Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS
Paprastai laikomasi nuomonės, kad istorines knygas kur kas lengviau rašyti iš tolimesnės perspektyvos, nes laikas išryškina istorinių įvykių slinktį, o tyrinėtojui belieka sąžiningai atlikti faktų interpretaciją, be to, dalis archyvų savo paslaptis tyrinėtojams atveria tik po penkiasdešimties metų... Visai kitaip yra su įvykiais, kurių liudininkais esame, o iš tiesų – juose dalyvaujame. Būtent šio darbo ėmėsi prof. dr. Paulius Subačius, monografijos Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988–2013: krikščionys Lietuvos visuomenėje po atgimimo (Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015) autorius, todėl apimtimi ir svoriu išsiskiriantis dvitomis veikalas galėtų būti apibūdintas kaip Naujausių laikų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorija.
Autorius apsiriboja labai aiškiomis chronologinėmis ribomis (1988–2013). Pirmoji yra siejama su Sąjūdžio susikūrimu ir mąstymo laisvėjimu, o antroji ženklina ne tik ketvirtį amžiaus, bet ir hierarchijos pasikeitimus bažnytiniame gyvenime. Aprašomu laikotarpiu vyko didžiulės istorinės-politinės pervartos, kuriose aktyviai dalyvavo ir Katalikų Bažnyčia, iš persekiojamos bendruomenės tampanti laisvoje visuomenėje veikiančia nepolitine ir netautine jėga. Šį tapsmą ir veikalo autorius preciziškai stebėjo bei jame dalyvavo.
Veikale panaudojama nepaprastai daug šaltinių, tačiau didžiulį svorį atliktam darbui suteikia archyvinė medžiaga, pasižyminti gausa dokumentų (taip pat ir konfidencialių!), ypač iš Lietuvos Vyskupų Konferencijos, Vilniaus bei Kauno arkivyskupijų kurijų archyvų. Skaitant monografiją jaučiama, kad interpretuojant kai kuriuos įvykius pasinaudojama ne vien archyvine medžiaga, bet ir kitais būdais gauta konfidencialia informacija (pvz., LVK posėdžių užkulisiai...). Autorius stropiai atliko savo darbą, nes kai kuriuose šaltiniuose atrado netikslumų ar datavimo klaidų. Nors Katalikų Bažnyčios veiklos analizė sukasi aplink dvi ašis (Kauno ir Vilniaus arkivyskupijas), tačiau jei kitų vyskupijų, vienuolijų ar bažnytinių organizacijų veikla, iniciatyvos ar reiškiniai buvo reikšmingi visai Bažnyčiai Lietuvoje, jie taip pat paminėti.
Monografijoje siekiama pristatyti ne chronologinę įvykių seką, bet logiškai pagrįstų ir įvairių temų skerspjūvį. Knygoje analizuojama tiek Bažnyčios sąlyčio taškai su išorinėmis institucijomis, tiek jos pačios vidaus dinamika. Didžiulio dėmesio sulaukia Bažnyčios ir Valstybės teisinių santykių sureguliavimas, Bažnyčios dalyvavimo politikoje tema, tikybos dėstymo mokyklose peripetijos, teisingas tautiškumo Bažnyčioje supratimas, taip pat pasauliečių struktūrų bei karitatyvinės veiklos Bažnyčioje aptarimas. Nepamirštama pažvelgti ir į vidinę Bažnyčios struktūrą, į svarų dvasininkų bei pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) narių indėlį į Bažnyčios gyvavimą.
Veikale neapsiribojama tuo, kad būtų parodoma „savose sultyse verdanti“ Bažnyčia, bet drąsiai tiesiami tiltai į visuomenę, link kitaip mąstančių ir kitas religijas išpažįstančių žmonių. Nors daugiausia kalbama apie Katalikų Bažnyčią, autorius laikosi korektiško apdairumo kitų konfesijų atžvilgiu, pateikdamas jų atstovų vertinimus aptariamais klausimais. Čia atranda vietą ekumenizmas bei tarpreliginiai santykiai, taip pat atskleidžiamos Bažnyčios pastangos komunikuoti masinėse informacijos priemonėse.
Bažnyčios šiuo nelengvu laikotarpiu pažinimas būtų neišsamus nesusipažįstant su šia monografija. Populiarioji žiniasklaida tendencingai ir iškreiptai pristatydavo Bažnyčios pastangas susigrąžinti nacionalizuotą turtą, mokyklose dėstyti tikybą, formuoti sąžiningą ir visoms visuomenės grupėms jautrią politiką, dalyvauti kultūrinėje veikloje. Ko iš tiesų tuo siekė ir tebesiekia Bažnyčia, galime sužinoti iš knygoje pristatytų objektyvių šaltinių, kurie tendencingai nusiteikusių žiniasklaidininkų liko „nepastebėti“.
Negalime nematyti ir iš sovietmečio atėjusių nepriklausomos Lietuvos visuomenėje ir politikoje išsikerojusių ateizacijos vaisių. Sovietinis raugas tęsėsi (o gal dar ir tęsiasi?) per kai kurias politines jėgas bei tendencingas informacijos priemones. Jau Sąjūdžio kūrimosi metais nestigo viešų ženklų, kad laisvėjančiai Bažnyčiai teks veikti nepalankioje dvasinių orientyrų stokojančios visuomenės aplinkoje. Vis dėlto daugelis dvasininkų ir veiklių tikinčiųjų pasauliečių reiškė optimizmą, kad, pašalinus išorinius varžymus, neilgai truks atgauti prieškaryje turėtas pozicijas. Būtent apie prieškario pozicijų atkūrimą svajojo dauguma Bažnyčios narių. Tai pasireiškė sugriautų Bažnyčių statymu net ten, kur nebuvo didelio sielovadinio poreikio, sunaikintų kryžių, koplytėlių bei paminklų atstatymu; tačiau ilgainiui pastebėta, kad sekuliarėjančiai visuomenei tai nedarė didelio įspūdžio. Bažnyčios hierarchai netrukus įsitikino, jog prieškario Bažnyčios beatodairiškas restauravimas neatitinka naujosios evangelizacijos dvasios. Mat pagaliau teko pripažinti, kad veržliai, pragmatiškai ir optimistiškai nusiteikusiai demokratinės visuomenės daugumai ne visai jauku liūdinčio Rūpintojėlio akivaizdoje. Tuo laikmečiu Bažnyčia nuolat ieškojo naujų dialogo su posovietiniu žmogumi būdų, ir tame atsiskleidė nepaprastas Bažnyčios (pasauliečių ir hierarchų) gyvastingumas bei kūrybiškumas.
Bažnyčios ir tautiškumo sąsajų ieškotojams labai pravartu susipažinti su knygos skyriumi „Bažnyčia tautai ar tauta Bažnyčiai“. Mat buvo manoma, kad lietuviška katalikybė, perėjusi sovietinius gulagus, yra kažkuo ypatinga, tikresnė ar autentiškesnė. Tai buvo pagrindas priešintis „vakarietiškoms“ liturginėms reformoms konservuojant neva tikresnio „lietuviško katolicizmo“ tradicijas. Įtampa tarp tautinio ir universalaus krikščionybės interpretavimo ilgainiui virto kartų konfliktu: vyresnieji, įpratę tapatinti tikėjimo išsaugojimą su tradicijos išlaikymu, teigė savito religingumo idealą, jaunieji siekė ryšio su Visuotine Bažnyčia, dėl savo radikalumo kartais prarasdami ryšį su lietuviška realybe. Vis stiprėjantis ryšys su Visuotine Bažnyčia leido išvengti krikščionybės susiaurinimo bei tiesmuko pajungimo tautiniams ar politiniams tikslams. Bažnyčia, pati būdama gyvuoju išganymo instrumentu Viešpaties rankose, neleido savęs niekam kitam „instrumentalizuoti“.
Monografija atskleidžia sutarčių tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sudarymo užkulisius, pristato klaidinančias interpretacijas ir netgi pamini asmenis, iš kurių ėjo dezinformacija ar buvo kokiu nors būdu tam trukdoma. Panašios taktikos laikomasi svarstant restitucijos Bažnyčiai ar tikybos dėstymo mokyklose klausimus.
Nemėginama piešti istorijos dviem spalvomis, nes ir pačioje Bažnyčioje būta dvasininkų, neapdairiai reiškusių savo privačią (ne Bažnyčios) nuomonę. Mėginama derinti skirtingų šalių komentarus, nes dažniausiai įvykiai vienaip atrodė iš Bažnyčios vidinės perspektyvos ir visai kitaip – iš civilinės teisės sistemos. Kai kurių nesusipratimais paženklintų situacijų aprašyme prasiveržia kandus autoriaus stilius, tačiau šie proveržiai nėra dominuojantys.
Monografijoje jaučiama ryški pagrindinė autoriaus, kaip lietuvių kalbos ir literatūros, tekstologo bei literatūrologo, kompetencija, nes dėstyme pavartota retesnių lietuviškų bei tarptautinių žodžių, pvz.: gailauti, persergėti, probėgšmis, teisena, kebeknė, bėdinas, liumpenizuoti, utriruoti, isteblišmentas, piupitras, efemeriškas ir kt.
Reziumuojant autoriaus atliktą darbą būtina pasakyti kelis dalykus:
– Bažnyčia visuomet pasirenka tą laikmetį atitinkantį veikimo būdą, atsižvelgdama į savo galimybes bei istorinę situaciją. 25 metai yra labai ilgas laikotarpis atsižvelgiant į per tą laiką atliktas radikalias permainas visose lietuviškos realybės srityse;
– analizuojamu laikotarpiu buvo atlikti nepaprastai svarbūs darbai tiek iš Valstybės, tiek ir iš Bažnyčios pusės, dėl kurių abiem pusėms tapo lengviau veikti ir bendradarbiauti. Visuomenėje taip pat atsirado daugiau teisinio aiškumo žvelgiant į Bažnyčią ir Valstybę;
– Bažnyčios ir Valstybės santykių istorija nesustoja ties 2013 metais, bet plėtojasi toliau, todėl dėl šių dienų istorijos „karštumo“ autorius aptaria įvykius, bet daug kur palieka atviras duris, pažymėdamas situaciją, kuri buvo „iki šios knygos rašymo momento“. Suprantama, kad kiekvieną dieną situacija gali keistis, todėl monografijos faktai patys netrukus taps istorija;
– veikalo autorius yra tikras pionierius (ne sovietine prasme), nes pirmasis ėmėsi tokios išsamios ir gilios Bažnyčios gyvavimo Lietuvoje naujausiais laikais analizės.
Dvitomio skaitytojams ne tik kils noras diskutuoti apie neseną Bažnyčios praeitį, bet jie patys pasijus aktyviais naujosios Bažnyčios istorijos kūrėjais ir galbūt dar po 25 metų atsidurs panašios monografijos puslapiuose. Prof. Paulius Subačius jau renka tam medžiagą...
