Brolis ir sesuo tėviškėje. Dainos Čyvienės nuotrauka
Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Dabar jau kitaip. Nuotoliniai seku žinias, tinklalapius, veidaknyges, ieškodama savo brolio tenai, kur tiek metų gyveno, dirbo, rūpinosi, mylėjo: džiugiai, sunkiai, kantriai, ramiai. O man nervai, kaip jėzuito seseriai būna, per brolio gyvenimą ir, nors ir keista, net po jo mirties.
Kai Antanas Čikagoje gyvendamas vadovavo jėzuitams, man paskambindavo žmonės iš dviejų miestų, nurodydami jam kai ką pasakyti, kažkuo įtikinti ar gal tik šiaip sau, tikėdamiesi kažką ypatingo sužinoti. Visas ir visus apvyliau, nes Antanas teisingai ir gerai tvarkėsi, o aš nieko slapto nežinojau, nors ir nebūčiau dalijusis nesamomis patikėtomis žiniomis, ir jėzuitų netvarkiau, nors būtų buvę įdomu tai pabandyti.
Deja, jėzuito sesers vaidmuo visai kitoks: ne paslaptys ir privilegijuota informacija, o rūpestis, nežinia, retkarčiais pyktis, spėliojimas ir – beribė meilė. Sesers kaip ir visos šeimos gyvenimai pasikeičia, broliui ar sūnui pasirinkus Jėzaus draugiją.
Pereitą šimtmetį du žurnalai atspausdino mano straipsnelius kaip tik šia, sesers, tema: Laiškai lietuviams apie mano pačios patirtį: „Mano brolis – jėzuitas“, ir vėliau Company apie kitos jėzuitų sesers bei mano išgyvenimus „Jesuit Sisters“ (liet. „Jėzuitų seserys“). Tada skaitytojos, skaitytojai sužinojo, kad mums ne pyragai sekti savo brolių jėzuitų misiją.
Su Donu, kurio seserį Joanną kaip tik ir aprašiau, iki šios dienos linksmai tą straipsnį minim, nes jo sesuo (jaunesnė už jį, kaip ir aš už savo brolį), buvo smarkesnė net už mane. Ji jau mirusi, bet ją prisimenam gyvą, drąsią, su airišku sąmojumi, be perstojo kovojusią už savo brolį. Ją, kaip ir jų motiną, pažinau nuo Antano studijų metų Vestone, kur Donas dabar vėl gyvena ir kur Antanukas, jei būtų tos provincijos jėzuitas, po visų darbų būtų gyvenęs.
Du įvykiai atmintini. Donas susirgo širdimi ir jam reikėjo pakeisti vožtuvėlius. Apie tą operaciją žinojau, nes mūsų mamai dukart juos keitė: pirmąkart įdėjo kiaulės, o antrą – teflono vožtuvėlius. Abu kartu buvo įtemptas laikotarpis mūsų tėveliui ir Antanukui bei man. Dar nebuvau ištekėjusi už Algio, tai jis tik vėliau išgirdo mamos tyliam kambary garsų širdies plakimo ritmą. Dono širdies nesigirdi, nes po tiek metų visa ta procedūra, nors beveik tokia pati, daug tylesnė. Joanna baisiai rūpinosi, bet galėjau papasakoti, kaip tai vyksta. Ji tačiau nepasitikėjo provincijos jėzuitų globa (nors aš nesu mačiusi geresnės kitur), bet tai buvo sesers rūpesčio išraiška, ką ir aš esu patyrusi. Operacija, ačiū Dievui, gerai pavyko, nors ir po jos Joanna teigė, kad jėzuitai per mažai juo rūpinasi.
Antra sesers krizė po daug metų įvyko, kai jėzuitai Doną iš vieno darbo perkėlė į kitą. Pirmame darbe didelėje žmonių surengtoje padėkos šventėje dalyvavome ir mudu su Algiu. Taip džiugiai visos, visi Donui dėkojo už jo tarnystę, ir jis pats tuo pačiu atsiliepė. Iš Meino Donas perkeltas į Naująjį Hampšyrą, kur su Algiu ir kartais su Antanuku jį lankydavom gyvoj, aktyvioj parapijoj. Per atsisveikinimo šventę Joanna neslėpė pykčio, kad jos brolis iškeliamas, tai pasikalbėjom, užjaučiau. Būdama tiesi, o ne pasyviai agresyvi, nuėjo provincijolui paaiškinti, kad klysta bei skriaudžia jos brolį, ir tai yra nepriimtinas elgesys. Provincijolas turbūt mandagiai atsakė, bet sprendimo nepakeitė, tačiau išklausė sesers priekaištą, o gal jis pats turėjo seserį ir jau žinojo, kokios mūsų reakcijos, kokie atsiliepimai apie jėzuitų sprendimus. Kai Joanna mirė, Donas liko be sesers, ir tai neužpildoma jo širdyje ir gyvenimo eigoje vietelė. Su ja užsibaigė jo gimtosios šeimos šiame pasaulyje artuma. Mudviem dabar beveik kasdien susisiekiant, aš esu jo sesuo, o jis – mano brolis.
Eddie Barrono sesuo buvo kitokia, nors mažai ją tepažinau. Sutikau, kaip ir daugelį Antanuko draugų, bet ją atskirai Jamaikoj, kur su Eddie sustojom po kelionės Pietų Amerikoje. Eddie buvo nuskridęs keletui mėnesių su Antanu ir kitais lietuviais, ten tarnavusiais jėzuitais, pabendrauti ir jiems padėti. Kadangi tais laikais buvo galima normalia kaina gauti bilietą iš Niujorko į Buenos Aires, bet kur pakeliui sustojant, taip ir padariau ne vien tą kartą, bet ir kitais. Eddie jau buvo San Paule, tad kai ruošiausi skristi atgal į JAV, jis keliavo kartu. Gerai sutarėm, kaip ir su kitais JAV jėzuitais, bet Eddie buvo ypatingas. Labai uolus, Brazilijoj išmokęs kitos kultūros, kitokio priėjimo prie žmonių, šiltesnio, atviresnio bendravimo. Jausdamasis artimas mūsų mamai, jis vėliau per kitus žmones pasirūpino tuo metu okupuotos Lietuvos žemės mums perduoti, pagal dipukų paprotį ant savo artimųjų kapų žemės paberti, kad bent taip Lietuva būtų arti.
Pakeliui iš Brazilijos sustojom Argentinoje, po to Kolumbijoje, kur aplankėm Slotkus jų didžiuliame ūkyje. Pakeliui iš Bogotos (vėliau turėsiančios lietuvį burmistrą Mockų, dailininkės sūnų) į Villavicencio kalnus alkani sustojom užkąsti prie kelio parduodamų kepsnių. Pasiekę sodybą išgėrėm alkoholio bakterijoms užmušti, bet Eddie tokių gėrimų atsisakydavo. Sunkiai po to susirgęs manęs paprašė, jam mirus kūną į JAV nuvežti. Man atsakius, kad kur mirs, ten liks, ir kūno nevešiu, pasiryžo sutikti pas daktarą nuvažiuoti ir pagijo.
Po Kolumbijos sustojome Jamaikoj, kur jo sesuo laukė, jie kartu turėjo grįžti į JAV, o man reikėjo kitą dieną išskristi namo. Ši sesuo buvo visai kitokia negu Joanna: išsigandusi, kitame krašte nebuvusi, juolab toli nuo Bostono, bijanti išeiti laukan, nuliūdusi. Gal jiems vėliau ir geriau ėjosi. Eddie tapo kunigu ir, kaip jėzuitams įprasta, įvairiose vietose tarnavo žmonėms. Kai su Antanuku prieš nedaugelį metų lankėm vieną po kitos Vestone jo draugų ir profesorių jėzuitų kapavietes, priėjom ir prie už mus jaunesnio Eddie kapo, kur ilgiau pastovėjau... Maniau, jog po daug metų visgi mirė nuo tų Kolumbijos bakterijų, bet taip nebuvo. Ne mano kaltė.
Saulaičių šeimos namelis. Dainos Čyvienės nuotrauka
Antanuko jėzuitišką kelionę stebėjau nuo 1961-ųjų įstojimo iki jo laidotuvių. Pradėjau rūpintis, tačiau tik jam grįžus iš Brazilijos. Mačiau jį ten, po to Čikagoje, kur nebuvome gyvenę; čia jam tarnaujant, o vėliau Lietuvoje ir po to vėl Čikagoje, ir po to vėl Lietuvoje – stebėjau ir mąsčiau. Daug ką aštriai išgyvenau, kartais iki savo pačios susirgimo, ypač jį pašalinus iš Lietuvos. Antanas daug kam atrodė svetimas Lietuvoje iki kai kurių nebebuvo laikomas keistenybe. Kaip Brazilija, kaip mūsų tėviškė Konektikute, kaip Vestonas, Lietuva tapo jo namais, jo tėvyne, jo mylimų žmonių bendruomene, jėzuito vieta visam laikui.
Jėzuitų šeimos, ypač seserys, supras, ką bandau pasakyti. Jiems įstojus į Jėzaus draugiją, mūsų gyvenimas, sąmonė, planai taip pat pasikeičia. Nėra lengva, bet būna prasminga.
Vidurnaktį, kai grįžau iš taip tiksliai, ramiai, paprastai jėzuitų pravestų Antano laidotuvių, kai atrakinau mūsų namelio duris, įėjusi į vidų pripažinau, kad daug kas pasibaigę, pasikeitę. Išsigandau, kilus šiai abejonei, šiam klausimui: ar jėzuitai mane prisimins, liks arti po Antanuko mirties? Tai man, jėzuito seseriai, esminis klausimas, nes tai dalis manęs pačios, mūsų pačių istorijos, savęs supratimo, širdies gelmės.
Seseriai, tačiau, ne viskas prieinama. Kaip sesuo, nepriėmiau iš brolio atgailos sakramento kaip tokio. Pas jį asmeniškos išpažinties patirties neturiu. Ši didelė brolio kunigo tarnystė man nežinoma. Todėl, pavyzdžiui, kai man sakydavo, kad Antaną geriausiai pažįstu, norėdavau atsakyti, kad nebūtinai geriausiai ir tik iki tam tikro laipsnio!
Anais laikais, kai su kuo susipažinus man sakydavo: „O, tai esi Antano sesuo!“ aš, ilgametė mokytoja, pripratusi žmones laiku ir ne laiku taisyti, atsiliepdavau: „Ne, jis mano brolis!“ Gal šis nežymus žodžių pertvarkymas išryškintų sesers ir jos brolio jėzuito ryšių jautrią eigą ir reikšmę.
Ir ne vien jėzuitų, bet, esu tikra, visų vienuolių bei kunigų ir diakonų šeimoms, ypač jų seserims, kurias suprantu, kartais džiugu ir ramu, kartais liūdna, gal apmaudu, bet vis tiek jos laikosi kartu, rūpinasi, malda ir meile lydi kiekvieną tarnystės tarpsnį, kiekvieną žingsnį.
Projektą iš dalies finansuoja
