Šiais metais esame pakviesti į tarpusavio įsiklausymo pratybas, kaip sako popiežius Pranciškus. Ko šiose pratybose galime išmokti iš Carito vykdomos išklausymo tarnystės, kuri ne vienerius metus keliose Lietuvos parapijose atliepia vieną iš ryškiausių skurdo formų – atskirtį ir vienišumą? Kai kuriose parapijose šios tarnystės įgyvendinimas sustojo, kitose net neprasidėjo. Išklausymo tarnystė – viena iš gražiausių bendruomenės meilės išraiškų, kai pastebimi silpniausių narių poreikiai bei stengiamasi juos atliepti išklausant, nukreipiant, palydint ar supažindinant su esamomis galimybėmis. Ir tai yra kur kas daugiau, negu tik susitikimas su žmogumi, kuris gali pas mus ateiti kiekvieną dieną ir pasikalbėti. O ir pats išklausymas neretai tampa atspirtimi žmonėms, išgyvenantiems įvairiausių sunkumų.
Savo patirtimi dalijasi išklausymo tarnystės koordinatoriai: Aurelija Lipskė Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijoje ir Audrius Vasiliauskas Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje bei Tauragės dekanato Carito vadovė Vitalija Šlepavičienė.
Covid-19 nesustabdė
Aurelija LipksėTuomet, kai Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijoje prasidėjo išklausymo tarnystė, Aurelija Lipskė savanoriavo. Naujas pagalbos būdas žmonėms sužavėjo savanorę, tad pabaigusi mokymus ji tapo koordinatore. Moteris išklausymo tarnystėje dirba trečius metus ir pripažįsta, kad iki pandemijos veikla buvo įgavusi pagreitį, tačiau karantinas sustabdė. „Vis dėlto rankų nenuleidome. Atsirado pokalbiai internetu, vaizdo skambučiai. Mažais žingsneliais judam. Poreikis išklausymo tarnystei tikrai yra, jo nesustabdė net Covid-19. Nesėdime ir nelaukiame, kol kas nors ateis, nes paprastai žmogus su mumis susitaria iš anksto. Šiuo metu parapijoje yra apie aštuonis savanorius, dirbančius poromis, nes išklausyti atėjusį būtina dviese“, – pasakojo Aurelija.
Pirmaisiais išklausymo tarnystės metais parapijoje išklausytųjų buvo per dešimt. Pasak pašnekovės, vieno žmogaus išklausymo tarnystės procesas – ilga laiko atkarpa, kai įvyksta daugybė susitikimų. Aurelija atvirauja, jog tikrai nėra eilių, jeigu žmogus nori, kad savanoriai jį išklausytų ir padėtų spręsti jo problemas. Dažnai į savanorius kreipiasi tie patys asmenys, jau dalyvavę pirmuose susitikimuose. Su jais iš anksto suderinamas susitikimo laikas, sudaromas veiklos planas bėdoms spręsti, o ir pats asmuo nusimato, ką turės padaryti pats, o vėliau aptariama. „Žmonės atpažįsta savanorius bažnyčioje, patys prieina ir toliau bendrauja, pasakoja apie savo gyvenimą. Turime keletą pavyzdžių, kai glaudus ryšys tęsiasi kelerius metų“, – sakė ji.
Užmegztas ryšys
Klaipėdietė pasidalijo išklausymo tarnystės sėkmės istorijomis. Viena istorija – apie merginą iš Vilniaus, atsikėlusią gyventi į Klaipėdą. „Ji gyveno viena, be tėvų, neturėjo socialinių įgūdžių. Mergina į bažnyčią atėjo ieškoti pagalbos. Padėjome jai išsinuomoti būstą, rasti darbą, susitvarkyti kitus reikalus ir įsitvirtinti gyvenime. Dabar ji gyvena užsienyje, ir smagu, kad kontaktas nėra dingęs, ji mums parašo“, – pasakojo Aurelija.
Kita istorija susijusi su maisto prašyti atėjusiu vyru, kuris, be to, ką įdėti į burną, ieškojo ir dvasinės pagalbos, pokalbių. Pasak pašnekovės, šiuo atveju žmogui labiau reikėjo pagalbos susiprantant savyje, nusistatant vertybes. „Su šiuo vyru bendraujame jau porą metų. Mūsų padedamas, jis atsisakė priklausomybių, susirado būstą, darbą ir dabar jau yra nebe paramos gavėjas, o davėjas; esant poreikiui, jis talkina žmonėms, o save vadina Carito savanoriu“, – kalbėjo Aurelija.
Klaipėdietė atvira, jog yra ir tokių situacijų, kai savanoriai niekaip negali padėti. „Viena mama prašė jos keturiasdešimtmetę dukrą pamokyti gyventi – ką valgyti, rengtis ir pan. Tokiose situacijoje galime tik patarti ir pasiūlyti eiti stiprinančiu maldos keliu. Sunkiausia, kai niekuo negali pagelbėti, tada apima beviltiškumas – sunkiausia mūsų darbo dalis. Kita vertus, mes negalime vaidinti Dievo, kad esame pajėgūs išspręsti visas bėdas. Savo darbą atliekame nuoširdžiai, tai palaiko viltį, kad esame reikalingi. Man asmeniškai didžiausias džiaugsmas, kai žmogus iš paramos gavėjo tampa davėju“, – sakė Aurelija.
Laukti ir melstis
Vitalija ŠlepavičienėTauragės dekanato Carito vadovė Vitalija Šlepavičienė į šią tarnystę įsitraukė prieš pat pandemiją, kuomet tapo sudėtinga bendrauti ir susitikti akis į akį su žmonėmis. „Žinoma, iš pradžių viską bandėme daryti griežtai laikydamiesi metodinių nurodymų. Įsikūrėme išklausymo tarnystės centrą parapijoje, o tada sėdėjome ir laukėme, kol kažkas pas mus ateis, bet niekas nepasirodė. Po kelių savaičių per rekolekcijas kunigui Kęstučiui Dvareckui pasiskundėme, kad pas mus niekas neina, nors sėdime tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, žvakutė dega, bet niekas neužsuka. Kunigas nuramino – svarbiausia yra sėdėti laukiant ir meldžiantis. Žinoma, kai buvome užsidegę eiti gelbėti pasaulio, o ne kantriai sėdėti vietoje, tai mums buvo nelengva užduotis“, – prisimena pradžią Vitalija.
Tauragiškiai neilgai sėdo sudėję rankas, savo pagalbą pasiūlė socialinės pagalbos centro senjorams, kurie panoro pasikalbėti su savanoriais. „Atsirado trys dešimtys močiučių, norinčių, kad jas aplankytų savanoriai. Iš pradžių dalis senjorų į mūsų savanorius žiūrėjo kaip į linksmintojus, kiti galvojo, kad mes galime jų augintinius pavedžioti. Galiausiai iš 30 senjorių liko 15, kurios su mumis draugauja“¸ – sakė Vilija. Į tarnystę su senjorais aktyviai įsitraukė penkios savanorės, o užklupus pandemijai susitikimus pakeitė pokalbiai telefonu.
Vieta Bažnyčioje
Dabar tauragiškiai bando grįžti į normalų gyvenimą. „Mūsų žmonėms jau tapo ritualu ateiti į įprastas veiklas ir šalia rasti išklausymo tarnystę: pasikalbėjimus, patarimus, gerą žodį. Juolab kad įsitraukiame į Sinodinį kelią, kviečiantį tapti bendrakeleiviais, patiems keliauti pas žmones. Su išklausymo tarnyste išėjome į mūsų bendruomenę“, – sakė Vitalija. Pašnekovę džiugina, kad išklausymo tarnystė duoda matomų, nors ir nedidelių, rezultatų. Sulaukiama padėkų už išklausymą, nes kartais tik tiek ir reikia – išsikalbėti ir būti išgirstam, kad padėtum susivokti savyje ir suprasti, ką toliau daryti. Tokių atvejų moters praktikoje būta nemažai.
„Labiausiai širdį glosto, kai žmogus atsistoja ant kojų“, – sako Vilija. Prieš porą metų žalingų įpročių kamuojamas Jonas į Tauragės Caritą ateidavo karštos sriubos, tačiau paprašytas per Vargstančiųjų dienos Mišias ateiti blaivus ir nešti atnašas – sutiko. „Po to Jonas įsitraukė į Šventojo Rašto grupelę parapijoje, o šiandien jis nebegeria, turi darbą ir kiekvieną sekmadienį eina į Mišias, rado savo vietą parapijoje ir dabar padeda kitiems“, – dalijasi moteris.
Atvedė patirtis
Audrius VasiliauskasAudrius Vasiliauskas beveik penkerius metus darbuojasi Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos išklausymo tarnystėje. „Po labai sunkaus etapo gyvenime iš parapijiečių sulaukiau pagalbos. Paskui jau man norėjosi tuo pačiu kitiems atsilyginti: kad parapijoje būtų vieta, kur žmonės ateitų ieškoti pagalbos. Šiuo metu parapijoje išklausymo tarnystėje yra penki savanoriai. „Visi jie – ilgalaikiai savanoriai, džiaugiuosi kolegų patirtimi, įgūdžiais ir įdirbiu, kuriuo jie šioje tarnystėje dalinasi“, – sakė vyras.
Besikreipiančių išklausymo tarnystei skaičius neatsispindi jokioje statistikoje dėl paprastos priežasties – daugybės pokalbių telefonu, ypač pandemijos metu. „Gyvų pokalbių atėjo 49 žmonės, o būna taip, kad pasikalbu telefonu ir nespėju užregistruoti. Į kontaktinius susitikimus žmonės vangiai eidavo, daugiausiai konsultuodavosi telefonu. Ši tendencija išlieka ir dabar. Parapijiečių bėdos įvairiausios: skurdas, emocinės krizės, netektys, priklausomybės, vienatvė. Dar nebuvo taip, kad du skirtingi žmonės kreiptųsi su identiška bėda“, – pasakojo Audrius.
Išlydi į kelią
Kai žmogus kreipiasi pagalbos, tai yra pirmas ir sunkiausias žingsnis, o kiekvienas atėjusysis – tai sėkmės istorija, nes jis ryžosi spręsti savo bėdą. Pasak Audriaus, išklausymo tarnystė tampa atradimo erdve, kurioje žmogus pirmą kartą sau pripažįsta turįs problemą. „Pamenu priklausomybės kamuojamą asmenį, kurio akys pokalbio metu tolygiai didėjo, nes jis pradėjo suvokti, kokioje bėdoje atsidūrė. Arba moterį, kuriai reikėjo padrąsinimo kalbantis su giminaičiu apie savižudybę, nes tai vienintelis būdas išsklaidyti abejonę ir galbūt užkirsti kelią tragedijai. Tolesnis jų likimas Dievo rankose. Dažnai nežinome, kaip viskas baigėsi, nes žmogus negrįžta pasipasakoti, kaip jam sekėsi reabilitacijos programoje ar pokalbyje su artimuoju“, – kalbėjo Audrius.
Per karantiną sumažėjo savanorių ir beveik dingo kontaktiniai susitikimai su pagalbos ieškančiaisiais, be to, žmonės ir dabar gyvų susitikimų nepageidauja. Daugiausia konsultuojasi telefonu ir dažnai ieško konkrečios pagalbos: kur ieškoti psichologo, kur kreiptis netekus darbo, ar galima Komuniją į rankas priimti ir pan. „Klausdavo ir apie vakcinaciją, tarsi žmonės pasitarti ar pasidrąsinti skambintų. O pernai atsirado ir nuotoliniai susitikimai su savanorių komanda, tik taip likome susitelkę“, – sakė vyras.
Turi kur ateiti
Koordinatoriaus nuomone, išklausymo tarnystė puikiai įsilieja į Sinodinį kelią parapijoje deleguodama savanorius į iniciatyvinę grupę. „Mūsų parapijoje yra Sinodo iniciatyvinė grupė. Delegavome į ją keletą savanorių. Tikimės, kad jie, turėdami įgūdžių išgirsti ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kas norima pasakyti, sugebės įsiklausyti į kalbančius brolius ir seseris. Savanorių susitikimuose kalbėsime sinodo temomis, taip pat ketiname mūsų pagalbos gavėjus asmeniškai kviesti į būsimus pokalbius. Tai bus bandymas pasiekti tuos, kurie yra šalia mūsų“, – kalbėjo Audrius.
Parapijų savanoriams iššūkiu tampa periodas, kai niekas nesikreipia. „Tada dažnai sau ir savanoriams kartoju, jog nesvarbu, kad niekas neateina, svarbu, kad turi kur ateiti. Taigi, norėčiau pasveikinti visos Lietuvos išklausymo tarnystės savanorius, kad jūsų parapijiečiai turi kur kreiptis pagalbos. Ačiū, kad esate. Ačiū, kad jūs tiesiate pagalbos ranką“, – kalbėjo vyras.
