„Seni žmonės savo ‘charizma tiesti tiltus’ padeda suvokti ‘kartų tolydumą’“, – teigia popiežius Pranciškus laiške Amoris laetitia (192). Apie tiesiamus tiltus kalbuosi su šešių anūkų seneliais Violeta ir Kęstučiu PEMPĖMIS.
– Kuo ypatingi buvo jūsų pačių seneliai?
Violeta: Kai gimiau, mano seneliai jau buvo mirę, išskyrus mamytės mamą. Močiutė užaugino vienuolika vaikų, tai ir anūkų buvo daug. Nors esu gimusi ir užaugusi Kauno centre, iš dalies galiu vadinti save ir „kaimiete“. Vasaras praleisdavau močiutės vienkiemy. Močiutė turėjo didžiausią sodą. Po agrastų ir serbentų krūmais mes, vaikai, galėdavome stati stovėti. Sode stebėdavau vabalėlius, augaliukus. Kartais taip įsistebeilijusi ir užmigdavau pievoje. Tai buvo rojaus sodas. Per tą vienatvę, gamtos grožį, manau, išmokau ir medituoti. Močiutė visada būdavo giedro veido, sakydavo man: „Letute, kokia tu graži, kaip tu viską moki, ką paimi – tą padarai.“ Man tai įsiminė, ir aš tapau tokia pat močiute. Sakau anūkams: „Tu toks gabus, tu toks geras“, ir tai kyla iš širdies, natūraliai.
Kęstutis: Labai skirtingi mano seneliai. Iš tėvo pusės močiutė, pas kurią vasarodavome, visada būdavo susirūpinusi, užimta, turėdavo visokių reikalų. Senatvėje ji tapo sugniuždyta fiziškai, visiškai sukumpusi, bet iki gyvenimo pabaigos išliko darbšti, šviesaus proto. Seneliai iš mamos pusės – „kiauri“ miestiečiai. Senelis iš mamos pusės buvo unikalus. Ko tik jis nedarė: po pasaulį važinėjo, žuvų tvenkinius veisė, ne viskas baigdavosi sėkmingai. Vienu metu su seneliais gyvenome kartu, – man jis buvo mielas žmogus. Močiutė irgi buvo labai įdomi asmenybė. Ji užaugino tris dukras ir sūnų, viena iš dukterų – Irena Leonavičiūtė – tapo įžymia aktore. Močiutė net už tą dukrą aktorę buvo gabesnė, labai artistiška, apie ją sukdavosi visokiausių istorijų. Mano seneliai buvo įdomūs, savotiški, skirtingo likimo.
– Kokie seneliai jūs esate?
Violeta: Pirmoji anūkėlė buvo kaip kompresėlis. Taip ir prilipo prie manęs. Dukra studijavo, tad jai padėdavau. Eidavau kaip į darbą, o vakare – namo. Mes nusprendėme, kad negyvensime kartu su vaikais, pamačiau, kad ir dukrai taip laisviau. Aš tada linkau bažnyčios link, man reikėjo laiko paskaityti, pasimelsti.
Kęstutis: Kai mūsų vaikai suaugo, mes pasikalbėjome ir nutarėme, kad vaikų antrų pusių nekomentuosime, jas tiesiog priimsime, kad ir kaip būtų.
Violeta: Mylėsime, net jei jie mums bus nepriimtini. Ir mylėjome. Manau, viskas priklauso nuo to, kaip nusistatai. Tada lengva. Žinoma, buvo ir išbandymų. Galvoju, juos atlaikėme. Dabar džiaugiamės šešiais savo anūkais, iš jų trys jau suaugę, savarankiški žmonės, kiti trys dar moksleiviai.
Kęstutis: Mes jauni vedėme – 21 metų, tai keturiasdešimties jau buvome seneliai. Tada įvyko lūžis gyvenime. Iki jo mes buvome „normalūs“ žmonės, kaip dauguma: mums visko reikėjo – buto, sodo, sklypo, namo, dėl to labai daug dirbome. Norėjome kuo daugiau turėti, gauti ar įsigyti. O vieną dieną susėdome ir pasikalbėjome.
Violeta: Aš Kęstučiui sakau: „Ar tau reikia to namo?“ Jis man sako: „Ne.“ Tada sakau: „Dabar tu manęs paklausk.“ Jis klausia: „Ar tau reikia to namo?“, aš jam irgi sakau: „Ne.“
Kęstutis: Tada viskas ir išsisprendė. Mat mes versdavome vaikus atvažiuoti ir dalyvauti statybose, nes namas atrodė bendras gėris, kuriame mes kartu gyvensime. O vaikai visai to nenorėjo.
Violeta: Kitą dieną paskelbėme, kad parduodame tą namą. Tą pačią dieną ir pirkėjas atsirado.
Kęstutis: Pagrindinis gyvenimo lūžis buvo atsisakyti sukauptų gėrybių. Kai supratome, kad mums viso to nebereikia, kad pakanka buto ir mašinytės, pardavėme viską: keturių kambarių butą, sodą, namą ir nupirkome kuklesnius butus – sau ir vaikams. Vaikai patys sau nebūtų taip greitai įsigiję būsto. Patyrėme daug džiaugsmo ir dovanodami, ką buvome sukaupę. Tapome laisvesni.
Violeta: Buvo laikas, kai viena meldžiausi už savo vaikus ir kitomis intencijomis. Kai pakviečiau Kęstutį kartu melstis, po dviejų dienų įvyko tai, dėl ko meldėmės. Tai buvo ir jam paskata melstis. Kai situacijos sudėtingesnės, nesutampa požiūriai – sėdame ir kalbamės. Kalbėjimasis ir bendra malda išlygina visus dalykus.
Suprantu, kad vaikai yra priekyje, jie išmano technologijas, o aš jiems esu tik patariamasis balsas. Seniau penktadieniais anūkams ruošdavome pietus, kad jie neišsibarstytų, neatitoltų vieni nuo kitų. Pietūs būdavo net pagal pageidavimus – trys sriubos. Bet man smagu. Leisdavau jiems pasikuisti po senovinius daiktus spintose.
Kęstutis: Anūkams pas mus būdavo žaidimų erdvė. O visi susirenka per tradicines šventes: Motinos, Tėvo dienas, Kalėdas, Velykas, gimtadienius.
– O kaip auginote savo vaikus?
Violeta: Šiaip mes buvome gana griežti ir reiklūs tėvai. Neleidome bastytis gatvėmis be tikslo. Dabar dukra padėkojo, sakė, kad buvo įvairių pagundų.
Kęstutis: „Ar stalčius susitvarkei?“ – būdavo paskutinis „nukalantis“ klausimas vaikui, kai nebeturėdavau argumentų.
Violeta: Dažniausiai leisdavome vaikams eiti tik į koncertus ar spektaklius.
Kęstutis: Mes buvome tėvai maksimalistai ir iš vaikų daug reikalavome. Per anūkus pamatai savo klaidas. Dabar su anūkais kitas santykis. Meilės...
Violeta: Aš nedrįstu tiesiogiai kritikuoti anūkų, nors matau jų klaidas, randu „apėjimą“.
Kęstutis: Tėvai pasakys...
Violeta: Man mama irgi niekada tiesiogiai nesakydavo, rasdavo būdų per aplinkui pasakyti. Esu labai dėkinga už viską savo mamai.
Kęstutis: Keičiasi mūsų užsiėmimai su anūkais. Vyriausieji ateidavo, žaisdavo lego, su lėlėmis. Paskui pradėjo kitkuo domėtis. Aš dabar kartu su vyresniaisiais anūkais keliauju – Portugalija, Ispanija, Prancūzija... Bendraujame kaip suaugusieji, manęs dar nebrokija jaunimas, priima į kompaniją kartu keliauti, dėl to džiaugiuosi. Su jais pasiginčijame apie kultūrą, dvasines ar charakterio vertybes, kur jau reikia rimto požiūrio. Ir su vaikais, ir su anūkais daug kalbamės. Jie kartais pasišypso: „Ai, senelis pasakė“, negi pasiginčysi, bet ilgainiui pastebi, kad su draugais naudoja tuos pačius mano argumentus.
Anūkai – geriausias projektas. Tik būtų neblogai, jei būtų kiek didesnis. Aš savyje turiu „įsodintą“ savo tėvo gyvenimo modelį. Tėvas buvo nepaprasto kuklumo, nepaprasto darbštumo, nepaprasto gerumo žmogus. Man tai dar nepasiekiama.
Violeta: Kai pradėjome eiti tikėjimo keliu, atsiprašėme vaikų už savo klaidas. Ir jie mūsų atsiprašė. Dabar daug prisimenu, ką sakė senelė ar mama, kai jau esu jų vietoj. Niekur nedingo tai, ką ir kaip girdėjau. Aš ypač esu patenkinta savo vyru ir draugu, mes jau 47 metai kartu... Pamenu, kai Kęstučio tėvai šventė 60 metų santuokos jubiliejų, sėdėjo bažnyčioje krėsluose, ir jo mama pasakė: „Tėvai, mes esame karaliai; mes šitiek ištvėrėme kartu.“
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ
