Minėdami Šventojo Juozapo metus, turime progą Artumos skaitytojus pakviesti į susitikimą su Gintautu Tamulaičiu, kuris kartu su žmona Giedre augina du įvaikintus vaikus. Su Gintautu kalbėjomės Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos šeimų stovykloje, pavadintoje „Šventas Juozapas XXI amžiuje“.
Kaip apsisprendėte įsivaikinti?
– Mudu ilgai negalėjome natūraliai susilaukti savo vaikų. Nors turėjome mėgstamą darbą, daug gerų draugų, pomėgių, bet norėjosi savo gyvenimą įprasminti dar kažkokiu būdu. Atsirado jausmas, kad turime begalę laiko dviese ir nežinome, kaip prasmingai jį išnaudoti. Bėgant metams tai pradėjo mus skaudinti.
Esame mokslininkai biochemikai, todėl dirbtinis apvaisinimas mums atrodė kaip natūralus sprendimas. Tai – galimybė ištaisyti gamtos padarytą klaidą. Juk kai susergi, pagalbos pirmiausia ieškai pas gydytoją. Kasdien dirbdami mokslinėje laboratorijoje ir gilindamiesi į gamtos paslaptis, matėme, kaip toli yra pažengę gamtos mokslai. Patys mokame lengvai įvesti ar ištaisyti klaidas DNR molekulėje, kurioje yra užkoduota ir saugoma mūsų kiekvieno genetinė informacija. Bet kartu suvokėme, kad dirbtinis apvaisinimas yra jautrus ir subtilus klausimas. Mums buvo labai svarbu suprasti, kas yra moralu ir etiška. Suprasti, ką apie tai kalba Bažnyčia. Entuziastingai pradėjome apie tai skaityti, klausytis pranešimų, bandyti diskutuoti. Bet pamatėme, kad Bažnyčia vengia šios temos. Buvo aišku tik viena – Bažnyčia tam nepritaria. Ši situacija buvo smūgis mano puikybei.
Po ilgų vidinių ieškojimų metų atsidūrėme pas Tiberiados brolius Baltriškėse. Broliai mus šiltai sutiko, išklausė mūsų skausmą bei ryžtingus argumentus ir palaikė. Nežinau, kaip veikia Šventoji Dvasia, bet kažkas apsivertė mūsų galvose ir mes pradėjome galvoti apie įvaikinimą.
Nevaisingumo problema ir įvaikinimas – nelengvos temos. Kada apie tai kalbėti darosi lengviau?
– Iki įvaikinimo tai buvo sunki ir skausminga tema. Dėl Bažnyčios pozicijos, dėl to, kad esame situacijoje, kurioje turime daryti sunkų sprendimą, dėl to, kad esame kitokie. Tačiau keletas ieškojimo metų, per kuriuos pasiryžome aiškia valia ir atvira širdimi įsivaikinti, leido mums išgyti. Jau vėliau, po įsivaikinimo, mus kelis kartus kvietė paliudyti savo patirtį šeimoms, kurios planuoja įsivaikinti, lanko globėjų ir įtėvių kursus. Patys išgyvenę nelengvą kelią, norėjome padrąsinti šias šeimas, papasakoti joms, koks jausmas susitikti savo būsimą vaiką.
Ar turėtum įžvalgų, kaip kalbėtis su draugais, kurie nesulaukia vaikų?
– Šis klausimas mūsų visuomenėje vis dar yra stigmatizuotas. Šeimos, negalėdamos pasidalyti su draugais, su bendruomene, izoliuojasi, pradeda jaustis kitokios ar nepritampančios, vienišos su savo problema. Kalbėtis tikrai būtina, žinoma, su pagarba ir dideliu jautrumu.
Ką gali padaryti bendruomenė, kad joje būtų lengviau poroms, kurios negali susilaukti vaikų?
– Tai turbūt svarbu ne tik šeimoms, negalinčioms susilaukti savo vaikų, bet ir kiekvienam, kuris jaučiasi kitoks bendruomenėje – jaustis priimtam toks, koks esi. Tai, manau, yra bendruomenės misija ir pašaukimas. Jaučiantis bendruomenės dalimi, porai bus lengviau išgyventi ir priimti savo sprendimą.
Koks jausmas, kai namuose atsiranda vaikas? Ar buvo nerimo, baimių?
– Galėčiau tai palyginti su jausmu įsivaizduojant, kaip vaikas natūraliai gimsta mamai ir tėčiui. Turi pamilti tą mažą žmogutį, kuris yra tau skirtas. Tai užtrunka. Mamoms lengviau, jos turi įgimtą instinktą, bet jis irgi nėra vienodai stiprus visoms moterims. Mes savo vaikus priėmėme kaip Dievo siųstus, meldėmės, kad užgimtų meilė jiems.
Atsimeni tą laiką, kai supratai, kad jau esi tėtis?
– Su abiem vaikais užtruko. Kai susipažinome su Greta, jai buvo metai ir trys mėnesiai. Ją mums leido parsivežti į namus vos po keleto pasimatymų vaikų namuose. Teismo sprendimo laukėme jau visi kartu namie. Pradžioje Greta jautėsi nejaukiai, mus prisileido iš lėto. Bet po pusmečio viskas pasikeitė. Kai apsisprendėme įsivaikinti Danielių, jam buvo dveji metai. Pusketvirto mėnesio laukėme teismo, sprendimo įsigaliojimo ir lankėme vaikų namuose. Jis buvo išsigandęs, pradžioje su mumis visiškai nekalbėjo. Lėtai pratinosi prie mūsų, o mes prie jo. Bet kai tik jį parsivežėme pas save namo, Danielius puikiai jautėsi. Jau tą patį vakarą didžiavausi, kad esu antro vaiko tėtis.
Koks jausmas, kai vaiką, kurio įvaikinimo lauki, turi palikti globos namuose? Kiek dažnai jį gali lankyti tuo metu?
– Apsisprendęs vaiką globos namuose gali lankyti be jokių apribojimų. Pas Danielių mes važinėjome iš Vilniaus į kitą miestą, todėl jį lankydavome savaitgaliais. Kiekvieną kartą išvažiuojant iš vaikų namų neapleido jausmas, kad mano vaikas įkalintas ir jam būtų geriau mūsų namuose.
Su kokiais tėvystės sunkumais susiduri ir kas padeda su jais dorotis?
– Greta jau paauglė, tad mes susiduriame su iššūkiais, su kuriais susiduria visi tėvai, auginantys paauglį. Mums padeda supratimas, kad svarbiausia sugebėti išlaikyti asmeninį santykį su ja.
Su Danieliumi dažniausiai sunkumai kyla dėl jo jautrumo. Danieliui sunku priimti ribas, sunku išlaukti. Padeda kantrybė ir supratimas, kad Danieliaus pyktis nėra nukreiptas asmeniškai į mane. Su sunkumais gebu susidoroti, kai spėju sau pasakyti: „Dabar reikia pagalbos Danieliui, negalvok apie save.“
Pagalba ateina iš Pal. J. Matulaičio parapijos. Turime stiprią šeimų bendruomenę. Bendraudami kartu matome, kaip auga vaikai, kalbamės apie tai, su kokiomis problemomis susiduria kiti tėvai. Turime artimų draugų ratą. Kartais užtenka su jais tik pasikalbėti, išsiventiliuoti. Tuomet atrandi motyvacijos, jėgų, galvoje ir širdyje gimsta sprendimas.
Kaip vyksta tikėjimo perdavimas jūsų šeimoje?
– Mus supa žmonės, kuriems asmeninis santykis su Dievu yra labai svarbus jų gyvenime. Tai mato mūsų vaikai. Bandome kartu su vaikais melstis, išmokyti juos dėkoti už tai, ką patiriame, išmokstame, sutinkame. Stengiamės kuo dažniau laiminti savo vaikus, kad jie nuolat jaustų, jog Dievas laimina jų gyvenimus.
Ką sakytum šeimai, kuri svarsto apie įsivaikinimą?
– Žinoma, kad vaikams yra labai svarbūs pirmieji treji gyvenimo metai. Ta žinia yra bauginanti poroms, kurios įsivaikina. Norėtųsi jas padrąsinti vaikų psichologės Gintarės Jonutienės žodžiais, kad vaiko prieraišumas ir santykis su tėvais yra kuriamas per visus vaikystės metus. Negana to, jis gali būti atkuriamas bet kuriame vaiko amžiuje. Kiek žinome iš šiuolaikinės neurologijos, žmogaus smegenys stipriai persitvarko paauglystėje. Jos metu „apgenimos“ susidariusios jungtys, susiformuoja naujos jungtys. Tai yra tartum naujas šansas vaikui toliau vystytis. Mūsų vaikai tapo mūsų šeimos dalimi, ir dabar man nebesvarbu, ar jie įvaikinti, ar natūraliai gimę mūsų šeimoje – jie yra mūsų vaikai.
Kokių minčių apie šv. Juozapą atėjo klausant paskaitų stovykloje?
– Daugiau supratimo apie Juozapą savo paskaitoje praskleidė antropologas Saulius Matulevičius. Pagrindinė žinutė, kuri man įstrigo širdyje, yra tai, kad Juozapas buvo romus – sugebantis priimti ir išklausyti artimą. Per savo gyvenimą Juozapas žengė drąsiai, pasitikėdamas Dievu, sprendimus priėmė su džiaugsmu ir ramybe.
Kalbino ir tekstą parengė Eglė Jakutienė
