Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Kovo intencija: Melskimės, kad išgyventume Sutaikinimo sakramentą nuoširdžiai atsinaujinę ir taip galėtume mėgautis begaliniu Dievo gailestingumu
Tai buvo dar prieš Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) dokumentus ir Vyskupų sinodą apie Sutaikinimą (1983 m.). Jėzuitų studijų namuose – bendruomeninė Sutaikinimo šventė bažnyčios dydžio koplyčioje su 120 dėstytojų, teologijos bei filosofijos studentų. Giesmės, maldos, bendra sąmonės (sąžinės) peržvalga. Tada išsiskirstoma presbiterijoje, šonuose – nuodėmklausiai, ir prasideda asmeninės išpažintys. Koplyčios gale – du balkonėliai, viršutiniame – varpininkas iš aukštai mato išpažinties einančius juodomis sutanomis apsirengusiuosius.
Stulbinantis vaizdas ir nuostabi reikšmė – viešojoje erdvėje vietoj tamsios klausyklėlės mato vienas kitą einančius susitaikyti su Dievu. Pirmą kartą tokias apeigas regintįjį sukrečia: gi šiaip kunigai nenusideda, gydytojos neserga, teisėjai nemeluoja, policininkės nevagia, geležinkelininkai neklaidžioja. Bendruomeninės apeigos pagal naujus dėsnius, antrąjį ir trečiąjį Sutaikinimo būdus(antrasis – daugelio žmonių sutaikinimas kartu su individualia išpažintimi ir individualiu išrišimu; trečiasis –daugelio žmonių sutaikinimas teikiant bendrą išrišimą – red.past.), daug kur vyksta – dažnai per Gavėnią ir Adventą, rekolekcijose ir stovyklose – ir leidžia patirti mūsų visų silpnumą bei drąsų pasitikėjimą visuotinai gailestinga Dievo meile.
Šiaip įdomiausia yra nuodėmė, savo ir kitų žmonių. Du berniukai eidami iš tikybos pamokos džiaugiasi: „Mokytoja paaiškino apie kitokias nuodėmes, tai kunigui galėsime naujų išpažinti.“ Praslenka pro sąmonę, kad išpažintis reiškia Dievo gailestingumo man, kuris suklydo, nusidėjo, blaškosi, nesusivokia, pripažinimą, o ne mikroskopinį nuodėmių skrodimą. Išpažintimi išpažįstu ištikimybę abipusiams – Dievo ir pakrikštytojo – Krikšto pažadams. Didysis gailestingumo ženklas – kryžius, didžioji Sutaikinimo šventė – Eucharistija.
Mūsų tikėjimas labai žemiškas – reikia apčiuopiamų ženklų. Už klausyklos grotelių nelabai juntama, kad šio sakramento ženklas yra kunigo rankos atgailaujančiajam ant galvos, kaip ir per Krikštą, Sutvirtinimą, Kunigystės šventimus, Ligonių patepimą, kaip tėveliai, seneliai glosto savo angeliukus, mes – močiutės žilą galvą. Jaunimo renginiuose kartais vyksta pratybos, kai poromis prisiima negalią, pvz.: eina trimis kojomis, surišę dvi; vienas apriša sau akis, kita ranka už nugaros ir pan. Tada – kelionė keliuku su uždaviniais, kuriuos lengviau atliktų neribojami, kol praėjus pusvalandžiui sueina į aikštelę klausytis Evangelijos apie paralyžiuotojo išgydymą. Tada atriša rankas ir kojas, atveria akis, pajunta nepaprastą laisvę ir bendrystę, kaip po išpažinties.
„Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 19).
