Kiekvienas vyresnis žmogus turi ką papasakoti apie praėjusias dienas. Atsiminimai, dienoraščių rinkiniai užtvindę knygynų lentynas ar laukia nesulaukia leidėjų. Vis dėlto dauguma tokios literatūros įdomi tik giminaičiams. Dialogo su kard. Audriu Juozu Bačkiu (Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius. Naujasis Židinys-Aidai, 2016) keliamas smalsulys toli peržengia „tiesiogiai suinteresuotų“ – kunigų, bendradarbių – ratą.
Viena, užuot porinęs apie save, arkivyskupas emeritas suteikia progą jo žvilgsniu pamatyti tokią įžymybių, šalių ir įvykių panoramą, kokia vargiai buvo prieinama dar bent vienam lietuviui. Antra, greta pastangų atkurti konkrečius spalvingus epizodus labai svarbi šiandienė, didžiulės patirties prisodrinta jų refleksija. Todėl įtraukia ne vien puslapiai, kuriuose reikšmingas Šventojo Sosto pareigūnas, vėliau kardinolas stebi pokalbius su prezidentais ar dalyvauja konklavose. Pasakojimai apie vaikystę, seminariją Prancūzijoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje reikšmingi kaip asmenybės formavimosi istorija. Bet dar labiau intriguoja tų dienų apmąstymas iš perspektyvos, įžvalgios pastabos, kaip kito Bažnyčios ir visuomenės gyvenimas Europoje XX a. antroje pusėje, koks užsisklendęs buvo išeivių pasaulėlis. Trečia – ir tai itin retas dalykas net pasaulinėje memuaristikoje – kritiškas požiūris į visų, bet pirmiausia savo veiklą ir pastangas. Ne koks apgailestavimas, teisinimasis dėl žmogiško silpnumo, o it atviras nervas skaudžiai gyvas svarstymas, ką buvo ir dar galima padaryti kitaip, kokios galimybės pražiopsotos. „Aš kaltinu tik save“, „mes, ganytojai, tikrai negražiai elgėmės su tais žmonėmis“, – kur dar vyskupų tekstuose rastumėte tokių prisipažinimų? „Rietenos“, „durnystės“ – ne vieną ir ne du kartus pavartoti žodžiai, kurie liudija kardinolo kalbėsenos tiesumą bei autoironiją. Tačiau pati didžiausia jo drąsa yra pasakyti: „esu laimingas“, – su tokiu pasitikėjimu Dievu, kuris išties užkrečia.
Knyga nėra sensacinga pasaulietinės žiniasklaidos akimis – išskyrus kelis greičiau humoristinius škicus, nenarstomi privatūs gyvenimai, santūriai atsiliepiama apie Vatikano finansus. Tai nereiškia, kad vengiama keblių aktualių klausimų. Antai plačiai svarstomos dvasininkų visuomeninio veikimo peripetijos, demokratijos ribos Bažnyčioje. Aiškindamas Šventojo Sosto poziciją, kardinolas remiasi visu savo gyvenimu, ir tai skamba kur kas įtikimiau nei plikos paties gudriausio dokumento eilutės. Katalikas turėtų likti netgi labai nustebęs, kai ras kard. Bačkį išsitariant, kad Pauliaus VI enciklika Humanae vitae buvo bene gilesnį pėdsaką Bažnyčios gyvenime palikęs įvykis nei Vatikano II Susirinkimo dokumentai.
Besidominčiam praeitimi gal jau bus girdėtas Jono Pauliaus II palyginimas, esą Lietuvos ir Lenkijos santykiai „buvo tarsi nelaimingų vedybų istorija“. Tačiau suglumins liudijimas, jog Šventasis Tėvas klausęs, kodėl krikščionybės jubiliejui švęsti Lietuvoje pasirinkti 1987-ieji, juk LDK valdovas Jogaila apsikrikštijo ir vedė šv. Jadvygą 1386 m.? Ogi iš tiesų, kodėl? Privačiai pasakytų subtilių šventojo popiežiaus žodžių apie Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą net nesinori cituoti – geriau, kad skaitytojas pats juos susirastų su visu kontekstu.
Nė specializuotoje literatūroje nėra tokio detalaus Vatikano institucijų vidinio veikimo apibūdinimo – ši knyga patenkins amžiną smalsavimą, kokius dalykus pontifikas iš tiesų sprendžia asmeniškai, ką daro jo artimiausia aplinka. Antanui Gailiui be galo kantriu, ilgai trukusiu klausinėjimu pavyko ištraukti detalių, iš kurių susidėlioja išsamus Jono Pauliaus II ir kard. Bačkio glaudaus bendravimo paveikslas, nors pastarasis iš kuklumo ir buvo linkęs apie tai nutylėti.
Tinkamas knygos redagavimas, kuriuo išlaikyta autentiško kalbėjimo maniera, leidžia skaitant nuolat girdėti kardinolo balsą. Ir justi, kad pats šis pokalbis buvo nuolatinis dvasinis darbas, intensyvus svarstymas, ar visuomet įsiklausyta į Dievo kvietimą, ar deramai paisyta Bažnyčios reikalų, ar įgyvendinta krikščionio misija.
