Kun. Artūras KAZLAUSKAS
Švęsdami ypatingąjį Misijų mėnesį, sukluskime – kada liturgija labiausiai prabyla apie mūsų misiją?.. Ite, missa est! Pamenate? Mane tai visą gyvenimą lydi kaip ekskunigo ateistinės knygos pavadinimas su visais iš to kylančiais įvaizdžiais. O vyriausieji katalikai tikriausiai prisimins juos kaip prieš baigiamąjį Mišių palaiminimą tariamus žodžius. Ne vienam (ypač vaikystės ir paauglystės metais) tai būdavo viltingas ženklas, kad Mišios link pabaigos! Apeigos, suformuotos po Tridento Susirinkimo, ilgainiui buvo vis papildomos įvairiomis pridėtinėmis pamaldomis, tad šie žodžiai taip niekad ir nebuvo tikroji Mišių pabaiga. Beje, kai kurių kunigų dėka ir dabar Mišios vis papildomos, tad atrodo, kad pačiomis Mišiomis dar kai kas nepasakoma ir nepadaroma.
Tarp daugybės Eucharistijai nusakyti vartojamų pavadinimų Mišių sąvoką Katalikų Bažnyčios katekizmas aptaria tik vienoje kitoje vietoje – nuo Tridento reformos būtent Mišiomis vadinome svarbiausią savo krikščioniškąjį aktą. Įsiklausykime į Katekizmą (KBK 1332): „Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo slėpinys, baigiama tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.“ Taigi, Mišios – nuo missio, nuo pasiuntinybės.
Mokslininkai įvairiai ir nesutardami aiškinasi šio žodžio, vartoto lotyniškoje liturgijoje, prasmę. Missa, sako jie, nevienareikšmis, juo labiau vartojamas apeiginėje frazėje. „Eikite, missa yra“, – taip verstume pažodžiui. Taigi, missa čia gali reikšti ir mūsų pasiuntinybę (kurią gavome per Krikštą, o dabar ją atnaujinome), ir auką, pasiųstą Dievop (Tėvui pasiuntėme Sūnaus auką). Kuri prasmė jums priimtinesnė? O gal abi sąvokas sujunkime į vieną, pritaikydami priežastingumo dėsnį? Be Kristaus aukos nėra mūsų pasiuntinybės, kuri ir duodama mums, ir pačia auka mus įgalina veikti!
Tikriausiai visi prisimename evangelijose aprašytų pirmųjų eucharistijų vaizdus. Luko (24 sk.) aprašytasis iškalbingiausias: kelionė į Emausą su Nepažįstamuoju – tarsi Žodžio liturgija; vėliau, į kaimą atvykus ir susėdus prie stalo, laužoma duona, valgoma, atpažįstamas su mokiniais esantis Nukryžiuotasis, kelyje uždegęs mokinių širdis; atpažinę Viešpatį, abu mokiniai iš Emauso „tuoj pat pakilo“, kad praneštų, ką pamatė ir išgirdo.
Šv. Jonas Paulius II sako: „Kas iš tikrųjų sutinka Prisikėlusįjį maitindamasis jo kūnu bei krauju, tas negali pasilaikyti išgyvento džiaugsmo vien sau. Susitikimas su Kristumi, nuolatos gilinamas Eucharistijos artybėje, žadina Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio troškimą liudyti ir evangelizuoti“ (2004 m. apaštališkasis laiškas Mane nobiscum Domine Eucharistijos metų proga, 24). Dar pacituokime apaštalo Pauliaus žodžius: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Apaštalas artimai susieja valgymą ir skelbimą: susivienyti su Kristumi Jo Velykų atminime kartu reiškia pajusti pareigą mums tapti įvykio, sudabartinamo šiomis apeigomis, šaukliais. Išsiuntimas kiekvienų Mišių pabaigoje yra krikščioniui skiriamas įpareigojimas skleisti Evangeliją ir gaivinti savo aplinką krikščioniškomis vertybėmis.
Dėl Vatikano II Susirinkimo norėtos liturginės reformos Ite, missa est tapo fraze, kurią ištaria diakonas, paleisdamas šventąjį tikinčiųjų sambūrį. Kaip matėme, keliaprasmis frazės aspektas yra nelengvas iššūkis vertėjams iš lotynų į vietines kalbas. Tą daugiaprasmiškumą palengvina galimybė numatyti kelias frazes, kurios būtų vartojamos pasirinktinai, taip atskleidžiant įvairias prasmes. Mišiolo vertėjai į lietuvių kalbą Lietuvoje, bendradarbiaudami su išeivijos liturgistais ir kalbininkais, mums paliko tris Mišių pabaigos variantus: „Telydi jus Viešpaties malonė“, „Kristaus aukos vaisiai jus visur telydi“ ir „Mišios baigtos. Eikite ramybėje“. Šios frazės yra skirtos paleisti susirinkimui, ir visose, išskyrus paskutinę, akivaizdus siuntimo aspektas.
Pats susirinkimo paleidimo aktas – įpareigojimas tęsti misiją, kuriai per Krikštą esame pasiųsti, o per Eucharistiją pastiprinami. Jis yra pasitikėjimo mumis priminimas. Ir užtikrinimas, kad malonė, nupelnyta Kryžiaus auka, yra šios misijos stiprybė. Ite, missa est!
