Artumos kalbinama dr. Roma ZAJANČKAUSKIENĖ, Birštono sakraliniame muziejuje priimanti ir įkvėptai pasakojanti apie Teofilių Matulionį kaip vilties žmogų, dega būsimo palamintojo dvasia ir trokšta ją skleisti kuo plačiau tarp tėvynainių.
– Prisimename Jūsų tekstą Artumoje (2008 m. 7/8) apie garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Kaip šeimos žurnalui, mums įdomu, kokią šeimos patirtį jis buvo gavęs iš savo tėvų, brolių šeimų? Kaip būrė savąją „šeimą – tikinčiųjų bendruomenes?
– Dėkoju ir džiaugiuosi, kad Artuma padeda plačiau pažinti būsimą palaimintąjį. Teofilius iš šeimos atsinešė krikščioniškųjų vertybių kupino gyvenimo patirtį. Darbas ir malda ūkininkų šeimoje buvo kasdienybės moto. Šv. Benedikto mintimi „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“) jis vadovavosi visą gyvenimą, o šventojo relikvijas vyskupo kryžiuje nešiojo prie krūtinės iki mirties. Kas liudija šeimos palaikymą? Teofiliaus asmeniški laiškai broliams ir seserims iš Mordovijos kalinimo – kupini šilčiausių jausmų ir linkėjimų, paguodos, priminimo, kad saviškius atsimena maldose, ir dėkingumas, jog šie irgi meldžiasi už kalintį vyskupą.
Apie šeimą, jau tapęs Kaišiadorių vyskupu, rašė ir ganytojiškuosiuose laiškuose, o vyskupo tarnystę juose lygino su šeimos tėvo. Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę, – rašo 1943 m. gegužės 12 d. laiške ir iškelia keliolika šeimos gyvenimo bėdų: moralinį pakrikimą, atšalusį tikėjimą, apleistus sakramentus ir šventų dienų šventimą, neapykantą, žiaurumą, neteisingumą, svetimo turto negerbimą, skyrybas, šeimos sudarymą vien civilinės metrikacijos aktu, be Santuokos sakramento, negimusių gyvybių žudymą, šeimos vengimą, samagono nuodų gaminimą, į ištvirkimą, išsigimimą ir skurdą vedančią girtuoklystę. Atrodo, tarsi rašytų apie šiandieną – nepaisant technologijų pažangos visuomenėje, praslinkus 74 metams...
Matulionis siūlo įveikti negeroves atsinaujinant Kristuje, praktikuojant dažną Komunijos priėmimą, pamaldumą Dievo Motinai. Viską pasiseks atlikti, jei darbą paremsite malda, pareiginga išpažinties ir Švenčiausiojo Sakramento praktika. <...> šeimose ypatingai turi viešpatauti meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas, krikščioniškas auklėjimas. Tėvai turi būti pavyzdžiu vaikams. svarbiausia parama šeimai yra malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta, dėl to yra tiek daug blogio pasaulyje, kad tiek maža maldos.<...> kai šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios, tuomet graži bus tėvynės ateitis, – rašo Kaišiadorių vyskupas ir ragina neprarasti pusiausvyros, pasitikėti Dievu ir Kristaus pažadu: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9).
Su nuoširdžiu maldos gyvenimu ir tėvišku rūpesčiu dėl visų jis kūrė savąją „šeimą“ – parapiją. Kunigiška meilė Dievui ir jam patikėtiems žmonėms buvo ta ašis, aplink kurią galėjo burti gyvą, nuoširdžiai tikinčiųjų bendruomenę. O kaip? Manau, išradingai, jautriu, gailestingos meilės kupinu žvilgsniu, su apkabinimu, padrąsinimu, palaikymu ir domėjimusi savo tikinčiųjų gyvenimu. Teofilius buvo malonus, mandagus, pagarbiai bendravo ir su vaikais, ir su vyresniaisiais. Kunigas Vincentas Dainys rašė: „Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo.“ T. Matulionis ypač kreipė dėmesį į sunkiai gyvenančius materialiai ir moraliai. Pasak liudininkų, vyskupas atiduoda savo drabužį atėjusiam išmaldos, nebaigia skaityti knygos, nes jam gaila personažo dėl dramatiškos jo gyvenimo istorijos. Teofiliui artimas kiekvienas sutiktasis. Jis lanko žmones, daug laiškų rašo kunigams ir artimiesiems, kalintiems ir gyvenantiems laisvėje. Septynmetei giminaitei Marytei atsiunčia iš Mordovijos iškarpytą popierinį paukštelį su narveliu ir rašo, kad ir jaučiasi panašiai, gyvendamas toli nuo tėvynės. Vėliau iš piligriminės kelionės (JAV, Egipte, Šventojoje Žemėje) atsiųsdavo atvirlaiškių, parvežė dovanėlių.
– Iš Matulionio biografijos akivaizdu, jog Rusija nebuvo jam svetinga. Tačiau sykiu žinome jį esant karštą jos žmonių apaštalą. Kodėl jam tai buvo svarbu, bet liko neįgyvendinta?
– Asmeniškas apaštalavimas Rusijoje jam buvo itin brangus, nes 1917 m. politinį perversmą Rusijoje jis pasitiko Peterburge kaip katalikų kunigas. Nuo 1922 m. Bažnyčios gyvenimas buvo sparčiai naikinamas, todėl tikėjimo gynimas tapo jo kaip tikinčiųjų bendruomenės lyderio rūpestis ir kankinystės priežastis. Sankt Peterburgo archyve yra išlikę klebono Teofiliaus ranka rašyti pareiškimai miesto valdžiai protestuojant prieš tikinčiųjų varžymus išpažinti tikėjimą, rengti vaikus sakramentams. Lietuvos valstybiniuose archyvuose yra arkivyskupo Matulionio pareiškimų Lietuvos KP CK pirmininkui pasisakant prieš Bažnyčios pastatų nacionalizavimą, Čiobiškio koplyčios išniekinimą-išardymą, vyskupo Vincento Borisevičiaus suėmimą ir kt. Rusijos žmonių gyvenimą Matulionis puikiai pažino iš vidaus, dirbdamas sudėtingomis sąlygomis. Kad garbingasis arkivyskupas yra herojiška asmenybė, liudija jo pasiryžimas 1925 m. likti tarnauti Rusijoje. Tai ganytojas, kuris nebijojo gyvybės paaukoti už savo avis...
„Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi turį dvasinį ryšį su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai“, – apie svarbą apaštalauti Rusijoje byloja Matulionio žodžiai kun. Dainiui Leningrado kalėjimo kameroje 1932–1933 m. Tai jo kunigiškoji savimonė – negalvoti apie save, palankesnę ir saugesnę pastoracijai aplinką. Tai beribė sielovadininko ištikimybė pašaukimui, o drauge regimas viduje degančios meilės Viešpačiui atspindys.
Sugrįžimas į Rusiją liko neįgyvendintas popiežiui Pijui XII paskyrus jį Kaišiadorių vyskupo tarnystei 1943 m. sausio 9 d.
– Kokių turite įspūdžių iš naujausių ieškojimų ir atradimų Matulionio keliuose Rusijoje – kaip šiandien atrodo tos vietos, KGB archyvai ir pan.? Kuo papildytumėte savo daktaro disertaciją?
– Sankt Peterburge, Benjamino Jofės fondo tarptautinėje konferencijoje šį pavasarį pasidalijau arkivyskupo gyvenimo istorija, 25 metus susijusia su šiuo miestu. Po paskaitos buvau paprašyta sudaryti žemėlapį.
Jame atsispindi mokslo, gyvenimo ir darbo bei kalinimo vietos. Kelionėse buvo nustatytos Mogiliavo kunigų seminarijos pastato, Teofiliaus kunigystės šventimų koplyčios vietos. Populiarioje interneto enciklopedijoje Vikipedija publikuojama klaidinga informacija, esą kunigas Teofilius mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Jau kai kurie žurnalistai pasinaudojo šia informacija ir savo straipsniuose tęsia klaidos plėtotę. Taigi pateikiame garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo stoteles Sankt Peterburge:
1892–1893 m., 1896–1900 m. arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962) mokėsi Mogiliavo arkivyskupijos kunigų seminarijoje, kuri veikė nuo 1879 m. Sankt Peterburge (Rimskio-Korsakovo prospektas 49). Tiesa, 1902 m. seminarija persikėlė į naujai pastatytą erdvesnį pastatą, kuriame šiuo metu taip pat yra atkurtoji seminarija (ul. 1-aja Krasnoarmeyskaya 11). Šiame pastate garbingasis Teofilius dėstė liturgiką pogrindinėje kunigų seminarijoje 1928 m. Per 1879–1917 m. Peterburge įsikūrusioje kunigų seminarijoje mokėsi 997 klierikai.
1900 m. kovo 4 d. katalikų dvasinės akademijos rektorius ir Mogiliavo vyskupo padėjėjas vyskupas Karolis Antonis Nedzialkovskis įšventino diakoną Teofilių kunigu Dvasinės akademijos Viešpaties Atsimainymo koplyčioje (Vasilyevsky Ostrov, 1-oji linija, Nr. 50).
1910–1914 m. Šv. Kotrynos bazilikoje vikaras (Nevos pr. 32).
1910–1923 m, 1925–1929 m. statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir buvo parapijos klebonas (ul. Babuškina 57). Po amnestijos 1925 m. grįžo į šią parapiją. Taip pat buvo parapijos Kolpine administratorius.
Leningrado srities vyskupo augziliaras Antonijus Maleckis 1929 m. vasario 9 d. Švč. M. Marijos Širdies koplyčioje slapta konsekruoja kanauninką Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu (ul. Kirilovskaja 19).
1929 m. lapkričio 24 d. įkalintas „Špalernia“ kalėjime (ul. Špalernaja 25). 1930 m. spalio 2 d. ištremiamas į Solovkų koncentracijos lagerį dešimčiai metų.
1932 m. liepos mėn. pradžioje vėl teisiamas ir perkeliamas kalinti iš Solovkų lagerio į Leningrado izoliatorių (Kresty – Rusijos kalėjimas Sankt Peterburge, Arsenalo krantinėje).
1933 m. išsiunčiamas į Svirlag lagerį Ledianoje Pole iki tų pačių metų rugpjūčio mėnesio.
Atvykęs čia nuo 1910 m. kunigas Teofilius statė neogotikinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir joje dirbo iki antrojo įkalinimo 1929 m. Iki 1917 m. parapija buvo gausi, apie 16 tūkst., dabar – apie 100 tikinčiųjų. Tačiau šis „likutis“ teikia vilčių ir džiaugsmo, yra jaunų žmonių. Būtų nuostabu palaikyti tą mažą bendruomenę, paremti auka jos ryžtą atkurti šventovę, kurią su meile puoselėjo kunigas Teofilius.
Į Peterburgo FSB archyvą muziejininkai, istorikai įleidžiami, jeigu žino tikslų bylos numerį. 2009 m., jo darbuotojų prižiūrima, susipažinau su 1929–1930 m. Matulionio baudžiamosios bylos dviem (iš trijų) tomais. Bute, kur gyvenau, ėmė prastai veikti telefonas, traukinio kupė grįždama į Lietuvą važiavau iki sienos su palydovu, kuris paliko pasieniečiams laišką. Įdomi patirtis, nenorėčiau jos pakartoti.
Disertaciją šiandien papildyčiau erškėčių vainiko vyskupo herbe analize. Arkivyskupas po Eucharistiją ženklinančiu Avinėlio vaizdu dar įterpė erškėčių vainiką – kančios ir tonzūros simbolį, primindamas, jog išganymo kelyje svarbi dažnai priimama Eucharistija, kantrus kančios išgyvenimas ir vienybė su Dievu.
– Kokių malonių jo užtarimu jaučiatės gavusi ir kokio stebuklo laukti Lietuvai iš naujo mūsų palaimintojo?
– Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus pavyzdžio mums labai reikia šiandien. Tai šventasis, kuris ragina gilinti savo gyvenimo bendrystę su Dievu, būti nuolankiais žmonėmis ir karštais evangelizuojančiais krikščionimis vienybėje su Eucharistiniu Jėzumi, Šventąja Dvasia, vertinti Atgailos sakramento malonę. Arkivyskupas moko užtarimo maldos, šventųjų bendravimo, pažinti ir pamilti gilius pėdsakus mūsų krašte palikusius šv. Kazimierą, pal. Jurgį Matulaitį, šv. Faustiną, šv. Joną Paulių II ir kitus Dievo tarnus ir tarnaites, kurių Bažnyčia dar oficialiai nepaskelbė šventaisiais.
Malonė man pats susitikimas su būsimu palaimintuoju Teofiliumi. Ši asmenybė parengė mane išgyventi skausmingas asmeniško gyvenimo akimirkas su šypsena veide ir padėjo suprasti žmogaus gyvenimo vertingumą. Turime branginti ir puoselėti savo pašaukimą. Ištverti jame Teofiliui daug kainavo, bet jis stiprinosi glausdamasis prie Viešpaties. Kiekvienam žmogui taip pat reikia daug nugalėti gyvenime. Teofilius moko mus klausti, ko Viešpats iš mūsų šiandien tikisi, ir liudyti tikėjimą artimo meilės darbais.
Anot Teofiliaus, Lietuva turi laisvės „brangakmenį“, jai svarbu atkurti dorą ir tikėjimą, norą siekti šventumo kaip Dievo valios vykdymo. Arkivyskupui tai rūpėjo, to prašykime Viešpatį per mūsų būsimo palaimintojo užtarimą.
Dėkojame už pasidalijimą.
