Csaba Veres / unsplash.com nuotrauka
Andrius Navickas
Krikščionis filosofas Gabrielis Marselis yra rašęs, kad gyvename epochoje, kai, nepaisant daugybės mokslinių disciplinų, tyrinėjančių įvairius žmogaus gyvenimo aspektus, pats žmogus mums tampa vis didesne problema. Tai didysis modernybės paradoksas – ji tiek aistringai kalbėjo apie tai, kad žmogus esą privalo ištrūkti iš Dievo šešėlių, kad galiausiai pasiklydo tarp šešėlių. Nuolat kuriami nauji Babelio bokšto projektai, pamirštant esminį Evangelijos klausimą: kas iš to, jei laimėsi visą pasaulį, bet prarasi save?
Broliškos šventyklos atstatymas
Šis klausimas gali būti svarbiu raktu į pirmosios Leono XIV enciklikos Magnifica humanitas supratimą. Neleistinai viską supaprastintume, jei Leono XIV encikliką suvestume į klausimą, kaip tikinčiam žmogui dera reaguoti į dirbtinio intelekto (DI) proveržį. Daug tiksliau klausti: kaip būti pagal Dievo paveikslą sukurtu žmogumi pagundų tapti savo pačių dirbiniais akivaizdoje? Kaip rašoma enciklikoje, pagrindinis pasirinkimas yra ne tarp to, sakyti „taip“ ar „ne“ naujosioms technologijoms, o tarp Babelio statymo ir Jeruzalės atstatymo Nehemijaus būdu. Tarp siekio viešpatauti ir būti žmonėmis, kurie dirba Dievo akivaizdoje, idant atstatytų broliško sambūvio šventyklą.
Darbuotis Nehemijaus būdu. Popiežius ne tik išsako tokį raginimą, bet taip pat, pristatydamas enciklikos atsiradimo kelią, pabrėžia, kad ji subrendo būtent tokiu būdu: įsiklausant į Dievą, klausantis ir diskutuojant su žmonėmis bendro rūpesčio perspektyvoje.
Kreipti įvairovę Dievo link
Technologijos savaime nėra problema. Esame kviečiami neužkasti savo talentų, bet juos aktyviai leisti apyvarton. Tačiau svarbu atpažinti Babelio sindromą, kuris iškreipia žmogaus santykį tiek su Dievu, tiek su savimi pačiu, tiek su pasauliu. Tai arogancija, puikybe pagrįstas veiksmingumo ir galios kultas, kuris aukoja silpnuosius ir įveda vienodumo diktatūrą. Ne tik visa kūrinija, bet ir Dievas, suvokiamas kaip priemonė, pajungiami didesniam našumui. Tikroji kūryba yra Nehemijo kelias ir nuodėmės sužalotos tikrovės atstatymas. Atstatyti – tai pripažinti, kad viltingos galimybės gimsta iš balsų ir vizijų įvairovės, net jei ji gąsdina kaip sumaištis. Unikali tikinčio žmogaus užduotis – kreipti šią įvairovę link Dievo, kad Jo šviesoje pliuralizmas nevirstų chaosu, bet, priešingai, pasitelkus sinodalumo praktiką, taptų erdve, kurioje žmonija iš naujo atrastų savo tvirtus pamatus ir galutinį tikslą.
Enciklikoje Magnificat humanitas giliai ir įtaigiai apmąstomi alternatyvūs santykiai su technologijomis ir išryškinamos bei pasiūlomos konkrečios veikimo gairės. Būtent šiai enciklikos daliai atliepė dauguma tekstų, pristatančių šį dokumentą. Tačiau prieš pereinant prie įdėmaus DI iššūkio aptarimo Leonas XIV pasiūlo permąstyti tai, ką įprasta vadinti Bažnyčios socialiniu mokymu. Tai, ką randame naujojoje enciklikoje, nėra vien trumpas Popiežiaus pirmtakų paskelbtų socialinių enciklikų svarbiausių įžvalgų sąvadas, Leonas XIV pradeda nuo pamatinio klausimo – ką reiškia skelbti amžiną Evangelijos tiesą nuolat kintančiame pasaulyje?
Vertybinė perspektyva
Popiežiaus tvirtinimu, svarbu, kad Bažnyčios socialinis mokymas nebūtų suvokiamas, „kaip nepagrįstas kišimasis į „pasaulietinius“ reikalus arba kaip iš viršaus primestas išorinis etikos kodeksas. Iš tikrųjų jis kyla iš Bažnyčios, kuri eina kartu su žmonija, pripažindama žemiškosios tikrovės autonomiją ir skirtumą tarp bažnytinių bei politinių bendruomenių, patirties“ (MH,18). Bažnyčia privalo prabilti, kai regi iššūkius, kurių sprendimui reikia platesnės vertybinės perspektyvos. Prabyla ne tam, kad dominuotų, bet siekdama atkurti bendrystę ir telkti.
Magnificat humanitas pabrėžiama, kad Bažnyčios socialinis mokymas tradicija nėra principų ar normų, kurias dera paprasčiausiai pritaikyti, sąvadas, bet veikiau jungimasis į svarstymus tikėjimo ir bendrojo gėrio šviesoje. „Taip pat norėčiau pabrėžti, kaip šioje tradicijoje nekintantis apreiškimo tiesų apie žmogų ir visuomenę branduolys nuolat susipina su atsinaujinusiu gebėjimu įsiklausyti į istorines situacijas ir reaguoti į šiuolaikines problemas“ (MH,28).
Jau popiežius Benediktas XVI buvo perspėjęs, kad Vakarų pasaulis atsidūrė reliatyvizmo diktatūros spąstuose, išgyvena tiesos užmaršties tragediją. Deja, neretai šis perspėjimas buvo itin supaprastintas ir jį reaguota taip, tarsi tiesa būtų kartą ir visiems laikams sumedžiotas grobis. Leonas XIV atskleidžia kelią, kuris leidžia išvengti reliatyvizmo ir fundamentalizmo kraštutinumų.
Be pretenzijų į tiesos monopolį
Tiesos šviesa yra dovana, kuri išlaisvina ir gydo tikrovę nuo nuodėmės žaizdų. Tiesa nėra teritorija, kurią dera ginti, bet veikiau gėris, kuris įgauna prasmę, kai juo dalijamasi (MH, 26), Evangelijos tiesa nėra primetama iš viršaus, bet laikui bėgant auga konkrečioje gyvenimų, bendruomenių ir kultūrų sampynoje. Tai nėra tiesa, kuri bijo įvairovės, bet, priešingai, ją priima ir ja vadovaujasi. Ji nepašalina konfliktų, bet juos transformuoja, vėl suvienydama tai, ką istorija linkusi išsklaidyti.
Įvairovė, skirtybės mūsų nepasmerkia reliatyvizmui. Skirtybės skatina susitikimą, bendradarbiavimą. Tiesa neturi nieko bendra su vienodumo uniforma, į kurią derėtų įsprausti tikrovę. Ji veikiau yra šviesa, leidžianti geriau įsižiūrėti ir džiaugtis kiekvieno unikalumo apraiška.
Taip pat ir Bažnyčia auga ne pagal kokį nors „teisingą teorinį projektą“, bet veikiau kaip nuolatinis visumos ir atskirų dalių dialogas, mainai ir bendros pastangos, siekiant vis pilnesnės bendrystės. Dievo tauta – tai įvairių tautų, funkcijų, pašaukimų, kultūrų, tradicijų įvairovė, ir kiekviena unikali dalis praturtina visumą, taip pat kiekvienai daliai būtina visuma kaip sklaidos erdvė. Atsižvelgiant į didelę istorinių situacijų įvairovę nerealu manyti, kad Bažnyčios socialinis mokymas gali pasiūlyti vienintelį atsakymą, kuris būtų tinkamas visose aplinkybėse. Bažnyčia nepretenduoja į tiesos monopolį sprendžiant visuomenės problemas, tačiau gali skaidrinti sąžinę, žvilgsnį ir atkakliai priminti užduotį išlikti žmonėmis, o tai yra ne kas kita, kaip imago Dei – gyvenimas Dievop.
Pasirinkti tarp Babelio bokšto arogancijos ir kantraus šventyklos atstatymo Nehemijaus būdu privalome kiekvienas, taip pat ir kiekviena krikščionių bendruomenė. Toli gražu ne visada išlaikomas gundymo galia testas, tačiau niekada nevėlu sureaguoti į Nehemijo kvietimą talkon.
Sinodalumo aspektas
Kai popiežius Leonas XIV buvo išrinktas, jo viena pirmųjų žinių skelbė, kad jis pasiryžęs eiti sinodinės Bažnyčios keliu. Pirmoji Popiežiaus enciklika atskleidžia sinodiškumo teologinius pagrindus. Nors Magnifica humanitas daug ką maloniai nustebino katalikų rašytojo J. R. R. Tolkieno citata, tačiau tai nedidelė naujovė, lyginant su tuo, kad tai pirmoji enciklika Bažnyčios istorijoje, kuri tiek persmelkta sinodiškumo ir yra pastanga ne tik pasakoti, bet ir būti Nejemijumi, o enciklikos tekstas tampa ne kas kita, kaip akmuo į Jeruzalės sienos atstatymą.
Norėdami jungtis į bendruoju gėriu paremtą atstatymą Nehemijaus būdu, kaip tvirtina Popiežius, turime išsiugdyti konkrečią nuostatą, kuriai būdingos bent keturios sąlygos.
Pasitikėjimas Dievu kaip pamatu
Savo silpnumo ir ribotumo pripažinimas ir priėmimas. Nelaikant jų klaida, kurią esą reikia ištaisyti, bet veikiau laikantis principo, kad mūsų silpnumas yra galimybė Viešpaties stiprybei skleistis. „Bažnyčia tvirtu, tačiau nuolankiu balsu mums primena, kad tikroji pilnatvė pasiekiama ne pašalinant silpnumą, o per darnų augimą. Ji randama ten, kur laisvė ir atsakomybė persipina su tarpusavio rūpesčiu ir tikru solidarumu, ir kur pažanga matuojama kiekvieno asmens orumu ir visų tautų gerove“ (MH, 12).
Drąsa ir atsakomybė. Niekas negali vienas pakelti pasaulio iššūkių naštos, lygiai taip pat kaip niekas nėra toks silpnas, kad negalėtų atlikti savo vaidmens. Kiekvienas turime savo misiją Dievo statybvietėje. „Neturėtume būti įbauginti įtampų ar skirtumų, nes jie gali tapti kūrybinėmis jėgomis, kai yra nukreipiami bendros atsakomybės“ (MH,13).
Galiausiai labai svarbu perimti evangelinę kalbą. Privalome vengti žeminančių ar priešiškų žodžių, vietoj to rinkdamiesi aiškumą, kuris apšviečia, ir nuoširdumą, kuris atveria naujas galimybes. Negalime pritarti naiviam entuziazmui ar kurstyti nepagrįstų baimių, veikiau turime nustatyti aiškius savo kasdienių praktikų riboženklius: žmogaus asmens orumas, visuotinė gėrybių paskirtis, pirmumas vargšams, rūpinimasis mūsų bendrais namais ir taika.
Visas enciklikos Magnifica humanitas tekstas yra parašytas bendrakeleivio brolio Kristuje, o ne vadovo, skelbiančio savo tiesą nuo aukšto kalno. Kartu visa enciklika persmelkta atvirumu Dievui, suteikiančiam tekstui ypatingą įtaigumą.
Ketinau rašyti enciklikos apžvalgą, tačiau Popiežiaus tekstas tiesiog pribloškė svarbių įžvalgų apstybe. Enciklikoje ne tik labai grakščiai atskleista Bažnyčios socialinio mokymo raida, tačiau taip pat pateikta galinga technokratinio mąstymo kritika, daug dėmesio skiriama pavojui, kad technologijos gali iš priemonių virsti diktatorėmis, taip pat šiandien itin aktualiai teisingo karo doktrinai. Tačiau labai nesinorėjo, kad šioje gausoje nepasimestų itin svarbus sinodalumo aspektas, tad vietoj apžvalgos parašiau veikiau įvadą į encikliką. Labai norėčiau, kad jis paskatintų labiau susidomėti tiek enciklika, tiek Šventojo Rašto pasakojimu apie Nehemiją.
Projektą iš dalies finansuoja
