Saulena Žiugždaitė
Kristaus, visatos Valdovo, šventės dieną, lapkričio 23-ąją, popiežius Leonas XIV pasirašė naujausią savo dokumentą – apaštališkąjį laišką In unitate fidei, skirtą 1700-osioms Nikėjos susirinkimo metinėms. Šventasis Tėvas ragina visų konfesijų krikščionis siekti vienybės ir susitaikymo, paliekant teologines kontroversijas.
Dokumentas In unitate fidei („Tikėjimo vienybėje“) tapo įžanga visam krikščionių pasauliui svarbiam įvykiui. Lapkričio 27–gruodžio 2 dienomis vyko pirmoji tarptautinė Leono XIV apaštalinė kelionė, kurios jis nekantriai laukė ir kurią buvo suplanavęs dar popiežius Pranciškus. Leonas aplankė šalis, turinčias gilią biblinę ir istorinę reikšmę – Turkiją ir Libaną. Vizito centre – ekumeninis ir tarpreliginis dialogas, teisingumo ir taikos skatinimas.
Prieš 1700 m. Nikėjos mieste (dabar – Iznik) vyko pirmasis ekumeninis sinodas, kurio vienas svarbiausių rezultatų – Jėzaus Kristaus dieviškumo ir vienos esmės su Tėvu patvirtinimas. Čia 325 m. surašytas Tikėjimo išpažinimas iki šiol galioja dviem su puse milijardų krikščionių pasaulyje. Jis gimė tuomet, kai Bažnyčia dar nebuvo susiskaldžiusi į Vakarus ir Rytus, katalikus ir ortodoksus.
Turkija – musulmonų daugumos valstybė, tačiau paveldėjusi tūkstantmetę krikščionių istoriją. Ji yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų: čia išlikę krikščionybės pėdsakai siekia I a. Imperatorius Konstantinas pasirinko Konstantinopolį (dabartinį Stambulą) Romos imperijos krikščioniškąja sostine. Tradicija teigia, kad Mažojoje Azijoje, kuri apima dalį dabartinės Turkijos, gyveno Mergelė Marija, pamokslavo apaštalai Petras, Jonas ir Paulius.
Kiek Nikėjos jubiliejus aktualus šiandien? Susirinkimas buvo sušauktas siekiant išspręsti ginčą, kilusį dėl kunigo Arijaus doktrinos, neigusios visišką Kristaus dieviškumą. Vos tapęs popiežiumi Leonas XIV yra kalbėjęs apie „faktinį ateizmą“, tai yra tendenciją (net ir tarp krikščionių) Jėzų vertinti tik kaip žmogų: „savotišką charizmatišką lyderį ar supermeną“.
Tarptautinė teologų komisija 2025 m. balandį paskelbė dokumentą Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas. 1700-osios Nikėjos ekumeninio susirinkimo metinės, siekdama giliau išnagrinėti „Nikėjos susirinkimo svarbą ir aktualumą ne tik teologiniu ir bažnytiniu, bet ir kultūriniu bei socialiniu požiūriu“. Dokumente In unitate fidei Šventasis Tėvas remiasi pagrindinėmis komisijos įžvalgomis.
Susirinkimo paskelbtas tikėjimas Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, „yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis“, – rašo popiežius. Kiekvieną sekmadienį per Eucharistijos šventimą mes kartojame Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, kuris ne tik vienija visus krikščionis, bet ir „teikia viltį šiais sunkiais laikais“, kai esame slegiami rūpesčių, baimių ir smurto grėsmės.
Ir Nikėjos susirinkimo (325 m.) laikai buvo neramūs. Nors krikščionių persekiojimai baigėsi, Bažnyčioje kilo rimtų vidinių konfliktų. „Ginčo priežastis iš tiesų nebuvo antraeilis dalykas, o krikščioniškojo tikėjimo esmė“, – teigia popiežius Leonas. Būtent dėl to kadaise imperatorius Konstantinas sušaukė pirmąjį istorijoje ekumeninį susirinkimą. 325 m. Nikėjoje susirinko apie 318 vyskupų, – beprecedentis dalyvių skaičius.
Susirinkimo tėvai paliudijo savo ištikimybę Šventajam Raštui ir apaštališkajai tradicijai, išpažintai per krikštą. „Tėvai išpažino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus tiek, kiek Jis yra „Tėvo esybės (ousia) <…> gimęs, o ne sukurtas, tos pačios esybės (homooúsios) kaip Tėvas.“ Šiuo apibrėžimu Arijaus tezė buvo „radikaliai atmesta“, – pabrėžia popiežius.
Nikėjos Tėvai „norėjo dar kartą patvirtinti, kad vienintelis tikrasis Dievas nėra nepasiekiamai toli nuo mūsų, priešingai, Jis priartėjo prie mūsų ir atėjo pas mus Jėzuje Kristuje“. Sūnus, nužengęs iš dangaus, „padarė mus Tėvo vaikais ir, tapęs žmogumi, sudievino žmones. Jis netapo Dievu iš savo žmogiškumo, bet iš savo dieviškumo tapo žmogumi, kad galėtų mus sudievinti“, – aiškina Leonas XIV.
Todėl „Nikėjos tikėjimo išpažinimas nekalba apie tolimą, nepasiekiamą, nejudamą, savyje poilsio ieškantį Dievą, bet apie Dievą, kuris yra arti mūsų, kuris lydi mus mūsų kelionėje pasaulio keliais ir tamsiausiose žemės vietose“. Jėzus Kristus yra Viešpats (Kyrios), gyvojo Dievo Sūnus, kuris „dėl mūsų išgelbėjimo nužengė iš dangaus“ ir mirė „už mus“ ant kryžiaus, savo prisikėlimu ir žengimu į dangų atverdamas mums kelią į naują gyvenimą“. Tad „sekti Viešpačiu reiškia eiti kryžiaus keliu, kuris per atgailą veda mus į šventumą ir dieviškumą“, – baigė popiežius.
Pasak popiežiaus Leono XIV, Nikėjos susirinkimas yra itin svarbus krikščionių vienybei. Išties, ekumeninis dialogas remiasi „visiems bendru krikštu ir Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu“. Per juos kitų Bažnyčių ir bendruomenių narius atpažįstame kaip „savo brolius ir seseris Jėzuje Kristuje“; „kaip vienintelę ir visuotinę Kristaus mokinių bendruomenę, išsibarsčiusią po visą pasaulį“. Popiežius pabrėžia, kad krikščionių suartėjimas būtų realus ir konkretus taikos daigas, susitaikymo liudijimas ir pavyzdys pasauliui.
Žinoma, kelias į susitaikymą ilgas: Nikėjos išpažinimas „gali būti šio kelio pagrindas ir atskaitos taškas“. Jis mums siūlo „teisėtos įvairovės tikros vienybės modelį. Vienybė Trejybėje, Trejybė vienybėje, nes vienybė be įvairovės yra tironija, o įvairovė be vienybės yra susiskaldymas“.
Popiežius ragina pamiršti prasmės nebeturinčias istorines kontroversijas ir siekti bendro matymo. Dar daugiau, bendrai melsti Šventąją Dvasią, „kad Ji mus visus suvienytų viename tikėjime ir vienoje meilėje. <…> Mums reikia dvasinio ekumenizmo, maldos ir šlovinimo, kaip Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinime“.
Priartinant popiežiaus mintis prie mūsų konteksto, norisi pacituoti italų vatikanistą Gian G. Vecchi: „Bažnyčiai svarbu, kad jos žodžiai viešojoje diskusijoje – ar tai būtų karas, bioetika, migrantai, ar klimato krizė – būtų suprantami kaip nepriklausomi nuo politinės darbotvarkės ar ideologijos, o kilę iš Evangelijos.“
Projektą iš dalies finansuoja
