Su popiežiumi Pranciškumi naujametiniame susitikime su diplomatinių misijų prie Šventojo Sosto vadovais, sausio 9 d. LR ambasados prie Šventojo Sosto nuotrauka.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Sigitą Maslauskaitę-Mažylienę Artuma jau seniai ketino pakalbinti. Pirmiausiai kaip tikinčią menininkę ir Bažnytinio paveldo muziejaus kūrėją bei vadovę. Bet vis nedrįsom, nes matėm, kaip labai Sigita užsiėmusi. Prieš porą metų pasiekusi žinia, kad Maslauskaitė-Mažylienė paskirta Lietuvos atstove prie Šventojo Sosto, visus pradžiugino, tačiau mes vėl nusprendėme palaukti, kol apsipras su naujomis pareigomis. Jubiliejinių metų proga pagaliau pasiryžome ambasadorę pakalbinti ir pasidomėti, ką jai reiškia atstovauti savo šaliai prie Šventojo Sosto ir kasdien gyvai patirti svarbiausius Bažnyčios įvykius.
– Ką reiškia būti Lietuvos atstove prie Šventojo Sosto? Gal tai tik garbinga, tačiau istorinė pareigybė, į kurią skiriami nebūtinai profesionalūs karjeros diplomatai?
– Šventasis Sostas dėl istorinių aplinkybių labai svarbus Lietuvai. Kai mūsų šalis buvo ištrinta iš žemėlapio ir uždaryta į sovietinį kalėjimą, pasaulyje tebeveikė tik dvi Lietuvos atstovybės – Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Vatikane. Jų buvimas buvo beveik stebuklas, faktiškai neįmanomas dalykas. Tačiau būtent šių atstovybių darbo tęstinumas, 1990 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę ir pradėjus kalbėti apie save pasaulyje, tapo vienu svariausių įrodymų, kad neišdygome iš tamsos ir sovietinio dumblo, kad turėjome balsą ir veikėme net ir priespaudos metais. Čia reiktų paminėti Lozoraičių* šeimos nuopelnus, Lietuvos išeivijos veiklą. Koncentruojantis į Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių istoriją, dera pažymėti, kad Šaltojo karo metais buvo pastatyta lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikos grotose. 1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų ir švenčiant arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikaciją, Vatikano soduose pastatytas kryžius. Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių istorija yra išskirtinė, tai mūsų pasididžiavimas ir garbė, todėl į šią istoriją gilinuosi ir bandau kitiems papasakoti.
Dėl užuominos apie ne diplomatus drįsčiau prieštarauti. Lietuvos žmonės pažįsta Bažnyčios istorikę, menotyrininkę Ireną Vaišvilaitę, filosofą Vytautą Ališauską. Pažvelgus į Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto nuo 1990 m. matome, kad kas antras yra profesionalus diplomatas, pavyzdžiui, ambasadoriai Algirdas Saudargas, Petras Zapolskas. Nekalbant apie Kazį Lozoraitį, buvusį ambasadoriumi pirmąjį atkurtosios Lietuvos dešimtmetį. Galima pastebėti, kad ir kitos šalys panašiai skiria ambasadorius prie Šventojo Sosto.
– Kas svarbaus, įdomaus, sunkaus šiame ambasadorės darbe?
– Du dalykai. Pirma, išlaikyti gerus Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinius santykius ir juos stiprinti. Atrodytų, kas gi čia ypatinga, būk malonus, draugauk su visais, kalbėkis, ir viskas bus gerai. Bet yra iššūkių. Pavyzdžiui, Lietuva pasitraukė iš kasetinių ginklų konvencijos, o Šventasis Sostas daug dirbo prie šios konvencijos, buvo jos iniciatorius. Taigi ambasadoriui tenka aiškinti, kodėl Lietuva taip pasielgė. Mums tai savaime suprantama, nes Rusija ir Baltarusija – kaimynės. Be to, Rusija ir kitos imperialistinės šalys nei buvo toje konvencijoje, nei svarsto, galima ar ne vienus ar kitus ginklus naudoti. Priešingai, visais būdais šiuo metu žudo ukrainiečius. Pirmiesiems pasitraukus iš kasetinių ginklų konvencijos, reikia tvirtos argumentacijos, kaip paaiškinti šį mūsų sprendimą civilizuotam pasauliui, kurio taisyklėmis vis dar pasitikime...
Antras darbas – pristatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetus, aktualizuoti paramą Ukrainai, autentiškai liudyti Rusijos imperializmo ir revanšizmo grėsmes. Prie Šventojo Sosto šiuo metu akredituotos 186 atstovybės. Vos keliomis mažiau nei Jungtinėse Tautose. Visas pasaulis nori turėti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu. Pirmus metus aš labai aktyviai lankiausi mandagumo vizituose, aplankiau du trečdalius ambasadorių. Savo kolegas dažnai sutinku liturginių švenčių metu, šventųjų paskelbimo progomis ir panašiai. Atvažiuoja įvairios Seimo, Vyriausybės grupės. Ambasadoriaus darbas yra organizuoti dvišalius susitikimus su atitinkamais Šv. Sosto pareigūnais.
Visi džiaugėmės, kad Lietuvos nacionalinėje piligrimystėje Romoje šių metų kovo 1–4 dienomis dalyvavo ir Prezidentas su ponia Diana Nausėdiene. Tai parodo Lietuvos valstybės brandą, o atstovavimas nacionaliniame renginyje tokiu aukštu lygiu Vatikane vertinamas. 2000-aisiais jubiliejiniais metais lankėsi Valdas Adamkus, dabar – Gitanas Nausėda.
– Kuo galėtumėte pasidalyti apie šių metų Jubiliejaus nacionalinę piligrimystę Romoje? Ar Jums teko prisidėti prie jos organizavimo? Kas įsiminė?
– Mūsų šalies nacionaline piligrimyste rūpinosi Lietuvos vyskupų konferencijos paskirti žmonės. Jie nusprendė, kad piligrimystės vakarai skirti katechezei, giesmei, maldai, adoracijai vyks Lietuvai jubiliejiniais 2025 m. skirtoje Il Gesù** bažnyčioje. Aš tik stengiausi komunikuoti su bažnyčios rektoriumi Claudio Pera SJ.
Krikščionybės Jubiliejus man pačiai yra svarbus. Stengiuosi kiek galėdama visur dalyvauti. Girdėjau daug gerų atsiliepimų, prasidedančių žodžiu „nesitikėjau“. Žurnalistai nesitikėjo, kad jiems bus įdomu. Piligrimai nesitikėjo, kad bus taip gera ir neformalu. Dvasininkai nesitikėjo, kad vyraus vienybė, liesis malda ir džiaugsmas. Prezidento delegacija nesitikėjo puikios organizacijos, kad Vatikane įvyks itin ilgas ir šiltas susitikimas su Šv. Sosto valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Parolin‘u. Netikėtai gražios buvo ir atnaujinto lietuvių kryžiaus Vatikano soduose pašventinimo apeigos, kurioms vadovavo kardinolas Rolandas Makrickas. Daugybė žmonių liko sužavėti, nesitikėjo, kad bus taip gera šios piligrimystės metu. Ir aš nesitikėjau. Ačiū Dievui, viskas puikiai praėjo.
Aišku, gaila, kad neįvyko Lietuvos piligrimams paskirta audiencija pas popiežių Pranciškų. Visi žinojome, kad jis yra, ir kaip tik tą kovo savaitgalį jo sveikata stabilizavosi. Buvo daug meldžiamasi už Pranciškų.
– Kas Jus asmeniškai Jubiliejuje, ne tik lietuviškoje piligrimystėje, palietė? Kur jau dalyvavote? Kas dar laukia?
– Piligrimystės vyksta kiekvieną savaitgalį, netgi dažniau. Yra teminės piligrimystės. Pirmoji nacionalinė piligrimystė, kurioje dalyvavau, buvo Šiaurės šalių. Atvyko daugiau tūkstančio piligrimų iš Švedijos, Norvegijos, Islandijos, Danijos, Suomijos. Panašiai kaip lietuviai, tik jie galėjo susitikti su Šventuoju Tėvu, kuris tuo metu dar buvo sveikas.
Vasario 16-osios išvakarėse su Romos ir Lacijaus regiono lietuvių bendruomene.
Vasario 16-osios išvakarėse ėjome per Šventąsias Petro bazilikos duris su Romos ir Lacijaus regiono lietuvių bendruomene.
Menininkų jubiliejų nustelbė faktas, kad kaip tik tą savaitgalį Šventasis Tėvas buvo paguldytas į ligoninę. Visų dėmesys krypo į tai. Romos Cinecittà kino studijoje pirmą kartą turėjo vykti menininkų jubiliejaus pagrindinė konferencija ir susitikimas su Šventuoju Tėvu, deja, nebegalėjusiu dalyvauti. Tačiau visi vis tiek atvyko. Buvo įdomu stebėti, kaip susirinko žymiausi įvairių kartų Italijos režisieriai, muzikantai, menininkai. Nežinia, ar kitų šalių popmuzikos elitas eitų į susitikimą su popiežiumi? Itališkai tapatybei tai labai svarbu. Nekeliamas klausimas, praktikuoju ar nepraktikuoju. Nėra jie ir mes.
Ne visos šalys organizuoja nacionalines piligrimystes. Mano kolega slovėnas dūsavo, kad jiems nepavyko susiorganizuoti. Gal todėl, kad Slovėnija arti Italijos ir jie savarankiškai atvažiuoja. Bet kolegai atrodo, kad daug reikšmingiau organizuoti tokias nacionalines piligrimystės dienas.
Birželį bus politikams ir diplomatams skirtos jubiliejaus dienos, rugpjūtį laukia jaunimo dienos.
Tokie tai Jubiliejiniai metai. Roma labai išgražėjusi. Dar ne visur baigėsi tvarkybos ir restauravimo darbai, gruodį atrodė, kad miestas nespės: viskas pastoliuose, apibintuota, perkasta. Tačiau labai mikliai atsidengė bažnyčių, rūmų fasadai, gatvės, ypač aplink Vatikaną. Džiugu, kad piligrimai pamato atsinaujinusį Amžinąjį miestą.
– Jubiliejus nesibaigė, lietuviai piligrimai dar atvyks, ką pasiūlytumėte jiems pamatyti Romoje daugiau nei tik Didžiąsias bazilikas ir Koliziejų?
– Piligrimystė – ne tik gražus žodis. Ačiū Artumai ir lietuviškai katalikų žiniasklaidai, kad apie tai daug aiškina. Todėl pirmiausiai patarčiau atlikti pačią piligrimystę, nes tai nėra poilsinė kelionė. Svarbu su atgaila ir malda praeiti Šventąsias pagrindinių bazilikų duris – Šv. Petro Vatikane, Šv. Jono Laterane, Švč. Marijos Didžiosios ir Šv. Pauliaus už miesto mūrų. Būtų gerai nepatingėti ir prie šių keturių pridėti dar trijų bazilikų: Šv. Lauryno, Šv. Jeruzalės Kryžiaus ir Šv. Sebastijono. Tai vienos dienos piligriminė kelionė, apie 20 kilometrų. Visiškai įmanoma ir labai stipru!
Privalu atlikti išpažintį, padaryti gerą „sielos mankštą“. Ir dalyvauti Mišiose. Šv. Petro bazilikos Šventosios durys praeinamos nuo Angelo pilies. Prieš einant reikia atsisiųsti Jubiliejaus programėlę, užsiregistruoti, pasiimti kryžių. Pasiruošti tai kelionei padeda patarimai lietuviškoje svetainėje jubiliejus2025.katalikai.lt ir tarptautinėje – iubilaeum2025.va .
Būtinai rekomenduoju nueiti į lietuviams skirtą Il Gesù bažnyčią, pamatyti Lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos grotose. Jei kas turi daugiau laiko piligrimystei, siūlau prieš kelionę perskaityti Giedrės Jankevičiūtės knygą Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna arba atsidaryti Italijos lietuvių portalą itlietuviai.it ir ten paieškoti su Lietuvos istorija ar lietuviais susijusių vietų.
Lydint Prezidentą su Ponia į Jėzaus bažnyčią lietuvių piligrimystės Romoje metu. LR prezidentūros / Eitvydo Kinaičio nuotrauka
Taip pat įdomu aplankyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms skirtas bažnyčias. Beveik visos yra Romos senamiestyje. Protestantiški kraštai taip pat turi joms skirtas bažnyčias. Yra atspausdintas žemėlapis ir svetainė internete: itereuropaeum.eu.
– Kaip patyrėte Sinodą? Turbūt jis neapsiribojo tik iškilmingomis kviestinėmis Mišiomis su Šventuoju Tėvu...
– Sinodas labai įdomus, bet tai – ne ambasadorių užduotis. Sekiau jį kaip visi Lietuvos tikintieji. Tiesa, būdama Romoje turiu privilegiją pabendrauti su mūsų delegatais, pamatyti juos ką tik išėjusius iš posėdžių, geros nuotaikos, užsidegusius. Esu dalyvavusi keliuose Vokietijos ambasados organizuotuose susitikimuose su insaideriais – Sinode dalyvavusiais ekspertais. Galėjau išgirsti jų nuomonę. Juk įdomu suvokti, kad pvz., žiniasklaidos „išbanguota“ drama apie vos ne Vokietijos katalikų bažnyčios skilimą ne tokia baisi ir Bažnyčia dar neskilo, visi kalbasi, dirba. Dar vienas įdomus dalykas, kad Sinode prie stalų visi buvo ne bendraminčiai, o specialiai susodinti skirtingų pažiūrų žmonės.Juk viena, kai sėdėdamas su bendraminčiais prie vieno stalo gali rėkti: „O jie tai tokie!“ Tačiau sėdint greta visai kitaip galvojančio turi jį išgirsti, rišliai, aiškiai, argumentuotai kalbėti. Visai kitos kokybės darbas. Kiek mačiau iš Sinodo dalyvių, buvo ir daug pastangų, ir daug džiaugsmo dėl to.
– Ar čia dirbdama atradote ką nors naujo? Ko palinkėtumėt Artumos skaitytojams?
– Ką aš atradau ir ko palinkėčiau savo tikintiems draugams iš Lietuvos? Mes, lietuviai, esame dideli lietuvocentristai arba europocentristai . Dirbdama čia pamačiau tai, ką, rodos, žinojau, bet nebuvau įsisąmoninusi: Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, pasaulinė.
Esu ir būsiu lietuvė ir europietė, bet įvyksta geras supurtymas, nukrenta puikybės akiniai, pamačius, kad pasaulio centras gali būti ir kitur. Statistiškai Katalikų Bažnyčia šiuo metu ypač auga Azijos ir Okeanijos kraštuose. Netgi Kinijoje, kur yra daugybė suvaržymų katalikams, jų daugėja. Taigi pastarųjų metų popiežiaus Pranciškaus kelionės vyko ne tiek pasaulio pakraščiuose, bet ir augančiose Bažnyčiose. Arba, ar Lietuvoje žinome, kas darosi Nikaragvoje? Ten vyksta baisūs dalykai: žudomi kunigai, vienuoliai, viskas, kas susiję su Katalikų Bažnyčia, uždrausta, – tikri Stalino laikai, o žmonės ir ten dar geba melstis. Ar bent žinome, kur yra Nikaragva? Žinoma, labai svarbu rūpintis savo valstybe, bet suvokti, kad nesame pasaulyje vieninteliai ir išskirtiniai, yra krikščioniška.
Ambasadorę Sigitą Maslauskaitę–Mažylienė kalbinome prieš Velykas, rengdami gegužės Artumą. Tačiau neišspausdinome, nes per Velykas visus sukrėtė žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį, todėl ir žurnale skyrėme pagrindinį dėmesį jam. Dabar jau daugiau nei mėnuo turime naująjį popiežių Leoną XIV, tad paprašėme Ambasadorės papildyti mūsų pokalbį ir pasidalinti įspūdžiais iš visų šių įvykių.
– Kai balandį kalbėjomės, džiaugėmės, jog popiežius Pranciškus sveiksta, manėme, kad tuoj vėl gyvensim įprastus Jubiliejinius metus. Tačiau Velykų antrą dieną Pranciškus mirė. Turime naują popiežių Leoną XIV. Kokie jūsų jausmai, įspūdžiai?
– Popiežiaus Pranciškaus iškeliavimas Velykų antros dienos rytą buvo labai simbolinis. Visi tą pastebėjo. Dar Velykų sekmadienį, nors sunkiai kalbantis, visiems palinkėjo linksmų Šventų Velykų, o po kiek laiko, netikėtai, jau besiskirstant piligrimams, dar išvažiavo į aikštę ir ilgai neskubėdamas važinėjo. Tarsi nujausdamas artėjančią mirtį, tarsi norėdamas atsisveikinti. Tas labiausiai įstigo... Į laidotuves sukeliavo visas pasaulis! Buvo labai intensyvus įspūdingas laikas: tiek maldos gyvenime, tiek atvykusių užsienio valstybių delegacijų gausoje.
– O koks jis – naujasis popiežius, jūsų akimis?
– Man atrodo, kad naujaisiais laikais Katalikų Bažnyčiai labai sekasi su popiežiais. Šventoji Dvasia padeda išrinkti tokį, kokio reikia būtent mums ir mūsų laikams. Taip yra ir su Leonu XIV. Lietuvoje apie jį galbūt nebuvome girdėję, bet Italijos ir Vatikano žiniasklaida minėjo jo pavardę kaip išskirtinės asmenybės. Anksčiau, kaip diplomatei, neteko su juo asmeniškai bendrauti, nes jis buvo Vyskupų dikastetrijos vadovu. Tai kitas laukas, tiesiogiai nesusijęs su diplomatija. Bet kardinolas Prevostas buvo matomas. Esu dalyvavusi keliose mišiose Šv. Petro bazilikoje, kurias jis aukojo su Pranciškumi. Kartais galima buvo jį pamatyti renginiuose Vatikane. Iš kardinolų išsiskyrė juodu augustinų abitu. Pirmieji jo kaip popiežiaus žodžiai, gestai mane labai įkvėpė. Visi juo džiaugiamės.
Su popiežiumi Leonu XIV gegužės 16 d. LR ambasados prie Šventojo Sosto nuotrauka.
Pirmas mano susitikimas su popiežiumi Leonu XIV buvo trumpas, taip vadinamasbaciamano, pasisveikinimas su visų šalių ambasadoriais gegužės 16 d. dar prieš oficialią pontifikato pradžią. To trumpo susitikimo metu pasakiau kelis sakinius ir išreiškiau džiaugsmą, Lietuvos solidarumą, padėkojau už pirmąsias viltį teikiančias popiežiaus kalbas, priminiau jo apsilankymą seserų kazimieriečių namuose Čikagoje 1999 m., kurio metu būsimasis popiežius pašventino vienuolijos įkūrėjos Marijos Kaupaitės kapavietę.
Antras susitikimas įvyko birželio 2 d. Siksto koplyčioje, renginyje, kur popiežius Leonas XIV pagerbė palaimintąjį rumunų graikų apeigų kataliką, tikėjimo kankinį, kardinolą Iuliu Hossu (1885–1970). Popiežius priminė jo didvyrišką žydų gynimą Antrojo pasaulinio karo metais ir nepalaužiamą tikėjimą komunistų persekiojimo metu. Renginio pabaigoje vėl galėjau prieiti ir paspausti popiežiui Leonui XIV ranką ir tarti keletą žodžių. Susidarė įspūdis, kad Popiežius kuklus žmogus, vienuoliškai santūrus, bet jokiu būdu ne šaltas, tai nuolankus, maldos žmogaus.
– O ką išgirdote?
– Pirmojo susitikimo metu popiežius Leonas XIV pagyvėjo dėl mūsų atmenamo jo apsilankymo Čikagos kazimieriečių namuose, o Siksto koplyčioje palinkėjo Lietuvai išlikti gyvos atminties šalimi.
– Ačiū už pokalbį. Kitą sykį Artumoje tikimės pakalbinti tapytoją Sigitą.
* Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) SSRS okupavus Lietuvą buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas. Toliau tęsė diplomatinę tarnybą, iki mirties liko ištikimas Nepriklausomai Lietuvos valstybei ir duotai priesaikai. Diplomatinės tarnybos kelią pasirinko ir abu Lozoraičio sūnūs – Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Kazys Lozoraitis (1929–2007). Taip tiesėsi tarnystės Lietuvai kelias, nes okupuotos valstybės diplomatų darbas nebuvo jokia privilegija, veikiau priešingai – sunki ir nedėkinga veikla. 2007 m. „Artumoje“ skelbėme Giedrės Jankevičiūtės pokalbių ciklą su Kaziu Lozoraičiu, juo remiantis 2008 m. išleista knyga „Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis“.
** Šventojo Sosto Evangelizacijos dikasterija 2025-iesiems Jubiliejiniams metams paskyrė Romos šventoves Europos sąjungos valstybėms narėms. Lietuvai skirta Jėzaus (Il Gesù) bažnyčia, kurioje palaidotas Jėzaus draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola, gerbiamos šv. Pranciškaus Ksavero relikvijos.
Jėzaus bažnyčios statyba prasidėjo 1551 m. Jos sumanytojas – pats Ignacas Lojola. Bažnyčia glaudžiai susijusi su lietuvių bendruomene pirmiausia dėl to, kad čia palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600): vos 27 metų įšventintas į vyskupus, kardinolu jis tapo dar po trejų metų, 1586-aisiais.
Bažnyčios architektūra žymėjo posūkį meno raidos požiūriu, nes buvo statoma kontrreformacijos metais, laikantis Tridento susirinkimo nuostatų ir dvasios. Projekte buvo numatyta viena vienintelė nava, kad tikinčiųjų dėmesys kryptų tik į altorių ir į pamokslininką. Tokį patį išplanavimą Jėzaus draugija vėliau taikė ir kitiems maldos namams, kuriuos statė visame pasaulyje. Jėzaus draugija labai svarbi Lietuvos krikščionybės istorijai: pardedant nuo universiteto ir visos šviečiamosios veiklos besitęsiančios iki šių dienų (Plačiau apie Jėzaus bažnyčią skaitykite 2024 m. spalio „Artumoje“).
