Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės iliustruotos bulės „Ineffabilis Deus“ vertimo (1863 m.) faksimilės puslapis
Jei kada teko lankytis Rokiškyje, atmintin turėjo įstrigti erdvi stačiakampė senamiesčio aikštė tarp dviejų simbolinių polių – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vakaruose ir Tyzenhauzų dvaro rytuose. Visas miestas kūrėsi ant šios ašies. Neogotikinę bažnyčią juosia ažūrinė raudonų plytų šventoriaus tvora, o jos centre – Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir įrašas žemiau jos: „Wartaj Dangaus, melskies už mus / 1886.“ Metai žymi bažnyčios statybos pabaigą, lietuviški rašmenys – grafų Tyzenhauzų drąsą nepaisyti carinių draudimų, o turinys – dviejų bažnyčios fundatorių, Reinoldo Tyzenhauzo (1830–1880) ir jo sesers Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės (1823–1890), pamaldumą Tai, kuri savo kilme pranoko visus žemės valdovus.
Įrašo tamsaus granito plokštėje galima ir nepastebėti, tačiau ir be jo pavyks suprasti, kodėl ten, kur tikėtumeisi šventoriaus vartų, turi pakelti galvą ir pažvelgti į baltą, rankas atvirais delnais į dangų ištiesusią, o švelnų žvilgsnį žemyn į tave nukreipusią Mergelę Mariją.
Ši skulptūra kažkuo panaši į tą, kurią kasmet gruodžio 8-ąją Romoje, netoli Ispanijos aikštės, aplanko Šventasis Tėvas. Romietiškoji Mergelė Marija stovi ant beveik 12 metrų aukščio kolonos ir vadinama Nekaltojo Prasidėjimo vardu. Iš tolo regima statula buvo iškelta ant pergalės kolonos minint trečiąsias Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo metines. Šią dogmą 1854 m. gruodžio 8 d. bule Ineffabilis Deus (liet. Nenusakomas Dievas) iškilmingai paskelbė popiežius Pijus IX.
Dogmos paskelbimas tikinčiųjų buvo sutiktas entuziastingai ir sukėlė gausią dailės, muzikos ir literatūros kūrinių bangą. Vienas užmojis išsiskyrė iš kitų. Paryžiaus Šv. Sulpicijaus seminarijos profesorius kun. Marie Dominique Sire’as (1827–1917), dar iki šios bulės paskelbimo pasižymėjęs dideliu pamaldumu Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, nutarė imtis projekto, kuris išreikštų paskelbtos žinios visuotinumą ir Bažnyčios vieningumą ją priimant.
Sumanė jis nei daug, nei mažai – organizuoti bulės vertimą į visas gyvąsias pasaulio kalbas, netrukus pirminį užmojį papildydamas ir mirusiomis kalbomis bei įvairių kraštų vietiniais dialektais. Šis vertimų rinkinys netruko virsti ir meniniu sumanymu. Iliustruoti ir prabangiai įrišti savųjų kalbų vertimus ėmėsi įtakingi tų šalių katalikai. Štai ispaniškąjį vertimą gėlėmis dailino Ispanijos karalienė Izabelė II. O bulės vertimą į lenkų kalbą iliustruoti buvo patikėta grafienei Marijai Tyzenhauzaitei-Pšezdzeckienei.
Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės portreto fotografija (dail. F. X. Winterhalteris, 1855 m.). Portreto originalas dingęs, tikriausiai sudegė gaisre per II pasaulinio karo bombardavimus.
Gali būti, kad kunigas Sire’as pats pasiūlė grafienei imtis šios užduoties – tuo metu ji rezidavo Paryžiuje. Tačiau Marija dvejojo. Priežastis – dėl akių ligos silpstąs jos regėjimas. Marijos vaikaitis Reinoldas Pšezdzeckis rašo, kad su dideliu tikėjimu šio darbo ji ėmėsi tik tuomet, kai apsilankiusi Lurde suvilgė savo akis stebuklingojo šaltinio vandeniu. O juk Švč. Mergelės apsireiškimas mažajai Bernadetai Lurdo grotoje įvyko praėjus vos ketveriems metams po bulės paskelbimo, 1858-aisiais. Kai vietos klebono paliepta Bernadeta paklausė Apsireiškusiosios vardo, išgirdo atsakymą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“
Tad grafienė Marija, netrukus po apsireiškimo, aplanko Lurdą, ir galima tik numanyti, kas dedasi jos širdyje stovint toje vietoje, kur Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė, kad pati patvirtintų neišreiškiamą Dievo malonę. Tuoj po to grafienė imasi didžiulio darbo iliustruoti kiekvieną bulės Ineffabilis Deus vertimo puslapį, norėdama savo piešiniais perteikti visą Lietuvos ir Lenkijos pamaldumo Dievo Motinai istoriją, pavaizduoti šių šalių dinastijas ir valstybės veikėjus, mūšius ir Marijos suteiktas pergales, peizažus ir architektūros paminklus, šventoves ir šventuosius.
Pšezdzeckis apie šį, anot jo „benediktinišką“, grafienės Marijos darbą rašo: „Kiekviename puslapyje išlaikyta senoviško stiliaus ornamentika, įkvėpta senųjų mišiolų ir giesmynų, su architektūros, brangenybių fragmentais nuosekliai perkelia mus iš romaniškų augalų pynių į gotikines gėlių viršūnes, renesansinius frizus, barokines kriaukles, klasicistines kolonas ir ampyro papuošimų fragmentus. [...] Viskas pagal žinomus paveikslus, sumažintus iki tabakinės miniatiūros, o kartais ir iki žiedelio dydžio. Su lupa pieštos smulkmenos, su lupa tenka jas ir tyrinėti.“* Grafienės ranka perpiešti bulės vertimo albume atsiduria ir Aušros Vartų bei Trakų Dievo Motinos atvaizdai, net su smulkiausiomis šių atvaizdų apkaustų detalėmis.
Užbaigtas ir brangakmeniais inkrustuotais aptaisais puoštas albumas galiausiai atsiduria abato Marie Dominique Sire’o rinkinyje ir kartu su kitais vertimais įteikiamas popiežiui Pijui IX. Šį rinkinį, dabar saugomą Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje, sudaro 222 bulės vertimai į kalbas ir dialektus iš penkių pasaulio žemynų. Pagal pirminį sumanymą vertimų turėjo būti daugiau nei 300. Deja, ne viską spėta įgyvendinti. Tačiau yra dvi geros žinios. Pirmoji – Vatikano biblioteka sutiko paskolinti grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės iliustruotą albumą parodai, skirtai Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios 140-osioms konsekracijos metinėms. Parodą planuojama surengti 2025 m. spalio–2026 m. sausio mėnesiais Rokiškio krašto muziejuje. Antra gera žinia – šiame milžiniškame abato Sire’o sumanytame filologiniame rinkinyje yra ir vertimas į lietuvių kalbą. Telieka tyrinėtojams pasiraitoti rankoves.
P. S. Grafienės Marijos audiencijos pas popiežių Grigalių XVI ir jos dovanos popiežiui Leonui XIII (kitas įstabus albumas Terra Mariana) čia neminėsime. Kaip ir to, kad fundavo ji ne tik Rokiškio, bet ir Salų, Poličnos (Lenkija), Altlaseno (dab. Laši, Latvija) bažnyčias, gausiomis aukomis prisidėjo prie Varšuvos Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Visų Šventųjų ir Šv. Aleksandro bažnyčių statybų ar perstatymo, Rygos Liuteronų katedros restauracijos, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros bei Kauno Šv. Kryžiaus karmelitų bažnyčių tvarkymo darbų XIX a. 9 dešimtmety Ir visai jau neminėsime jos įkurtų ir išlaikytų mokyklų, prieglaudų, ligoninių ir kitos karitatyvinės veiklos. Gal tik užsiminsime, kad sykį paklausta, kiekgi jos šeimai atsiėjusios Rokiškio bažnyčios statybos, ji atsakė: „Dievas žino, o mums nėra reikalo
