Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2022 m. birželis 6
Didelės ir mažos kryžkelės

Iš kur tas žiaurumas?!

2022-06-27 | Prof. Danutė Gailienė
artuma202206 rs 20

d-gailiene.jpgProf. Danutė Gailienė

Sukrėsti nežmoniško rusų kariuomenės elgesio Ukrainoje, su siaubu klausiame: kaip tai įmanoma? Ukrainoje vyksta tokie žiaurūs dalykai, kokių Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo ir manė, kad jau niekada nebepamatys, nes visi tarptautiniai susitarimai yra uždraudę sunkiosios ginkluotės naudojimą prieš civilius. Bet štai vėl matome žiaurumus, kuriems apsakyti net nėra žodžių. Iš kur kyla toks nežmoniškas žiaurumas, kas nulemia tokį žmonių elgesį? Ukrainos politologai sako, kad Rusija jų šalies nelaiko tokia valstybe, kuri turi teisę egzistuoti atskirai nuo Rusijos. Po Bučos žudynių atrodo, kad jie ir pačių ukrainiečių nelaiko žmonėmis, kuriuos reikėtų suprasti, gailėtis ar apskritai leisti jiems gyventi. Tad kodėl rusų kareiviai taip elgiasi?

Todėl, kad leidžiama

Karas ir karo taisyklės yra paprastesnės negu kasdienis gyvenimas, nes eilinis karys už savo padarytus veiksmus kare asmeniškai neatsako, tik paklūsta vado nurodymams. Rusijos kariai taip amoraliai elgiasi su generolų „palaiminimu“. Jie žino, kad už tai nebus baudžiami, priešingai. Galimas daiktas, kad kariams pasidaryti marodieriais leidžiama ir kaip kompensacijai už nusivylimą dėl vis nelaimimo karo.

Sąlygas tokiems įvykiams paprastai sukuria patologinės ideologijos. Rusijoje žmonės dešimtmečiais indoktrinuojami nusikalstama doktrina. Jei ideologija nuolat kartoja, kad „mes esame pažeminti“, „turime susigrąžinti savo didybę“, kad „kiti kalti dėl mūsų nesėkmių“, tai galiausiai tuo įtikima. Žinoma, yra ir kitaip mąstančių rusų, dezertyravusių karių, bet didžioji dauguma, paklusdama ideologinei propagandai, autoritetų spaudimui ir atsisakydama savo asmeninės atsakomybės, nustojo priešintis didžiausioms blogybėms, prie jų priprato, prisitaikė arba net prisidėjo prie jų vykdymo. Jau dabar yra nemažai istorikų, antropologų ir psichologų, kurie bando įvardyti, kas įvyko Rusijoje, kad jie tapo tokia žiauria tauta, ir viena iš priežasčių yra patologinis naratyvas.

Autoriteto galia bei atsakomybė pasireiškia ir kitokiais sistemingo žmonių skriaudimo ir išnaudojimo būdais. Bažnyčią sukrėtusiuose išnaudojimo skandaluose – nepilnamečių arba moterų vienuolių seksualinės prievartos, pažeidžiamų dėl savo padėties institucijos struktūroje asmenų išnaudojimo – ryškėja tie patys mechanizmai. Skriaudėjai naudojo socialinę ir dvasinę savo galią, taip pat ir įvairius pseudodvasinius pagrindimus. Baisiausia, kad tai darė būtent dvasiniai autoritetai. Ne veltui popiežiaus Pranciškaus priemonės užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams pirmiausia nukreiptos į hierarchus, į atsakinguosius, į tuos, kurie turėdavo priimti sprendimus, bet žinodami slėpdavo arba niekaip nereaguodavo.

O kaip psichologija?

Visuomenė natūraliai viliasi, kad mokslas apie žmogų – psichologija – ir paaiškintų, kuo ypatingos nusikaltėlių asmenybės. Pirmieji klinikiniai psichologiniai tyrimai, kuriais siekta tokių paaiškinimų, buvo atlikti vykstant Niurnbergo procesui. Čia teisti buvusios nacių Vokietijos karo nusikaltėliai, o su jais metus dirbo psichiatrų ir psichologų komanda. Ji galėjo susitikti su jais, kalbėtis, atlikti tyrimus. Specialistai ir visuomenė turėjo didžiulį lūkestį, kad po tų tyrimų bus galima atsakyti į klausimą, kokia yra tipiška nacių nusikaltėlio asmenybė. Bet paaiškėjo, kad jokio tipinio nusikaltėlio paveikslo nėra. Galbūt kai kurie iš jų buvo labiau neurotiški, kai kurie turėjo specifinių ypatumų, bet dauguma jų – įprasti žmonės, tik išsiskyrė žemu empatijos lygiu.

Tai gal psichopatologija?

„Jie bepročiai! Jie psichiškai nesveiki!“ Natūraliai peršasi tokie „paaiškinimai“. Tiesa, psichikos sveikatos specialistai priešinasi tokiai sudėtingų dalykų „psichiatrizacijai“. Kai Norvegijoje 77 žmones šaltakraujiškai nužudė dešinysis ekstremistas Andersas Behringas Breivikas, jam pirmiausia buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė nustatyti, ar jis iš viso yra pakaltinamas, ar suprato, ką daro. Pirmosios ekspertizės metu jam buvo nustatyta paranoidinė šizofrenija, ir, specialistų nuomone, jis tapo nepakaltinamas. Bet patiems specialistams tarpusavyje nesutariant, buvo paskirta antroji ekspertizė, pripažinusi jį pakaltinamu, suformuluodama kelias kitas diagnozes – sociopatiją, narcisizmą ir t. t. Ši situacija dar kartą parodė psichiatrinių diagnozių problemiškumą. Ir diagnostinės kategorijos yra tik sąlygiški pavadinimai, tik konstruktai, kuriais sutarta apibūdinti tam tikrą elgesį. Bet tai nepaaiškina žiauraus elgesio esmės, tad racionaliau yra kalbėti apie indoktrinaciją, patologines ideologijas, moralinę disociaciją (dvilypumą).

Žiaurumo mechanizmai

Vienas iš ryškiausių mechanizmų, matomas įvairiais žiaurumo atvejais – ir teroristų, ir kitų nusikaltėlių elgesyje, yra empatijos „išjungimas“. „Išjungus“ užuojautą, kiti žmonės tampa objektais, su kuriais galima elgtis ir žiauriai. Kitas aprašytas žiaurumo mechanizmas yra moralinė disociacija.

Paklusdamas ideologinei propagandai, autoritetų spaudimui ir atsisakydamas asmeninės atsakomybės žmogus tampa pajėgus nesipriešinti didžiausioms piktadarybėms arba net jose dalyvauti. Antai Osvencime dirbusių nacių gydytojų, kurie atlikdavo žiauriausius medicininius eksperimentus su kaliniais, psichologinis tyrimas atskleidė jų asmenybės susidvejinimą (R. J. Liftonas, 1986). Koncentracijos stovykloje jie be skrupulų atlikdavo manipuliacijas su žmonėmis, buvo gana grubūs, vulgarūs, daug gėrė. O grįžę atostogų ar laisvadieniais į namus, jie vėl būdavo išsilavinę humaniški gydytojai, rūpestingi šeimų vyrai ir tėvai. Šiame dvilypiame jų „aš“ abi dalys funkcionavo kaip dvi atskiros autonomiškos savastys.

Taigi žiaurumas grindžiamas pirmiausia patologine ideologija, empatijos „išjungimu“ ir asmeninės atsakomybės atsisakymu.

P.S. Perskaitęs tekstą Redaktorius sako: „O gal dar galima pridurti, ką reikėtų daryti, kad taip nenutiktų?“ Ką aš žinau?! Gal tiesiog paprastai – kruopščiai prižiūrėti savo sąžinę ir nepailsti branginti demokratiją...


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 rugsėjis 9

Artuma - artuma202209 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22