Bažnyčią ypač aktualus dabar vykstančiam Sinodui.
Paskaitos parapijose
Jau turime nemenką būrį teologijos ir kitų mokslų studijas baigusių šviesių, išsimokslinusių kunigų bei pasauliečių, kurie galėtų būti kviečiami skaityti paskaitų parapijose ir taip ugdyti tikinčiųjų sąmoningumą.
Gender ideologija ir rengimas šeimai
Bažnyčia galėtų padėti tiek jaunimui, tiek ir tėvams, kurie dažnai nežino, ką atsakyti į jų sūnaus ar dukros pateikiamus „pažangius“ argumentus už LGBT judėjimo teises. Labai vertėtų išnaudoti pasirengimo Krikšto, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams laikotarpius.
Dirbtinio intelekto technologijų etika
Dirbtinio intelekto technologijų etika yra labai svarbi nacionalinių ir tarptautinių organizacijų bei vyriausybių darbotvarkės tema. Šiai sričiai reikia didesnio Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir Katalikų teologijos fakulteto įsitraukimo, nes technologijų vystymasis keičia ne tik technologines priemones, bet ir socialinę struktūrą.
Evangelijos įkultūrinimas
Baltiška kultūra mūsuose pernelyg dažnai ir nepagrįstai tapatinama su pagoniškumu. Evangelijos įkultūrinimas, kuris yra svarbus Bažnyčios mokymo sandas, Lietuvoje nėra suvoktas ir menkai įgyvendintas. Bažnyčia Lietuvoje turėtų spindėti lietuviška-baltiška, Dievo mums dovanota, kultūra: liturginėje aprangoje, nacionalinių muzikos instrumentų vartojimu liturgijoje, Pirmosios Komunijos vaikų ir sutvirtinamųjų drabužiuose, suaugusiųjų krikšto aksesuaruose, procesijų atributikoje, naujai statomų bažnyčių interjere. Tokia Bažnyčia taptų patrauklesnė lietuviams, o užsieniečiams – įdomesnė. Tačiau svarbiausia mums suprasti, kad savos kultūros puoselėjimas, o ne jos neigimas ar ignoravimas yra Dievo valia.
Sekminių oktava ir Šventosios Dvasios laikas
Oficialiame Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Sekminių oktavos nėra. Betgi Kalėdų ir Velykų oktavų metu laikomos specialios Mišios, pabrėžiant šių dviejų švenčių reikšmingumą. Šiandien būtų prasminga Bažnyčios liturgiją praturtinti Sekminių oktava dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl išaugusio tikinčiųjų pamaldumo Šventajai Dvasiai, antra, dėl Šventosios Dvasios vaidmens žmonijos išgelbėjimo ekonomijoje. Kol tokia oktava neįvesta Visuotinėje Bažnyčioje, ji galėtų būti pradėta švęsti vietinėse Bažnyčiose. Be to, visas eilinis laikas galėtų būti vadinamas Šventosios Dvasios laiku. Taip jam būtų suteiktas brandesnis ir išganingesnis turinys.
Dėl tolesnės Sinodo eigos
Sinodo vaisingumui ir pačios Bažnyčios gerovei yra būtina, kad ne tik pirmajame, vyskupijų lygmens, bet ir antrajame, žemyniniame, bei trečiajame, baigiamajame, Sinodo etapuose dalyvautų ne vien vyskupai, bet ir kiti Bažnyčios atstovai. Antrajame ir trečiajame etapuose turėtų būti atstovaujami, turėti galimybę pristatyti savo įžvalgas, pagrįsti bei pakomentuoti savo pasiūlymus:
• teologai,
• krikščionys intelektualai,
• pašvęstojo gyvenimo institutų atstovai,
• sielovadoje dirbantys pasauliečiai.
Tik taip jis taptų autentišku visos Bažnyčios Sinodu ir neliktų vien uždaru hierarchijos Sinodu.
P. S. Akademinės Sinodinio kelio grupės įžvalgas ir pasiūlymus numatoma išleisti atskira knygele. Joje bus galima rasti išsamiau aptartas čia trumpai išsakytas idėjas.
