Vanda IBIANSKA
Motinos meilei šiame pasaulyje joks žmogiškasis jausmas negali prilygti. Ji begalinė kaip visata ir gilesnė už vandenyną. Ne veltui Motinos dieną minime pavasarį, kai gamtos grožis pilnatviškai atsiskleidžia, ir sekmadienį – dieną, kurią Dievas prisakė švęsti. Motinų buvo, yra ir bus visokių. Kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena mama kitokia. Bet jas visas sieja absoliuti meilė savo vaikui.
Motinų dalia skirtinga. Viena užaugina genijų, kita kvailelį, trečia šventąjį, ketvirta nusikaltėlį. Jų istorijų taip pat esama visokių – džiugių ir nelaimingų. Tačiau vargiai rastume tokią, kad motina būtų abejinga savo vaiko gyvenimui ir likimui.
***
Iš tėvų pasakojimų.
Tada buvo pokaris. Sekmadienį aikštėje netoli bažnyčios gulėjo išniekinti partizanų kūnai. Suguldyti taip, kad žmonės valia nevalia turėjo pro juos praeiti. Išsivėpę stribai rūkė, šaipėsi ir stebėjo einančias į bažnyčią moteris. Kuri suklyks ar apalps, pamačiusi sūnų, tos šeimą išsyk bus galima nutverti. Viena motina nualpo. Antra pažvelgė į sūnaus kūną bežadėmis akimis ir praėjo pro šalį. Ši nualpo tik bažnyčioje, per šv. Mišias. Vėliau klausiama, kaip ištvėrė, atsakė: „Galvojau apie kitus tris.“ Iš tų trijų vienas, jau studentas, buvo apdovanotas galimybe pasidarbuoti Rusijos kalnakasyboje. Ačiū Dievui, sugrįžo. Kiti du, jaunesnieji, į Gulagą nepateko. Du iš trijų gana ryškiai sušvytėjo mokslo baruose. Dukra irgi tėvų nenuvylė. O motina, vaikams suaugus, mirė staiga. Nesirgusi. Melsdamasi už nukankintą sūnų ir Tėvynę. Kraupoka istorija. Kraują stingdanti motinos tvirtybė ir valia.
***
Mano pažįstamos mama tarpukaryje dirbo bažnytkaimio mokykloje pradinukų mokytoja. Kai susipažinau su ja, ponia Emilija jau buvo senyva. Nepaisant amžiaus, matėsi buvusio grožio likučiai. Ir dainuodavo tiesiog operiniu koloratūriniu sopranu (tais laikais žmonės susibūrimuose, pobūviuose dar dainuodavo...)! Nesunku įsivaizduoti, kokios efektingos tai moters būta jaunystėje! Vyras dirbo daug, tad materialiai šeima gyveno pusėtinai. O ponia Emilija vis gimdė ir gimdė vaikus. Užaugino ir išmokslino septynis. Kai pakraipiau galvą, kad vaikų būrys didokas, ji man paaiškino: „Taigi kaip priimta: du mudviem su vyru, po vieną abiem senelių poroms ir tris Tėvynei.“ Pamaniau, pokštauja. O ir ne! Kalbėjo visai rimtai. Tai mat, kaip tais laikais inteligentai į demografiją žiūrėjo. Dabar? Vienas, du arba išvis padauginta iš nulio.
***
Būna ir negimdžiusių motinų. Apmaudu, bet kartais jų motinystė nesėkminga. Viena daili, bet, švelniai tariant, frivoliškai jaunystę praleidusi moteriškė nutvėrė jaunesnį už save naivuolį. Atšoko vestuves. Vaikų kaip nėr, taip nėr. Žinome, sena patarlė teisingai byloja – ant numinto tako žolė neželia. Tad įsisūnijo socialiai apleistą vaikelį. Tėvai nežinomi. Atrodė esąs sveikas, ir tai buvo pagrindinis kriterijus. Toks ir užaugo. Sveikas homoseksualas. Įtėviai dabar jau senyvi. Išsvajotų vaikaičių sulaukti – sudie, viltie! O ir prieš draugus tokiu sūnumi nepasigirsi. Augo ganomas voljere, apsaugotas nuo blogos įtakos, apsuptas repetitorių konvojaus. Tik kad išaugo nei mokslui, nei darbui netinkamas. Įtėvis pagal gabumus buvo unikumas, frivoliškoji įmotė tik tiražinė, bet vis vien... Maža to, įtėviams įsūnytasis vaikis šaltas ir bejausmis kaip šaldytuvo durelės. Vyras, supratęs, jog nieko nebepakeisi, susitaikė su esama padėtimi. Moteris – ne. Atidavė vaikui visą širdį, dėmesį, jėgas ir še tau, kokia mizanscena išėjo... Jau gal kokie 30 metų rauda naktimis. Tik kas iš to?
***
Šios motinos (čia jau iš mano jaunystės draugių rato) kitaip nepavadinsi, kaip laimės etalonu. Neskaičiavo, kiek vaikų reikia sau, kiek tėvams ir kiek Tėvynei. Gimdė tiek, kiek Dievas davė. Jis buvo dosnus. Vyras irgi neapsileidęs, tai pagimdė septynis. Dukrą ir šešis sūnus. Kai laukėsi jaunėlio, dukra laukėsi pirmagimio. Dabar namas, kadaise toks erdvus, tapo ankštas. Kai suvažiuoja vaikai, marčios, žentas, anūkai, pasidaro toks knibždėlynas ir erzelynė, kad plaukai šiaušiasi. Bet ten visi linksmi ir laimingi. Pati smagiausia yra motina. Liko tokia pati kvatoklė kaip ir jaunystėje. Džiaugiasi, kad visi sveiki, mėgsta pasipuikuoti, jog nei vienas vaikas nenuėjo šunims šėko pjauti. Bet kad ir nenuėjo!
***
Kartais motinos laimė ateina per dideles kančias. Ir su visų mūsų Motinos pagalba.
Tolimais laikais vienai iš mano bendradarbių gimė aklas kūdikis. Jauni tėvai be būsto, pinigų ir dar tokia nelaimė. Žinote, kaip gyvenome. Dalis skaitytojų dar prisimena. Alga po studijų 90 rublių, apie jokias paskolas nė girdėti niekas negirdėjo, parduotuvės tuščios ir už viską bei visur reikia duoti kyšį. Už batus, vaistus, geresnę dešrą. Gyvenome visagalio BLATO epochoje. Varganai vilkinti, perbalusi Alma suprato, jog jei kas padės, tai tik Dievo Motina, nes pagalbos iš kitur nelauk. Tuo metu į darbą grįžti pagimdžius reikėjo po dviejų mėnesių. Alma grįžo. Visi jos gailėjome. Lietuvos oftalmologų verdiktas buvo žiaurus: jokio gydymo nėra, vaikelis bus aklas.
Ir pradėjo Alma, kada autobusu, kada pakeleivingu sunkvežimiu, važinėti į Šiluvą. Prisijungė ir vyras. Meldėsi prašydami stebuklo. Ir išmeldė. Stebuklas įvyko labai paprastai, žemiškai. Nežinia, kaip ir iš kur, atsirado svetimas įtakingas žmogus, labai nuoširdžiai įsijautęs ir pagailėjęs jaunos mamos. Protegavo vizitui pas garsiausią rusų akių gydytoją, įvairiapusiškai padėjo, paglobojo. Kaip pagal užsakymą į Vilnių atvažiavo uošvio brolis ir paliko pakuotę dolerių. Rusijos įžymybė sutiko vaikelį operuoti, bet perspėjo, jog nėra tikras dėl sėkmės. Pavyko!!!
Almos gyvųjų tarpe nebėra. Sūnus sveikas, sėkmingai dirba ir gyvena JAV. Va tokia istorija su geografija.
Tikiuosi, skaitote šį Artumos numerį Motinos dienai dar neatėjus. Aišku, sveikinsite savo mamas, kurių kiekviena vienintelė ir nepakartojama. Pasistenkime (nesvarbu, kad toli, nėra laiko ar ligos spaudžia) nuvažiuoti pas tas mamas, kurios jau iškeliavo. Kaip gera būna pasimeldus prie mamos kapo ir tyloje mintyse išsipasakojus jai... Taip pat, kaip po šv. Mišių už motinas.
