Kaišiadoryse, 1996 m. Gintauto Trimako nuotrauka
Baigdama metus Artuma skiria ypatingą dėmesį politiniui kaliniui, Šventojo Rašto vertėjui, teologui ir poetui – kunigui Česlovui Kavaliauskui, kurio gimimo šimtmetis šiemet minimas. Lapkričio Artumoje Jūratė Kuodytė rašė: „Jis nebuvo matomas ir plačiajai visuomenei, kol katalikų radijo Mažosios studijos įkūrėjas Vaidotas Žukas kunigą Česlovą pristatė pokalbių įrašais LRT radijo klausytojams. Didžiulio susidomėjimo šie įrašai sulaukia ir šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus.“ Tad kalbiname Vaidotą Žuką, kuris dalijasi savo prisiminimais apie pažintį ir bičiulystę su kunigu Česlovu.
Jei ne pats ir Mažosios studijos mikrofonas, tai kunigas Česlovas Kavaliauskas būtų žinomas tik Biblijos lietuviškų vertimų žinovams ir vienam kitam besidominčiam... O tu su kolegomis per radiją supažindinai taip, kad dabar retas katalikas būtų negirdėjęs jo balso ir ypač – jo gyvos minties ir aistringos meilės Jėzui. Tad nuoširdžiai dėkojame už tai! Kaip šitai nutiko – kaip jis pateko į tavo akiratį ir atsirado Mažojoje studijoje?
Apie Česlovą Kavaliauską žinojau iš vėlyvojo sovietmečio. Bet pirmąsyk jį pamačiau ir išgirdau jau Atgimimo metais Kompozitorių sąjungoje, kur buvo rengiamos laisvos, demokratinės minties konferencijos Sinoikijos (gr. – bendras namas, sugyvenimas). Visa tai buvo prieš 35 metus, bet puikiai prisimenu prelegento absoliučiai netikėtą vaizdą – jokio kunigiškumo, jokios pozos, jokio moralizavimo. Tik vėliau sužinojau, kad jis ir drabužius pats sau prasiplatina, pasisiuva.
Česlovas Kavaliauskas užlipo ant Kompozitorių sąjungos scenos nepasisveikinęs, nenutaisęs katalikiškos šypsenėlės, priėjo prie mikrofono ir be įžangų pradėjo kalbėti apie mokslą ir religiją. Jis atrodė kaip didelis ir kiek pyktelėjęs indėnas – languotais marškiniais, žemo tembro balsu. Pakalbėjo pusvalandį, apsisuko ir išėjo neatsisveikinęs. Tai mane nupirko!
Bet suartėjome ne iš karto. Kai 1989 m. pabaigoje su kolegomis pradėjome daryti LRT radijo laidas „Kultūra ir religija“ – tai buvo pirmos krikščioniškos radijo laidos po Antrojo pasaulinio karo, – tuomet mano šeima artimai bendravo su kunigu Sigitu Jurčiu. Jis nuo 1992 m. buvo apaštalinės nunciatūros sekretorius, važinėjo diplomatiniu BMW. 1994 m. pabaigoje nuvykome kartu į Žaslius pas kunigą Česlovą Kavaliauską. Radome jį nekūrentoje troboje, ne kažką teturintį valgyti, sėdintį ant lovos su paltu. Pamačiau, kad jeigu nereaguosime, šitas Bažnyčios talentas pražus. Tais laikais Lietuvos pranciškonai jau kūrėsi Kretingoje, jau buvo įsirengę vieną vienuolyno aukštą. Sakau kunigui Sigitui: „Išvežkime Česlovą Kavaliauską į Kretingą, duosite jam šildomą celę, karšto viralo, galės skaityti, rašyti, melstis, bendrauti su žmonėmis.“ Sutarėme. Klausiau ir kunigo Česlovo, ar jis sutinka, kad jį išvogtume iš Žaslių ir pervežtume pas pranciškonus į Žemaitiją? Jis sutiko su entuziazmu.
Kai suderinome viską su pranciškonais, paskambinau vyskupui Juozui Matulaičiui ir pranešiau, kad kunigas Česlovas Žasliuose apleistas, neprižiūrėtas, tad vežame jį į Žemaitiją pas pranciškonus. Vyskupas telefonu pasakė: „Gerai, kad rūpinatės, bet atvežkite jį man – į Kaišiadoris.“ Ką darysi – vyskupo reikia klausyti, nuvežėme, kaip pasakyta. Ir tikrai vyskupas tada davė kunigui Česlovui kambarį katechetiniame centre, čia jis gavo kasdieninio maisto ir pedagoginio darbo.
Štai čia mes ir pradėjome artimai bendrauti, kalbėti egzegetinėmis temomis. Pasisiūliau kartą per savaitę pas jį atvykti su diktofonu ir įrašyti to meto Šventojo Rašto skaitinių komentarus – kartais Senojo Testamento, bet dažniausiai – iš Evangelijų, Apaštalų laiškų, Apreiškimo šv. Jonui. Aš pasiruošdavau skaitinius, citatas, o kunigas Česlovas kalbėjo ekspromtu, nes šimtus kartų tai buvo apmąstęs ir aprašęs – tiek skyrius, tiek sakinius ar atskirus žodžius. Mokėjo viską atmintinai, nes pats buvo viską išvertęs.
Dar ir šiais laikais žmonės apie kunigą Česlovą pasakoja, kad kartais jis nepriimdavo į Kaišiadoris atvykusių interesantų, nes „laukė atvykstant žmonių iš Mažosios studijos“. Dažniausiai jį kalbindavau porą valandų. Įrašinėjau tais laikais į magnetofono kasetes. Grįžę į Vilnių, Mažosios studijos redakcijoje viską perrašydavome į dideles juostas, tada karpėme ir montavome po fragmentą į rytines radijo laidas „Dievo žodis. Kasdieniai skaitymai“. Tuo metu 1995 m. dar neturėjome kompiuterinės montavimo įrangos, tad darbelio buvo. Pakviestas Vladas Bagdonas įrašydavo kasdienes šventraščio pastraipas. Ir taip 1995–1996 metais žmonės kasryt galėjo klausytis kunigo Česlovo Kavaliausko komentarų. Klausytojai laiškuose redakcijai rašė, kad jų moterys radijo taškus įsirengė tvartuose ir melždamos karves klauso „Dievo žodžio. Kasdienių skaitymų“.
Šią vasarą Pumpėnuose buvo minimos kunigo Česlovo Kavaliausko 100-osios metinės. Į renginį atvykęs vyskupas Jonas Kauneckas pirmąsyk man papasakojo, kad tais 1995–1996 metais jis buvo Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas ir dėstė Šventojo Rašto kursą. Tai liepdavo klierikams kasryt įsirašyti per radiją transliuojamus Česlovo Kavaliausko komentarus, išsišifruoti ir parengti kasdienius jų aptarimus.
Esi minėjęs, kad drauge su kunigu Česlovu padarėte apie 50 valandų garso įrašų; vadinasi, bendravot ne vien prie diktofono! Kas jame buvo tokio ypatingo, kokį pėdsaką jis paliko paties gyvenimui?
Nedaug to malonaus bendravimo buvo. Kai turi šeimą, darai meną ir vadovauji radijo redakcijai, nebelieka laiko malonioms bičiulystėms. Dažniausiai mūsų santykiai buvo prie mikrofono.
Tiesa, dar nesu niekam minėjęs, kad suorganizavau kunigo Česlovo susitikimą Vasaros g. 5 su ligoninės psichiatrais. Kartą Kaišiadoryse su kunigu Česlovu kalbėjomės apie sovietmečiu valdžios taikytą psichiatrinės medicinos taktiką uždaryti ir vaistų pagalba laužyti disidentų likimus, luošinti nepritampančius kultūros žmones, mokslininkus. Stojus laisvei Lietuvoje medicinos kadrai dar daug kur buvo likę tie patys, tad norėjosi ir jiems padėti išsivaduoti iš sovietinės medicinos stereotipų. Kai sutariau dėl susitikimo su psichiatrinės administracija, gražų vidurvasario rytmetį nuvežiau kunigą Česlovą į Vilnių. Ligoninės salė – pilna. Ir tai buvo puikus susitikimas su klausimais ir atsakymais, trukęs porą valandų. Kažkur dėžėse yra ir šito susitikimo įrašas. Kunigas Česlovas kalbėjo daktarams, sesutėms ir sanitarams medicinos terminais – kaip lygus su lygiais. Po to lankėmės mano namuose, pietavome, žiūrėjome meną. Bet tokie pasibendravimai buvo reti, ribojo profesiniai ir šeimyniniai įsipareigojimai.
Kunigas Česlovas per radiją tuo metu pats pasiklausydavo rytinių Mažosios studijos laidų, jam patiko, jis buvo užsivedęs. Sulaukdavo ir palankių atsiliepimų. Beje, dėl valandų. Kadangi iš Briuselio parsivežtos naujos kokybiškos audiokasetės BASF greitai baigėsi, o ištrinti originalą buvo gaila, tad ėmiau įrašinėti į prancūzų atvežtų Taizé bendruomenės giesmių kasetes. Dvi pusės kasetėje – pusantros valandos. Kartais per dieną Kaišiadoryse įrašydavome vieną, kartais dvi kasetes. Stalčiuje su Česlovo Kavaliausko įrašais tebeturiu 41 kasetę.
Vievyje, 1996–1997 žiema. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka
Klausiate dėl pėdsako gyvenimui? Kunigas Česlovas įsirėžė savo asmens pavyzdžiu – biblistas, mokslininkas, poetas, lagerių sukilėlis. Kai kalbu apie Česlovą Kavaliauską, visada miniu ir dar du. Teko laimė daug ilgiau draugauti su mąstytoju Justinu Mikučiu ir profesoriumi Juozu Keliuočiu. Visi trys šie žmonės buvo išgyvenę politinių kalinių likimą Rusijos lageriuose, grįžę į sovietinę Lietuvą jau po Stalino mirties. Kunigas Česlovas po kalinių sukilimo Norilske 1953 m. buvo nuteistas sušaudyti, bet šis nuosprendis pakeistas bausme į Magadano lagerius prie Kamčiatkos. Ir būtent tai mums, jaunesniems, laisvės ir žmogiško tikrumo ištroškusiems, sovietmečiu represuotų žmonių patirtis buvo geriausias kokybės ženklas.
Kunigo Česlovo mintys dar ir šiandien kai kam gali nuskambėti per drąsiai ar net drastiškai; o kaip į tai reaguota anuo metu – beveik prieš tris dešimtmečius?
Kunigas Česlovas buvo autoritetingiausias Lietuvos teologas, Bažnyčios istorikas, įstabus Naujojo Testamento vertėjas. Iki šiol išspausdinta apie 70 leidimų. Česlovo Kavaliausko dėka Lietuvoje nėra labiau vertinamos ir spausdinamos knygos – nesvarbu, kas ką dabar pasakoja. Česlovo Kavaliausko žodžiui niekas nesugebėjo oponuoti – nei vyskupai, nei kolegos kunigai, nei sovietinės valdžios atstovai. Gal todėl jo nekvietė dėstyti nei į kunigų seminarijas, nei universitetus.
Česlovas nuo jaunystės buvo pašėlęs. 1995 m. į Mažosios studijos redakciją parašė jo prieškarinis bendramokslis iš Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos Matas Alpernas. Sovietmečiu jis dirbo Ministrų taryboje, po to emigravo į Izraelį, bet ir ten per radiją klausydavosi savo draugo kunigo Česlovo biblinių komentarų. Laiške Matas Alpernas aprašė momentą, kai penkiolikmetis Česlovas, domėjęsis fizika ir chemija, pasikvietė jį, gimnazijos draugą, į apleistą užmiesčio daržinę, kur surengė... sprogdinimo seansą.
Kai Česlovas Kavaliauskas po 1956 m. amnestijos grįžo iš lagerių, kartais eidavo pas valdžios pasodintą vyskupijos valdytoją, į portfelį įsidėjęs plytą. Kunigas Česlovas skaitė daugeliu kalbų. Nepatikusį Šventojo Rašto vertimą sudegindavo krosnyje arba išmesdavo per lango orlaidę į kiemą. Jis buvo tikras Vatikano II Susirinkimo adeptas. Česlovas Kavaliauskas išmanė Bažnyčios istoriją, suvokė krikščionių religijos kilmę iš Apreiškimo, iš Biblijos tekstų, todėl siuto matydamas, kad Visuotinė Katalikų Bažnyčia ir konkrečiai Lietuvos katalikai nesirūpina Šventojo Rašto skaitymu ir pažinimu, o ir vyskupai to neskatina. Buvo laikas, kai kunigas Česlovas labiau gyrė ir gynė protestantų Bažnyčią dėl jos atidumo Šventajam Raštui. Aišku, tokia pozicija ir atvira kritika labai nepatiko mūsų hierarchams.
Labiausiai nuo kunigo Česlovo kliūdavo pasipūtusiems, arogantiškiems dvasininkams, savimyloms, pinigus lupantiems ir iš senų moterėlių. Beje, Česlovas Kavaliauskas vienai našlei atidavė savo sutaną. Perkirpęs ją, moteriškei pasiuvo sijoną ir švarkelį.
Šiandienos katalikas jo kalbose galėtų atpažinti dabartinio popiežiaus Pranciškaus mintis ir laikysenas – pradedant požiūriu į raudonuosius popiežiaus batus ir baigiant Bažnyčios sinodiškos prigimties suvokimu; kaip regisi – tiek laiko praleidusiam su juo, – ar tikrai gilindamiesi į Česlovo Kavaliausko mintis galėtume geriau suprasti ir Jorge Mario Bergoglio – popiežių Pranciškų bei šiandienės Bažnyčios tendencijas?
Kai tik Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi, pastebėjau ir stulbinamą išorinį jų panašumą, parašiau apie tai tekstuką (www.15min.lt, „Popiežius Pranciškus: išsipildžiusi kunigo Česlovo Kavaliausko svajonė“, 2018 07 31). Gaila, kad popiežius Pranciškus taip susimovė, vertindamas Rusijos okupaciją Ukrainoje. Vis dėlto Bergoglio padarė labai daug gero ir naujo Katalikų Bažnyčios kasdienybėje. Svarbiausia – nuleisdamas Apaštalų Sostą ant žemės.
Sekdamas Apaštalų tradicija, kunigas Česlovas jau prieš 30 metų kalbėjo apie horizontalų santykį tarp Dievo tautos asmenų – pasauliečių, vyskupų, moterų, kunigų. Vatikanas jau brazda šia linkme. Bet Lietuvos Bažnyčioje tokio vyksmo iki šiol nesigirdi ir nesimato. Popiežius sako, kad šiuolaikinė Bažnyčia turi būti lyg karo ligoninė, turi atgailauti dėl Bažnyčią užvaldžiusio klerikalizmo. Mes, pasauliečiai, laukiame nesulaukiame bent atskirų vyskupų atviro ėjimo į viešas diskusijas, rūpinimosi krikščioniška kultūra, kūrybingo jų pavyzdžio ir paprasčiausios biblinės drąsos.
Mažoji studija kartais vis ištraukia iš archyvų po kokį pokalbių gabaliuką – it brangakmeniu praturtina radijo eterį; bet ko gi reiktų, kad visas šis kunigo Česlovo palikimas, galima sakyti – lobis, galėtų būti prieinamas visada ir visiems? Juolab jeigu jis toks aktualus net ir šiandienos Bažnyčios bei visos visuomenės gyvenimui suvokti – juk tai šitaip padėtų vis krikščioniškiau atsiliepti, vis autentiškiau nešti Kristaus gerąją žinią šių dienų pasauliui!
Kai 2000 m. tapau LRT vadovu, daviau archyvų skyriui dėžutę su Česlovo Kavaliausko audioįrašais. Paprašiau čia dirbusios Indrės Stakvilevičiūtės viską suvesti į kompiuterį ir profesionaliai išvalyti. Mergina dirbo visus metus, darbą atliko puikiai. Buvo parengta 10 valandų audiolaikmenos su Česlovo Kavaliausko Biblijos komentarais, medžiagą ruošiau publikavimui. Nuvykau audiencijos į arkivyskupijos kuriją su šiuo pasiūlymu vyskupams, einant į bendrystę su visuomeniniu kanalu. Siūliau Vyskupų Konferencijai pasidalyti perpus su LRT ir leidybines išlaidas, paskiriant Biblijos komentarų publikavimui po 7 tūkst. litų. Bet sudominti nepavyko. Vėliau sutvarkytas laikmenas perdaviau Mažajai studijai. Jau 28 metus redakcijos žmonės mūsų radijo pokalbius su kunigu Česlovu Kavaliausku laikas nuo laiko pakartoja. Gal to ir užtenka.
