Johannas Wolfgangas Goethe – viena ryškiausių Apšvietos epochos figūrų, iškilus poetas, prozininkas, dramaturgas. Savo literatūrine kūryba labiausiai ir geriausiai žinomas pasaulyje, nors pats ją laikė antraeile, beveik hobiu. Kur kas labiau vertino savąją mokslinę ir diplomatinę veiklą. O mokslininkas buvo itin plataus spektro. Be to, filosofas ir puikus politikas. Jo gyvenimas stebėtinai ryškus, kupinas įvairiapusės veiklos ir aistringų jausmų gausos. Mums jis svarbus ir tuo, kad domėjosi lietuvių tautosaka. Skatino Liudviką Rėzą išleisti Dainų rinkinį, kurį deramai įvertino, o mūsų liaudies dainas vadino meiliomis. Goethe į pasaulinės literatūros sąvoką įtraukė poetinę tautosaką ir kaip jos pavyzdį minėjo lietuvių dainas. Jomis domėjosi nuo jaunystės, kai kurias mokėjo atmintinai. Taigi, tam tikros didžiojo genijaus sąsajos su Lietuva neginčytinos.
Vaikystė ir jaunystė
Goethes protėviai iš tėvo pusės buvo pralobę nagingi amatininkai, o tėvas jau išsilavinęs ir turtingas teisininkas. Iš kilmingos šeimos kilusi motina taip pat pasižymėjo išprusimu. Johannas Casparas Goethe, artėdamas prie 40-ies, vedė 17 metų Cathariną Elisabeth Textor. Pora užaugino du vaikus: sūnų Johanną Wolfgangą ir dukterį Cornelią. Abu brendo darnioje, itin aukštos kultūros šeimoje, mylimi ir net lepinami. Tėvų būta protestantų.
Johannas Wolfgangas Goethe gimė Frankfurte prie Maino 1749 m. rugpjūčio 28 d. Pirmagimis atėjo į pasaulį toks silpnutis, jog nesitikėta jį išgyvensiant. Bet sustiprėjo, augo ir stebino neeiliniais gabumais. Vos septynerių metukų „graibėsi“ anglų, prancūzų, italų, lotynų, graikų kalbomis, o sulaukęs 15-os jas gerai mokėjo. Dar ankstyvoje vaikystėje paaiškėjo, kad labai gražiai piešia. Tėvas bandė jį mokyti muzikos, tačiau berniukas nenorėjo, be to, tam ir ypatingų duomenų neturėjo. Tačiau muziką mėgs visą gyvenimą. Skaitė nepaprastai daug. Laimei, tėvų bibliotekos būta turtingos. Berniukas domėjosi gamtos mokslais, teatru ir viskuo, kas jį supo. Ypač gilinosi į Bibliją, antikos autorių darbus. Bet jau paauglystėje pasižymi dideliu seksualumu. Užmezga romaną su smuklės padavėja, kyla skandalas. Kas belieka tėvui? Viską užglaistyti.
16-metį Johanną Wolfgangą tėvas išsiunčia studijuoti teisės į Leipcigo universitetą. Teisė jo visai nedomina (nors teisės žinios ateityje labai pravers!), tačiau tėvo reikalavimui paklūsta. O Leipcige laisvė! Smagus studentiškas šėliojimas ir galimybė šalia teisės lankyti medicinos, geologijos, kitų gamtos mokslų paskaitas, gilintis į literatūrologiją, Dailės akademijoje tobulinti piešimo įgūdžius. Spėja visur ir pasisemia maksimumą žinių.
Na, ir dar moterys. Goethe visą gyvenimą buvo aistringas įsimylėjėlis. Jausmai ir meilė moterims – jo varomoji jėga. Leipcige pirmiausia įsimylėjo 19-metę smuklininko dukterį, po kurios nusidriekė visa eilė kitų. Šie santykiai atsispindėjo to meto jo kūryboje, jos pagrindinė tema buvo meilė. Deja, po tam tikro laiko daugumą tų kūrinių Goethe pats sunaikino.
Didelis mokslų krūvis ir audringas gyvenimas pakirto jo sveikatą. (Kai kurie biografai ne be pagrindo tvirtina jį susirgus sifiliu.) Tad po trejų metų studijų Leipcigo universitete Goethe grįžta namo į Frankfurtą gydytis. Pas tėvus praleidžia pusantrų metų ir pasveikęs bei tėvo paakintas 1770 m. išvyksta tęsti teisės studijų į sužavėjusį jį savo grožiu miestą – Strasbūrą. Čia įstoja į literatų draugiją. Be to, susipažįsta su atvykusiu iš Rygos akių gydytis dvasininku, rašytoju, filosofu etc. Johannu Gottfriedu Herderiu. Juodu greit susidraugauja. Senatvėje Goethe rašys, kad Herderis turėjo daugiausia įtakos jo dvasios ir charakterio raidai. Beje, Herderis atsivežė Pabaltijo tautų liaudies dainų ir supažindino Goethę su jomis. Abu įsitraukė į „Audros ir veržimosi“ sąjūdį, negatyviai nusiteikusį prieš esamą santvarką, gyvenimo būdą ir t. t. Ak, ką ten sąjūdis, jei pastoriaus Briono duktė Friederikė tokia graži! Iš šios meilės gimsta nuoširdūs eilėraščiai. Pagaliau Goethe išsilaisvina nuo jausmų, užbaigia universitetą ir 1772 m. (jam jau 23-eji) vyksta į Veclaro miestelį įgyti teisininko patirties. Čia įsimyli artimo draugo sužadėtinę Charlottę (Lotą). Goethe bando nuo šio jausmo pabėgti. Maža to, nusižudo kitas artimas jo draugas. To smarkiai paveiktas Goethe per kelias savaites parašo romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris išsyk jį išgarsina ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų. Romanas verčiamas į kitas kalbas, tėvynėje išeina pakartotiniai leidimai. Jaunimas mėgdžioja Verterio kalbą, drabužius, nuotaikas. Kai prasideda savižudybės dėl meilės (Verteris romano pabaigoje nusižudo), romaną kai kuriose šalyse uždraudžia. Goethe jau garsus poetas ir rašytojas.
Politikos ir mokslo metas
1775 m., būdamas 26 metų ir pakviestas hercogo Karlo Augusto, Goethe persikelia į Veimarą. Tuo metu jis jau garsus rašytojas, Mahometo giesmės, Prometėjo ir kt. autorius. Savo kūriniais skatina žmogaus aktyvumą, kūrybingumą, pabrėžia meilės galią. Pasyvus tik itin jautrios sielos jo herojus Verteris. Veimare parašys dramas Egmontas, Torkvatas Tasas. Goethes kūryba įvairiapusė. Jis gilinasi į žmogaus vidų, istorinių peripetijų išprovokuotus stiprių asmenybių pasirinkimus, kovą tarp blogio ir gėrio.
Bet Veimare šio Dievo apdovanoto genialumu ir įvairialypiais gabumais asmens laukia kiti darbai. Saksonijos-Veimaro hercogystėje yra kas veikti. Goethe kibo į švietimo sistemos reformas ir tobulinimą, tvarkė hercogystės finansus, išsprendė kelių tiesimo, miškininkystės problemas, sutvarkė ugniagesybą, įsteigė botanikos sodą, pirmąją veterinarijos mokyklą, piešimo mokyklą, didelę viešąją biblioteką. Taip pat pasirūpino Veimaro pilies ir parko atnaujinimu. Rašė nebe taip daug, bet, įsteigęs puikiai aprūpintas laboratorijas, atsidėjo mokslui, tam skirdamas nemažai laiko. Šiam laikotarpiui ir priklauso jo atradimai bei svarūs darbai anatomijos, geologijos, fizikos, botanikos srityse.
Po 7-erių metų gavo bajoro titulą ir 1782 m. tapo ministru pirmininku. Hercogas jam padovanojo didelius namus, kuriuose puikavosi Goethes surinktos kolekcijos, vertingi meno kūriniai. Tačiau tose prabangiose salėse jis būdavo retai. Laiką leisdavo atokiame ir asketiškame darbo kambaryje bei laboratorijose. Na, be moterų neapsiėjo. Platoniškai įsimylėjo hercogienę Luisę. Visai neplatoniškai – gražuolę aktorę Coroną Schröter, kurios vos nevedė. Bet kaipgi gali vesti, jei akiratyje jau šmėkščioja menus išmananti Angelika Kauffmann ir, kas dar svarbiau, – intelektualė, gerokai vyresnė, ištekėjusi septynių vaikų motina Charlottė von Stein! Reikia pripažinti, jog pastaroji Goethei ilgą laiką darė teigiamą įtaką.
Stojo metas, kai Goethe suabejojo savo, kaip rašytojo, verte. Panoro nusimesti ministro darbų jungą. Tad 1786 m. rudenį iš Karlsbado kurorto incognito išvyksta į Italiją. Dveji ten praleisti metai jam tampa didžiule atgaiva. Italijoje daug rašė, sukūrė nuostabių eilių, skirtų eilinei pasijai – gražuolei milanietei Madalenai Rigi.
Grįžo pakerėtas Venecijos, Romos, Palermo ir Italijos menų. Susitarė su hercogu, kad nuo šiol užsiims tik meno ir kultūros reikalais. Kelionėje atgavęs dvasinę pusiausvyrą, intensyviai ėmėsi kūrybos. Be to, tuoj pat susipažino su jauna mažarašte, dirbtinių gėlių amatininke Christiana Vulpius. Jam buvo beveik 60, o merginai vos 23 metai. Na ir kas, kad prasčiokė, vos paskaitanti skiemenimis, bet kokia nuoširdi ir sąmojinga! Ir taip didysis genijus pragyveno su ja konkubinate 18 metų. Kristina pagimdė penkis vaikus, bet užaugo tik vienas – sūnus Augustas. Galiausiai po ilgų bendro gyvenimo metų Goethe ją vedė.
Senatvė
Goethe be perstojo rašo. Nuotaiką jam drumsčia jakobinai, Prancūzijos revoliucija, nes negali pakęsti smurto. Keista, bet žavėjosi Napoleonu. Visai nekeista, jog Napoleonas savo ruožtu garbino Goethę... Didįjį genijų labai prislegia artimųjų mirtys. Į Anapusybę išeina jam brangūs draugai Friedrichas Schilleris, Herderis. Miršta žmona, pagaliau ir vienintelis sūnus Augustas. Senstančiu Goethe labai rūpinasi marti Otilia. Dabar jis mažiau dėmesio skiria savo įkurtam teatrui ir daugiau kūrybai. Tęsia Fausto II dalį, parašo romanus Atrankinė giminystė, Vilhelmo Meisterio klajonių metai, poezijos knygą Vakarų–Rytų divanas, autobiografiją Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa.
Aišku, moterys niekur nedingo. Sunkią dvasinę krizę išgyvena susižavėjęs jaunute Minna Herzlieb, o visai prieš mirtį peršasi 19-metei Ulrikei von Levetzow.
Užbaigęs Faustą, gyveno vos aštuonis mėnesius. Persišaldęs susirgo plaučių uždegimu. Jam akis užmerkė marti Otilia ir vaikaičiai. Buvo sąmoningas iki galo. Paskutiniai Goethes žodžiai simboliški: „Daugiau šviesos!“ Mirė 1832 m. kovą, eidamas 83-iuosius metus.
Palaidotas Veimare, kunigaikščių kriptoje šalia Schillerio ir Karlo Augusto.
Studijuodamas Strasbūro universitete Goethe susidomėjo lietuvių tautosaka. Ilgainiui liaudies dainų vertė jam tapo daug aiškesnė negu susidomėjimą jomis paskatinusiam Herderiui. 1782 m. įvyko Goethes operetės „Žvejė“ premjera. Joje sudainuota lietuvių liaudies daina „Aš atsisakiau savo močiutei“. Pastatymas kartotas, sulaukusi didelio pasisekimo daina buvo atliekama ir muzikiniuose vakaruose Goethes namuose. Jis atidžiai gilinosi į lietuvių poetinę tautosaką, ne kartą rašė apie ją žurnale Menas ir senovė. Labiausiai lietuvių dainas vertino dėl jų natūralumo, tautos individualumo raiškos. Taigi, didžiojo genijaus sąsajų su Lietuva tikrai būta.
