Daugelis pastebėjo, kaip intensyvios vizito programos nuvargintas popiežius naujai nušvisdavo ir susijaudindavo, būdamas arti žmonių. Šypsena patikimai liudijo: jis atvyko susitikti su kiekvienu! Todėl skubėjome fiksuoti akimirkos džiaugsmo ir jaudulio – klausėme, kaip kiekvienas išgirdo šį popiežiaus kvietimą, kokias skirtingas gyvenimo istorijas su savimi atsinešė, už ką dėkojo širdies slaptoje.
Karina, 15 m., Mišių choristė
Dabar toks laikotarpis, kai, manyčiau, mūsų jaunimas kitoks, negu būdavo anksčiau (tarkim, prieš dešimt metų), jo kitokios pažiūros. Pranciškus deda daug vilčių į jaunimą – tad galbūt atvyko, nes nori mus suvienyti, nori, kad pamąstytume apie tam tikrus dalykus. Vien jau tai, kad atvažiuoja!.. Net mokyklos pačios veža vaikus pas jį. Net ir netikintieji, manau, pabuvę truputį susimąstys. O man – labai gera atmosfera dainuoti. Labai patinka! Tokia didelė šventė, ir prisidėti prie to – nepaprastai gera.
Irmantas, 34 m., protestantas
Į Lietuvą atvyko Katalikų Bažnyčios galva; popiežius, kuris labai draugiškas, labai jaučiantis žmones! Kontaktas su žmonėmis jam nepaprastai svarbus. Todėl pagalvoju – kai kur jis tampa aplinkybių auka. Pvz., turi paklusti tiems Bažnyčios žmonėms šalia jo, hierarchijai. Atrodo, norėtų elgtis laisviau, bet yra suspaustas į rėmus. Negali kitko daryti – būtinai tik tai, kas suplanuota ir t. t., o juk jis labai spontaniškas, norintis viską apversti aukštyn kojomis. Organizavimas truputį per daug sureikšmintas – policija, žmonės, – man atrodo visko per daug. Esu iš protestantiškos bendruomenės, gal todėl – iš šalies – matau kiek kitaip.
Pranciškų kaip žmogų ir Bažnyčios galvą gerbiu, jo pamokslai – žiauriai nuostabūs! Ir pati jo charizma – kaip Šventojo Tėvo, popiežiaus – labai šilta. Manau, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas tikintysis – ar jis katalikas, ar kitos konfesijos atstovas, – jei viską priima širdimi, – tai vis tiek šio vizito metu kažką gaus. Bent jau padrąsinamą žodį. Jei tiki į Dievą, tiki į Jėzų, tiki gerais dalykais, Biblija ir kas joje rašoma – gausi. Ir kiekvienas gaus. Ir kuris ateis, ir kuris neateis, o tik stebės per televizoriaus ekraną. Vis tiek gaus. Nes Pranciškaus žodžiai ir jo pamokslai – tai kaip peilis tau į širdį. Nugirsti, ir staiga – štai, čiagi ir apie mane, man. Prisimenu Biblijos eilutes apie moterį, sirgusią kraujoplūdžiu, kuri išgijo, prilietusi Kristaus drabužį. Ir popiežius kaip Jėzus: pranašas, kuris ateina, ir visi visi nori jį paliesti! Šiandien perskaičiau, kad buvo pardavinėjami (žinoma, nelegaliai) kvietimai į susitikimą. Žmonės darosi iš to pelną: „aš pats neateisiu, bet parduosiu ir dar užsidirbsiu“. Tai kam to reikia? Yra Biblijoje: ateikite prie vandens ir tie, kurie neturite pinigų, įsigykite tai veltui. Tad popiežius ir kaip tas pamokslautojas, o minia – ta, kuri eina prie vandens.
Skaistė, 36 m.
Dalyvauju, kad palaikyčiau dvasinį tėvą maldoje. Klausiau savęs, ko aš ateinu: ar tiesiog sutikti įžymų žmogų, ar vis tik palaikyti jį maldoje, per šv. Mišias? Manau, kad Kristaus liudijimas yra svarbiau.
Bendruomenės juda – tiek Vilnius, tiek Kaunas sulaukė žmonių antplūdžio. Manau, kad tai daug ką liudija. Žmonės be miego, aš – lygiai tokia pati bemiegė; daugybė žmonių be miego. Ką jie čia veikia? Ar jie būtų čia, jei Pranciškus būtų tik įžymybė?..
Aš jo apsilankymą priimu kaip dovaną. Mūsų valstybei 100 metų, tai jai – didelis palaikymas. Juk popiežiui lygiai taip pat svarbi laisvė, žmogaus pasirinkimo laisvė. Jeigu tai sieti su religija – mes esam iš tikrųjų įkalinti. Patys savyje, kažkokiuose neapsisprendimuose. Ir valstybėje mes daug ko dar bijome. Tie mažieji, kurie dar tik auga, – jie drąsiai sako savo nuomonę. Aš dar bijau ją garsiai pasakyti! Taigi į tą žodį laisvė labai daug telpa. Ir politiniai, ir religiniai dalykai, ir žmogaus kaip asmenybės santykis su savimi ir kitais.
Stasė, 75 m.
Atvykau iš Ukmergės, ten stipri bendruomenė, vykstame į keliones, į Šiluvą... Visi labai norėjome dalyvauti susitikime! Šitas popiežius... nearogantiškas, paprastas, galintis užjausti tiesiog kiekvieną paprastą žmogų – nesvarbu turtai, nesvarbu kilmė. Toks ir turi būti tas „Dievo siųstasis“. Dažnai paskaitau Šventąjį Raštą – Jėzus lygiai taip ėjo pas žmones, bendravo su vargšais. Dėl jo paprastumo, žmogiškumo kiekvienam gera, šilta jį matyti.
Pati prieš 25 m. sirgau (kai Lietuvoje viešėjo Jonas Paulius II; red. past.), bet sūnus mokėsi anglų kalbos ir dalyvavo kaip studentas, vedžiojo popiežių po Kryžių kalną, dukra dalyvavo... Dabar labai norėjau pamatyti, nors jau amžius ir ligos puola. Turėjau sunkių onkologinių ligų, bet 11 metų gyvenu, pradėjau melstis, tikėti, ir tos ligos atstojo, nors buvo beviltiškos. Ir dabar širdis negaluoja, buvau pas kardiologę – pasakiau jai, kad važiuosiu. „Tik neišprotėk, – sako, – nevažiuok! Tu ką – numirt ten nori?“ Sakau: „Ne, aš ten nemirsiu“ (juokiasi).
Lukrecija, 13 m., ateitininkė
Esu čia, nes čia visa mūsų ateitininkų kuopa! Dalyvauti – nerealu; labai daug naujų žmonių, įspūdžių – atmosfera labai gera. Labai gera čia būti. Jis sakė mums, kad turime ieškoti savo istorijos šaknų ir įsiklausyti, ką mums sako Dievas mūsų gyvenimo kelyje. Ir kad neiti po vieną, nes po vieną mes nieko negalime: gyvenimas gražus tik tada, jeigu tu eini kartu su kitais. Tai paskatinimas – eiti tolyn, gyventi su Jėzumi ir savo Tėvynėje – tiesiog, savo Tėvynėje! Su draugais, artimaisiais, prie savo šaknų.
Saulius, 30 m.
Lietuvai reikia pokyčių. Žmonės laukia vilties. Turbūt todėl atvyko pas mus – tai gali paskatinti atsinaujinimą. Keitimąsi iš vidaus. Nes esam tokie... susiskaldę ir išgyvenantys labai didelę krizę. Buvimas čia mus vienija. Viskas turėtų būti gerai!
Inesa, 46 m.
Nepavyko pamatyti popiežiaus, kai buvo atvykęs prieš 25 m. Būti čia – svajonių svajonė. Tiesiog be galo stiprus troškimas pamatyti – atrodo, kad įvyks kažkas ypatingo, stebuklingo; šis labai stiprus jausmas atvedė iki čia. O popiežius turbūt atvyko dėl taikos. Ne be reikalo jis savo kalbose visąlaik mini vienybę, kviečia visus burtis, draugauti: mažėja geopolitinio stabilumo.
Eugenijus, 65 m.
Mano dešimt metų yra išmesta iš gyvenimo – gėriau. Stipriai gėriau. Sugrįžtu iš lėto. Devynerius metus nevartoju alkoholio, neberūkau. Buvimas čia man daug reiškia. Viskas įmanoma. Bet sugrįžtu – tik su Viešpaties pagalba. Ėmiau tikėti, kai mama numirė. Sugrįžau į tikėjimą, paskui mirė brolis, sesuo, pusbrolis. Taip iš lėto ir ėjau. Tikrai, Viešpats yra. Jei tokį alkoholiką kaip aš atvertė!
Viktorija, 24 m.
Galvojau – gal neisiu, nes buvau Pasaulinėse jaunimo dienose Krokuvoje, kur mačiau popiežių iš pakankamai arti; vėliau pagalvojau – labai daug kas eina! Studijuoju katalikų teologiją, ir nedalyvauti būtų kažkaip nepadoru, juk su Bažnyčia palaikau artimą santykį. Surizikavau: turiu pabūti bendrystėje. Labai gražu buvo, kai popiežius lėtai privažiavo prie kiekvieno sektoriaus. Toks jo jautrumas palietė ir širdį, ir tikėjimą. Vatikanas tikrai mūsų nepamiršta ir abu apsilankymai liudija rimtą jo dėmesį.
Šventasis Tėvas sustiprino viltį. Davė viltį, jaunimui ir visiems. Nors esame vieni iš mažiausiųjų, tai nereiškia, kad esam silpniausi tikėjimu! Kai kada mažiausiam reikia daugiausia stiprybės. Kaip parašyta Evangelijoje – ten, kur mūsų silpnumas, pasireiškia Dievo stiprybė. Nors mūsų mažiausiai, bet ir iš mažiausiųjų gali kilti didžiausia jėga, didžiausias užsispyrimas sekti Kristumi ir visa Bažnyčia. Tikras malonių lietus jaunimui!
Nijolė, 64 m.
Labai geri, stiprūs įspūdžiai. Nuotaika tiesiog puiki. Labai gera.
Labai geras pamokslas – apie artimą, apie gyvenimą, apie vertybes, kurių turime, o daugelis – nebeturime. Svarbu, kad akcentuoja paribį, mažutėlius, pažeidžiamus žmones, labiausiai reikalingus palaikymo, ir kviečia atsigręžti į praeitį, į visa, kas susiję su žmogumi, kuriam reikia paramos, meilės, bent šilto žodžio. Pranciškus atvyko padrąsinti siekti tų vertybių, kurias mes turėjome: mūsų protėviai, seneliai, tėvai. Todėl dvasinis sustiprinimas ir patvirtinimas, kad mes tai galime padaryti – nes anksčiau tai darėme, – labai reikalingas. Popiežiaus kalba – tiesiog įkvepianti: gyventi, kurti.
Iveta, 17 m., savanorė
Pati pamačiau per žinias, kad apsilankys popiežius. Nors neplanavau, bet... kažkaip nusprendžiau, kad noriu dalyvauti! Nesu labai tikinti; dauguma čia – nuoširdžiai tikintys katalikai. Nuotaika labai pakili. Iš tikrųjų net nemaniau, kad taip jausiuosi, galvojau, kad tiesiog dirbsiu. Bet jaučiuosi labai sava – ta prasme, lyg būčiau savoje bendruomenėje.
Vilniuje dalyvavau kaip žiūrovė. Ir kai pats popiežius atvyko – nebebuvo jokių abejonių. Labai ilgai abejojau viskuo, ir kai jis pasirodė Katedros aikštėje... Jis taip šypsojosi, ir ta jo energija – taip sklido!.. Ir aš nustojau abejoti nuo to momento ir dabar esu užtikrinta savimi.
Diana, 23 m.
Kai pamačiau popiežių, tikrai buvo labai smagu. Toks jausmas, kad jis žiūri į kiekvieną atvykusį. Nors buvo tiek žmonių! Į kiekvieną pasižiūri, kiekvienam nusišypso... Atrodo, kiekvienas jam svarbus. Net ir tokioj minioj! Tikrai buvo labai gera. Jaučiau, kad visi esame jam svarbūs. Atrodė, kad jis mus palaiko. Iš susitikimo ir išsinešiau tą šilumą, palaikymą ir didelę tikinčiųjų bendrystę.
Kol laukėme popiežiaus, aplinkiniai atrodė nepatenkinti kiekvienu, bandžiusiu prieiti arčiau ar atsistoti į tarpą. Bet paskui! Kai filmavau telefonu, viena moteris pamatė, kad filmuoju, ir paragino mane ateiti į jos vietą. Pati atsistojo už manęs. Pasikeitė, kad man pavyktų nufilmuoti – tai buvo labai geranoriška.
Popiežius Pranciškus man ypatingas tuo, kad yra žmonių popiežius. Jis asketiškas, nenutolęs nuo realybės. Žiūri į jį ir manai, kad galėtum viską pasakyti nebijodamas. Ne griežtas lyderis ar oficialus vadovas, o tikras dvasinis autoritetas.
Arnoldas, 25 m.
Vos tik bažnyčioje prasidėjo registracija – iškart užsiregistravau. Laukiau, kada bus galima atsiimti kvietimus. Žodžiu, stropiai vykdžiau visas sąlygas kvietimui gauti. Beje, likus savaitei iki popiežiaus atvykimo kaip tik pasigavau peršalimo virusą. Šįkart suėmė kaip reikiant, todėl nerimavau, kad iki Mišių Santakoje nespėsiu pasveikti. Iki pat šeštadienio vakaro abejojau, ar bus jėgų išlaukti ir dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje. Tačiau pasakiau sau: jei neisi, tai grauši save visą gyvenimą. Mišiose ne tik pasveikau fiziškai, bet ir jaučiu, kad dvasia sustiprėjau.
Kiek apgailestauju, kad gavau kvietimą į nuošalesnį sektorių, kuriame buvo gal daugiau smalsuolių, laukiančių „žvaigždės“ pasirodymo, nei nuoširdžių maldos žmonių. Trikdė ir tai, kad per Mišias aplinkui sėdinėjantys žmonės buvo užsiėmę savo reikalais – kas skaitant skaitinius kalbėjo mobiliuoju, kiti darėsi selfius. Dalijant Komuniją, atsirado kramsnojančių sumuštinius. Gaila, kad bent toje vietoje, kur aš buvau, giedojome tik aš, vyresnio amžiaus moterytė ir dar kelios lenkės maldininkės – mes vieni.
Pamačius popiežių, veidas trūkčiojo ir pasipylė tramdytos ašaros. Buvo taip gera, kad popiežius apvažiavo visus sektorius. Tiesą sakant, nelabai tikėjausi aiškiai pamatyti jo veido, bet net du kartus pasisekė pamatyti jį iš nedidelio atstumo.
Man imponuoja Pranciškaus asmeninė istorija, nuoširdus, subtilus humoras, taiklūs ir pagaulūs žodžiai ir... valdingumas.
Vido Venslovaičio asociatyvinės nuotraukos
