Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2020 m. balandis - gegužė

Iš kaimo klebono gyvenimo

2020-06-10 | kalbino Darius Chmieliauskas
artuma202004 5 p40 3
Silvijos Knezekytės nuotrauka

 

Kunigas Laimonas NEDVECKAS jau daugiau kaip dešimtmetį tarnauja mažų parapijų, kaimiškų bendruomenių ganytoju. Šiuo metu jis – Obelių, Kriaunų ir Aleksandravėlės klebonas. Tad šįsyk svečiuojamės ne vienoje parapijoje, bet iš karto trijose. Jų kleboną kalbiname apie kaimo parapijos bendruomenes bei paties šių žmonių ganytojo gyvenimą.

– Kaip atrodo kaimo klebono, kuris aptarnauja tris parapijas, gyvenimas? Kokia ta kleboniška diena?

– Priklauso nuo dienos, antai, pirmadieniais – laisva diena, išjungti telefonai. Paprastai keliuosi ryto metą, prausiuosi, meldžiuosi, geriu kavą... Aš turiu savo „narkotikų“ (Biblijos draugijos pakviestas kunigas Laimonas dalyvauja darbo grupėje, rengiančioje Naujojo Testamento ekumeninį vertimą su komentarais; red. past.), – pradėjau versti Evangelijos pagal Matą 27 skyrių.

Šiandien, pavyzdžiui, buvau pas mirštantį ligonį, dar pakalbėjau su namiškiais. Taip pat mane kviečia ir dalyvauju įvairiuose bendruomenės susirinkimuose. Vasarą uždaro Kriaunų mokyklą, tai einu į rajono tarybos susirinkimą.

Kaime kunigas turi būti toks pats kaip kaimynas, su kuriuo pasikalbi, jei reikia, išgeri. Jeigu atsisakysi, žmogus nedrįs ateiti kitu klausimu pasikalbėti, nepasitikės, galvos, kad tavo luomas aukštesnis. Ir tada bijos kunigo, bet negerbs. Čia retai žmonės ateina į kleboniją dvasinėmis temomis pasikalbėti, tačiau būna.

– Klebonauji jau keliolika metų. Ar jauti poslinkį į tą pusę, kad žmonės nustoja bijoti ir pradeda gerbti?

– Manau, taip. Galbūt tai natūralu, – visada bijome, ko nepažįstame. O kai susipažįsta, pamato, kad su kunigu galima kalbėtis, pradeda pasitikėti ir sunkiu momentu tikrai gali ateiti. Tarybiniai laikai labai iškreipė luomo sampratą, ir nors tie laikai jau seniai praeity, kai kurie jaunesni žmonės iš tėvų perėmė mąstyseną, kad kunigas gali barti, jei į bažnyčią neateini arba gramelį kitą per daug padarai. Svarbiausia ir sunkiausia yra laužyti stereotipus.

– Kaip pats juos laužai?

– Tos klišės ir stereotipai atsiranda iš nepažinimo ir klerikalizmo. Kartą sutinku vaiką, sakau: „Labas“ ir paduodu jam ranką. O jo močiutė ir sako: „Vaikeliuk, kunigui ranką reikia bučiuoti.“ Nori viską daryti, kad tas vaikas kada nors ateitų į bažnyčią ne tik „susitvarkyti“, o jam parodoma, kad jis nemoka kažkokių sveikinimosi ritualų...

Kai tarnavau Kupiškio krašte, kartą sekmadienį po trijų parapijų užėjau į parduotuvę ir sakau: „Labas, pardavėja Jolita, kodėl sekmadienį dirbi?“ Ji visa suakmenėjo ir buvo matyti, kad pokalbio daugiau nebus. Tada sakau: „Kodėl Tu neklausi: ‘Ko pats sekmadienį dirbi net per tris darbus?’“ Ji pradėjo kvatoti ir mes likome draugais. Kartais tokiu būdu reikia žmones „atrišti“, kad jie pamatytų, jog nesi drausmės ar moralės „policija“, nepriklausai jokiam privilegijuotam luomui. Esi toks pats žmogus, tik tavo gyvenimo pasirinkimas kitas. Ir pats gali suklysti, ir supranti, kad ir kitas gali suklysti.

 

artuma202004 5 p40 1

Silvijos Knezekytės nuotrauka

– Kai ateini į parapiją, turbūt jauti prieš tai buvusio klebono įtaką iš to, kaip žmonės į tave žiūri, kaip bendrauja, kaip meldžiasi. Taip pat palikdamas parapiją žinai, kad kitas klebonas atėjęs kitaip viską statys ar griaus.

– Svarbu, kad kurtų ir darytų, nesvarbu, kaip. Labai skaudu būna, kai yra griaunama. Kai ateinu į kitą parapiją ir randu ką nors sukurta, matau, jog žmonės jaučia, kad bažnyčia nėra įstaiga, išgyvenu didelį džiaugsmą. Labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog bažnyčia yra jų ir jie gali čia drąsiai ateiti, – klebonas nežaibuos, perkūnas negriaudės ir žemės drebėjimo nebus.

– Ar žmonės iš tiesų jaučia, kad tai yra ne klebono, ne vyskupo namai, į kuriuos reikia nueiti esant reikalui, bet Dievo ir jų namai, ir Bažnyčia yra jie – kaip bendruomenė, kaip parapijiečiai?

– Priklauso, kiek kunigas turi tikėjimo. Jėzus kalba apie sėjėją, kuris beria ant uolų ir ant akmenų, ant kelio; vadinasi, Jis tiki, kad sėkla gali sudygti bet kokio kietumo širdyje. Jeigu tokio tikėjimo neturi ir numoji ranka, tada to nepadarysi. Tai ilga ir atkakli tikėjimo kova. Tai priklauso nuo tavęs, tik tu gali sienas nugriauti arba dar aukštesnes pastatyti.

Esminė klaida yra pradėti pastoraciją (t. y. darbą su tikinčiaisiais) nuo bažnytinių mokesčių. O jei pradedi nuo dieviškų dalykų, nuo bendravimo, vėliau atsiveria viskas – ir daržinės, ir tvartai, ir piniginės.

– Kiek Tave pažįstu, esi ne iš tų, kurie nori patraukti žmones prie Jėzaus savo asmeniu ar mokslais, pamokslais.

– Aš kalbu žmonėms apie Evangeliją – Gerąją Naujieną. Taip pat svarbu šventai maldas atlikti, – juk su Dievu kalbiesi, ne šiaip kokius burtus atlieki.

– Kaip čia žmonės supranta, kas yra Bažnyčia?

– Kaime bergždžia kalbėti apie šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Tai yra dogma, kurią išpažįstame sekmadieniais ir gerbiame, bet kaimo žmonės mąsto konkrečiai. Jiems Visuotinė Bažnyčia yra jų kaimo bažnyčia, jų tikyba.

Jie į bažnyčią eina kaip į labai šventą vietą, kaip tėvelis Antanas Rubšys (kalbama apie biblistą, teologą prel. Antaną Rubšį; red. past.) sakytų, „kupini pagarbios Dievo baimės“. Bet reikia ugdyti suvokimą, kad čia yra jų bažnyčia, jų bendruomenė, jų senelių, tėvų bažnyčia ir dar bus jų vaikų ir anūkų. Labai sunku įdiegti, kad žmogus pasijaustų čia savas. Vienoj parapijoj pasikeitė klebonai, ir sutikęs žmogų jo klausiu: „Nu, – sakau, – kaip naujasai klebaniukas?“ – „Aj, – sako, – žinai, klebonai, unksčiaus bažnytėlan aidavam drebėdami, e dabar teip su ūpu, teip su ukvatu einam.“ Viskas tuo pasakyta.

Anksčiau, jei būdavo steigiama parapija ir statoma bažnyčia, žmonės aukodavo – kas 10 gero medžio sienojų, kas dar ko, kalvis vyrius nukaldavo, – nes jie suprato, kad bažnyčia yra jų.

– Ką daryti, kad žmonės pasijaustų savi?

– Jei tik įmanoma, pirmiausia panaikinti profesionaliaspročkas (ypač kaimo parapijose), kurių rankose visa valdžia: pročka turi raktus, dažniausiai gauna kažkokią algelę, o visi kiti parapijoje neturi nei valdžios, nei galios. Kai ši iškeliauja pas Abraomą, niekas parapijoje nedrįsta nei eiti žvakių degti, nei gėlių dėlioti, nes bažnyčia – ne jų. Kai atsiranda komanda, tada vieni kitų pagalbos prašo, ir žiūrėk, ateina bažnyčios tvarkyti visas pulkas iš įvairių šeimų. Taip netiesiogiai paskleidžiama žinia, kad bažnyčia yra visų. Klebonas atvažiavęs ją rado ir išvažiuodamas paliks. Rudenį man išgriuvo 5 metrai seno akmens mūro, o nuo bokšto vėjas nuplėšė lakštą skardos, tai parapijiečiai sujudo ir rūpinosi. Tai labai džiugina.

 

artuma202004 5 p40 2

Silvijos Knezekytės nuotrauka

– O kas liūdina?

– Liūdna, kai atvažiavęs pamatai, kad žmonės nemoka Mišiose dalyvauti – nežino, kada stoti, kada sėsti, kada klaupti. Maldas, jeigu kalba, tai tik kuo greičiau ir kad tik ne su kitu, – tuomet pasigirsta visuotinis bambėjimas. Vadinasi, dvasiškai į žmones neinvestuota. Ir jeigu klebonas – tik chebrantas, jis žmonėse nieko nepasėja. Aš manau, kad kai tu duodi Dvasios ir kartu laužai visus klerikalinius rėmus, klišes – būna rezultatas.

– O koks čia stebuklas, kad parapijos kaimiškos, „kūdos“, bet ten, kur Tu tarnauji, Artumos išplatinti vis pasiseka gerokai daugiau negu mieste?

– Žmonėms kalbu, kad svarbu tikėjimą pažinti. Bažnyčia mus įpareigoja šviestis. Patariu mažiau žiūrėti visokių TV laidų-pagalbų ir daugiau paskaityti. Tiems, kurie prisižiūrėję „Panoramos“ paskui eina išpažinti, kad labai pyksta ant valdžios, sakau: „Geriau paskaitykim Artumą, duos nepalyginamai daugiau naudos.“ Toks klebono paraginimas su linksmumo gaidele duoda gerų rezultatų.

– Kartais atrodo, jog kunigui, ypač jaunam, baisi nelaimė ateiti į kaimą. O Tau?

– Priklauso nuo kunigo būdo. Yra kunigų, kurie tikrai kaime užtrokštų. Kaip man? Vis vien žmogus esi tiek, kiek kitą žmogumi laikai. Nebūtina čia rodyti savo žinių ir išprusimo. Atvirkščiai, jeigu suklysti, kitam žmogui dar skaudžiau: „Tiek žino, taip apsiskaitęs ir štai kokių klaidų padaro.“

– Tai esi laimingas ir nesiverži į miestą?

– Šiuo metu taip. Centras yra ne ten, kur centras, bet ten, kur esi tu. Kaip gyvenimą susikursi, taip ir bus.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino diakonas Darius CHMIELIAUSKAS

 

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22