Dar tik prasidedant Sinodo pasirengimo procesui, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM parašė laišką viso pasaulio pašvęstiesiems, primindamas, kad Sinodas yra bendras kelias, ir ypač pakvietė pašvęstuosius jame dalyvauti, nes „šioje kelionėje gali ne tik būti naudingas kitiems, bet ir pats gali ko nors išmokti“. Kaip įsitraukė Lietuvos vienuolijos į Sinodinį kelią? Apie naudą ir iššūkius dalijasi sesuo Gintautė Giedrimaitė CC, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ir viena iš Vilniaus arkivyskupijos Sinodinio kelio koordinatorių, sesuo Virginija Bandzevičiūtė SF, Pašvęstųjų sinodinės komandos (prie LMVAVK) koordinatorė, ir kunigas Piotras Stroceńis OFM Conv., Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkas.
Kokia nuotaika, mintys vienuolijų bendruomenėse gavus popiežiaus kvietimą išsirengti į Sinodinę kelionę drauge su visa Bažnyčia?
Gintautė: Lapkritį susirinkusios iš skirtingų Lietuvos moterų vienuolijų dalijomės, kaip įsivaizduojame Sinodinę kelionę. Pirmas žingsnis padėjo įsiklausyti, kaip galime eiti kartu ir kviesti vienuolijas įsitraukti. Pradžioje turėjau daug entuziazmo, ypač įkvėpė laiškas iš Vatikano, kuris kvietė pašvęstuosius įsitraukti ir keliauti su visa Bažnyčia; supratau, kad Sinodinė kelionė yra formuojanti ir ugdanti. Kelionė nauja, ir pašvęstieji taip pat gauname progą atsinaujinti. Tačiau praėjus keletui mėnesių pasijutau kiek prigesusi.
Virginija: Pirmąsyk išgirdusi apie Sinodą, pagalvojau, jog turbūt bus kaip įprastai: susirinks vyskupai, ką nors nuspręs, išleis knygutę, ją tvarkingai padėsime į lentyną. Paskui pamaniau, jog mums bus duotas tarsi penkmečio planas, kurį įgyvendinsim, ir ramiai sėdėsim. Pradėjau gilintis ir pagalvojau: na, bažnytininkai, pasiruoškite atlaikyti visas paplavas, viską, ką pasauliečiai žino blogo apie Bažnyčią arba yra patyrę. Bet su seserimis vis labiau einant Sinodo keliu nuomonė keitėsi. Dievas per popiežių kviečia Bažnyčią atsinaujinti. Esame išsisklaidę ir atitolę, o popiežius nori, kad mes galėtume kalbėtis visi kaip lygūs su lygiais ir kartu ieškoti atsakymų į klausimus.
Piotras: Sinodas man primena šv. Pranciškaus Asyžiečio laikus, kai jis siųsdavo brolius į visas šalis skelbti Evangelijos, o paskui visi susirinkdavo ir dalydavosi, ką išgyveno bendraudami su žmonėmis. Praėjus devyneriems metams, kai popiežius palaimino mūsų ordiną, į Kapitulą susirinko net 3 tūkst. brolių. Tai buvo labai didelis bendruomenės ir visos Bažnyčios augimas. Sinodas skirtas, kad pažintume save, kas esame kaip Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė, apaštalinė. Tad pirmas uždavinys išsiaiškinti, kas yra Bažnyčia tiems, kurie yra Bažnyčioje; antras – pažiūrėti, kaip žmonės Bažnyčią priima, supranta, ar pasirenkame tinkamus būdus, kad juos pasiektume. Pačios Bažnyčios nepakeisime, bet galime keisti būdus, kaip eiti pas žmones.
Sese Gintaute, kas tave nuvylė šios kelionės pradžioje?
Gintautė: Dažnai pradžioje būna daug entuziazmo, kuris pažadina lūkesčius, įsivaizdavimus, kad visi atsilieps, puls veikti. Bet po pirmų žingsnelių, po pirmųjų pasidalijimų bendruomenėse ir grupelėse pastebėjau, jog iškart tikėjausi aiškių įžvalgų, o jų nėra. Supratau, kad rezultatas yra pati kelionė, procesas, kuris leidžia Bažnyčiai rasti naujų būdų, kaip pasiekti kitus ir kaip leisti, kad mano pačios širdį evangelizuotų. Jau pirmuosiuose susitikimuose reikėjo pereiti per sunkumus, nesusikalbėjimą – susipriešinimo yra visur. O Bažnyčia ir popiežius ragina išsakyti mintis drąsiai ir nuoširdžiai, todėl kartais labai sunku priimti kito išgyvenimą, jauseną, nuotaiką ir labiausiai – skepticizmą paties Sinodinio kelio atžvilgiu.
Iš ko kyla skepticizmas? Žmonės abejoja Sinodo procesu, jo rezultatais?
Virginija: Supratau, kad kol neįsigilini iki galo, ko iš tiesų popiežius nori, tai abejonės labai greitai apninka. Gali atrodyti, kad darbai, kuriuos darai, yra patys svarbiausi, evangelizacinė veikla gražiai suplanuota, o dabar dar kažkaip reikia „įsprausti“ Sinodą. Tada ir galvoji: gerai, padarysiu kaip nors, jei jau reikia... Skepticizmas yra susijęs su priėmimu iš reikalo, iš vienuoliško paklusnumo, neįsigilinus į esmę.
Bendruomenėje labai paprastai sugalvojome per pusryčius tiesiog susėsti ir atsakinėti į Sinodo klausimus. Nors ir nutarėm, kad nekalbėsime apie svarbesnius reikalus, kol nepakalbėsime šiais klausimais, vis tiek atsiranda svarbesnių reikalų už Sinodą.
Gyvenate bendruomenėse, nuolat esate kartu, meldžiatės kartu, klausote Šventojo Rašto. Atrodytų, jums Sinodas nieko naujo nesiūlo. Popiežius kviečia pastebėti marginalus. Argi jūs tokių turite savo bendruomenėse?
Piotras: Bendruomenėje kiekvienas svarbus. Žinoma, kai kurie veikia kaip garvežiai, o kai kurie juda kaip vagonai – natūralu. Jei visi būtų garvežiai, tai kiekvienas temptų į savo pusę. Kiekvienas turim savo nuomonę, ir mes kalbam įvairiomis temomis, ieškom geriausio sprendimo, kuris tinka visai bendruomenei. Kartais reikia pripažinti, kad kažkas geriau sugalvojo, suprato, ir reikia priimti jo nuomonę. Panašiai kviečia daryti ir Sinodas.
Ko tikitės iš savo sinodinių bendruomenių susitikimo?
Piotras: Turbūt galėsime pamatyti, jog Bažnyčia nėra tik struktūra ar institucija, kur yra pareigos ir tikslios darbo valandos, o visas kitas laikas mano. Bažnyčia yra gyvenimas, gyvas organizmas, nepaliaujamas procesas. Ji yra nuolat Dievo malonėmis gaivinama bendruomenė. Pats Bažnyčios ir mūsų, brolių ir seserų, buvimas yra misija. Sykį išėjau pasivaikščioti. Nieko nedariau, tik ėjau, o netoliese būriavosi jaunuoliai, besikeikiantys, rėkaujantys. Vos mane pastebėję, pradėjo vienas kitą tildyti, nes, matai, vienuolis ateina. Galime žmonėms parodyti, kokia yra Bažnyčia, ir jie priims, jei tai autentiška. Bet jei tik gražiai pakalbėsime, o gyvensime kitaip, – tai tokia Bažnyčia žmonėms nereikalinga. Sinodas – tai yra kontaktas tarp mūsų ir pasaulio.
Virginija: Nuostabu gyventi kartu, iš kitos pusės – seserys viena kitą pažįsta iki kaulų smegenų. Išankstinis nusistatymas pastato sienas, nes tarsi neleidžiu sesei nei keistis, nei būti kitokiai, nei kitaip galvoti, negu man atrodo. Popiežius kviečia atsinaujinti, vėl iš naujo klausytis seserų. Graži ir mintis, kviečianti sugrįžti prie pirmosios Bažnyčios bendruomenės, kuri degė entuziazmu ir Šventosios Dvasios ugnimi, kai viskas kūrėsi ir buvo nauja!
Neseniai surengėme mūsų vienuolijos rekolekcijas Sinodo tema. Suvažiavo seserys iš visų miestų, grupelėse kalbėjomės, klausėmės. Stebuklas – buvimas drauge, kai seserys skirtingo amžiaus, ugdymo – juk kai kurios gavo formaciją pagal Tridento, kitos jau pagal Vatikano II Susirinkimą. Nors visos einame atsinaujinimo keliu, bet vis tiek yra įaugęs tam tikras tridentinis mąstymas, kad turi nukęsti, niekam nepasakoti, kas tau skauda, kas blogai, ir tai netgi įvardijama šventumu. Taip besikalbant vyresnio amžiaus sesuo pasakė: „Aš niekada niekam apie tai nekalbėjau, bet jei reikia ir popiežius sako, tai aš pasakysiu atvirai.“ Šie žodžiai pribloškė – čia Sinodas ir įvyko, kai 78-erių metų sesuo atvirai pasakė, ką galvoja. Tai jau vienas žingsnis į išsipildymą!
Gintautė: Atrodo, kad pirmiausia popiežius kviečia prisiimti atsakomybę už Bažnyčią, kad ji taptų įtraukesnė ir dalyvaujanti. Susiduriu su individualizmu, su pasirinkimu likti pakelėje ir su reakcijomis, kad į mano dienotvarkę Sinodas neįeina. Man Sinodinis kelias turi prasmę kaip procesas ugdomąja prasme, kad mes patys pirmiausia pasikeistume ir kad Bažnyčia taptų sinodinė, o pašvęstasis gyvenimas įsilietų į sinodinę Bažnyčią. Reikia naujai peržvelgti savo institutus ir gal net pradedant įžadais. Pirmiausia turiu save evangelizuoti ir priimti ugdymo procesą su visom procedūrom. Ne visoms tai yra priimtina, ne kiekviena yra pasiruošusi eiti tuo keliu. Todėl gali atsirasti ir priešiškumo.
Atsiveriame kalbėti. O ar atsiveria Bažnyčia? Kartais gali keletą metų eiti sekmadieniais į bažnyčią, bet taip ir neatrasti su bendruomenės žmonėmis santykio. Ar vienuolynai gali padėti tapti Bažnyčiai įtraukesnei?
Piotras: Įtraukumas, atvirumas Bažnyčiai yra labai svarbus, tačiau reikia asmeninio santykio. Jei iš sakyklos paskelbi žinią, atsako nesulauksi, bet jei prieini prie žmogaus ir individualiai kalbi, yra vilties prikalbinti, pakviesti. Sinodas turėtų išmokyti nuolatinio kreipimosi į žmones ir duoti ugnies, kad visą laiką turėtum jėgų vis iš naujo ir iš naujo kviesti žmones. Prisimenate palyginimą apie sėjėją, išėjusį sėti? Dievas nuolat sėja net ir žinodamas, kad tik kas ketvirtas grūdas kris į gerą, paruoštą žemę, kiti kartais tuščiai nukrinta, nepataiko į tikslą, o Sėjėjas vis tiek sėja. Mane šis pavyzdys uždega.
Iš pasakojimų apie vienuolių paklusnumą visi žinome palyginimą, kad jei vyresnioji sako persodinti morkas šaknimis į viršų, tai iš paklusnumo taip ir turėtum padaryti. Ar šis paklusnumo požiūris irgi gali keistis?
Piotras: Šv. Pranciškus Asyžietis rašė, kad vyresnysis gali daug ką liepti, bet brolis vykdo, jei tai neprieštarauja Regulai arba jo sąžinei. Tokia šv. Pranciškaus naujovė buvo priimta dar prieš Tridento Susirinkimą.
Virginija: Esame kviečiami į atsinaujinimą bei suvokimą tiek visoje Bažnyčioje, tiek ir vienuolinėse bendruomenėse, kad visi esame lygūs, visi vienodai pakrikštyti. Aišku, be struktūrų negalėtų bendruomenės egzistuoti, bet popiežius kviečia, kad vyresnioji lygiai taip pat girdėtų pačios mažiausios sesers nuomonę, kaip girdi savo patarėjos nuomonę, kad nebūtų baimės tarp vyresniųjų ir mažesniųjų, kad kurtume brolišką ir seserišką santykį bendruomenėse, kad galėtume kvėpuoti kaip orūs žmonės, tokie, kokius Dievas sukūrė. Jei bendruomenėse gyvendami negalėsime būti laisvi, tai negalėsime būti patraukli Bažnyčia šių laikų žmonėms, jaunimui.
Koks būtų Sinodinio kelio prasmingumas pašvęstajam gyvenimui?
Gintautė: Sinodinis kelias yra ir tikėjimo kelias, jog esame Šventosios Dvasios sukviesti ir vienuolinis gyvenimo būdas yra norėtas. Pirmiausia svarbu atnaujinti tikėjimą, antra – prisiimti atsakomybę už Dievo mums patikėtą misiją. Taip pat atsakomybę už Bažnyčią, o vienuolijoje – atsakomybę už savo bendruomenę, už savo seserį. Bažnyčia yra gyvas organizmas, ir šis Sinodas nesibaigs rugpjūčio 15 d., pristačius įžvalgas. Tai tik kelio pradžia ir atsiliepimas vis labiau būti Bažnyčios dalimi. Bažnyčia tampa neįtrauki, kai parapija yra tarsi tvirtovė, nes gerai gyvename ir nenorim nieko įsileisti, pasidarome uždaros organizacijos. Lygiai taip pat ir vienuolynai. Mane asmeniškai džiugina, kad galime išgyventi Sinodinio kelio bendrystę tarp vienuolijų, nes visi esame skirtingi. Girdime, kad mažėja pašaukimų, kad broliai ir seserys išeina, kad byra bendruomenės, bet kai išgyvename buvimą kartu, ir tas problemas kartu lengviau priimti. Mums patiems reikia iš naujo atrasti buvimo kartu, pašaukimo, esminių pašvęstojo gyvenimo elementų prasmę. Pavasarį planuojame rengti pašvęstųjų simpoziumą, o vasario 2 d. vienuolijų sinodiniai susitikimai turėtų vykti vyskupijose.
