Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

Akiračiai

Jono XXIII „žiedeliai“: Nerimti juokai ir rimtas gerumo dvasingumas

2014-04-01 | Romanas KAZAKEVIČIUS
artuma201404 rs p26 28 01. Nuotrauka iš Vatikano archyvų
Nuotrauka iš Vatikano archyvų

Romanas KAZAKEVIČIUS
Romanas KAZAKEVIČIUS

„Ar girdėjote šią naktį audrą? Dieve mano, kokia audra! Visi tie griausmai ir žaibai! Patikėkite, brangūs broliai, ir popiežius buvo išsigandęs. Atsikėliau iš lovos ir pradėjau melstis. Giedojau šventųjų litanijas ir tada baimė praėjo. Vėliau pavyko užmigti ir, galiu pasakyti, sapnavau ugdančius sapnus“, – tokiais žodžiais, su šypsena, 1959 m. lapkričio 13 d. pradėjo audienciją vienos italų organizacijos nariams Jonas XXIII (1881–1963; apie jo gyvenimą „Artuma“ rašė 2013/04).

Balandžio 27 dieną jis ir popiežius Jonas Paulius II bus paskelbti šventaisiais – tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiais mums visiems. Jonas Paulius II mums geriau pažįstamas, apie jį daug rašyta, o štai apie Joną XXIII lietuviškai dar labai nedaug turime... Pvz., ar daug kas žinome, jog visą gyvenimą popiežius Roncalli labai mėgo pokštauti – kartais atvirai, kartais kiek paslėptai, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, iškrisdamas iš įprastinių stereotipų ir schemų. Dėl savo paprastumo ir nuoširdumo jis vadintas
Papa buono – pažodžiui būtų „geruoju popiežiumi“, o pagal prasmę taikliau – „tėveliu“.

Angelo Giuseppe Roncalli – toks Jono XXIII pasaulietiškas vardas – popiežiumi išrinktas 1958 m. spalio 28 d., po Pijaus XII mirties. Iš pirmo žvilgsnio šie vyrai iš tiesų labai skyrėsi. Pijus buvo aristokratų šeimos atžala, o Jonas – didelės valstiečių šeimos vaikas. Pijus buvo kampuoto, aštrokų bruožų, asketiško veido ir figūros. Jonas, priešingai, kaip reikiant apkūnus, mėsingos nosies, plačių žandų. Pijus, pasak amžininkų, dvelkė šventumu, dažnas jo akivaizdoje pajusdavo pagarbą ir kažkokį nedrąsumą, nežinojimą, kaip elgtis; Jonas XXIII tryško nuoširdumu ir kaipmat atrasdavo ledus ištirpdantį žodį, kuris ilgai išlikdavo žmonių atmintyje ir būdavo perpasakojamas kitiems.

Puokštė „žiedelių“

Daugybę istorijų, paradoksų, anekdotinių nutikimų iš Jono XXIII gyvenimo surinko ir 1963 m., praėjus dviem mėnesiams po jo mirties, išspausdino prancūzų „vatikanistas“ Henri Fesquet, knygelės Popiežiaus Jono „žiedeliai“ pavadinimą perfrazuodamas pagal trumpų pasakojimų apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo artimiausius bičiulius rinkinį. Knygelė sulaukė didžiulio populiarumo, istorijėlės buvo cituojamos, perpasakojamos, papildomos kitose knygose, šiandien jos pasakojimų įvairiomis kalbomis užtiktume ir internete. Tiesa, dažniausiai be deramos išnašos, bet Fesquet tam turbūt neprieštarautų – juk svarbiausias tų pasakojimų kūrėjas yra ne jis, bet pats Jonas XXIII. Paskaitykime ir mes šį tą iš šios nerimtosios popiežiaus biografijos.

Žmogus, kuris mėgtų juokauti tik apie kitus, bet ne apie save, būtų nevertas tikro pokštininko vardo. Sąžiningas humoro mėgėjas turi mokėti linksmai (ir kreivai) pažiūrėti ir į save. Jonui XXIII tokio sąžiningumo netrūko. Posakis „rimtas kaip popiežius“ jam nebūtų tikęs.

 

* * *

Kaip kūdikėlis. Jonas XXIII ne kartą pašiepdavo savo apkūnią figūrą, kuri jam iškrėtė pokštą, vos tik buvo išrinktas popiežiumi: iš trijų paruoštų baltų sutanų visos jam buvo per mažos (niekas nesitikėjo, kad jis rimtas kandidatas). Kai galiausiai pavyko jį įsprausti į vieną iš tų „standartų“ ir Jonas XXIII išėjo palaiminti minios Šv. Petro aikštėje, jo gestai buvo menki ir neišraiškingi. Priežastis buvo banaloka: per mažas drabužis neleido normaliai pakelti ir ištiesti rankų… Kita proga paklaustas, kaip jautėsi išrinktas popiežiumi, Jonas XXIII prisipažino išgyvenęs pakylėtumą ir nerimą tuo pat metu, bet sykiu jautęsis ir kaip „kūdikėlis vystykluose“: čia vis apie tą pačią per siaurą sutaną.

 

* * *

Tik popiežius. Kai kas nors paprašydavo Joną XXIII to, ko jis negalėdavo duoti, dažnai atsiprašydamas atsakydavo: „Galų gale esu tik popiežius.“ Panašiai, kartą netikėtai ir spontaniškai įsiveržęs į kliniką, kurioje gulėjo jo bičiulis, jį pasitikusiai ir sutrikusiai vienuolei Jonas tarė: „Neišsigąskite, sesele, pakvieskite vyresniąją. Galų gale, esu tik popiežius!“

Kitą kartą lankėsi vienos moterų kongregacijos administruojamoje ligoninėje, pavadintoje Šventosios Dvasios vardu. Vyresnioji taip ir prisistatė: „Šventenybe, esu Šventosios Dvasios valdytoja!“ „Tarčiau, kad jums pasisekė. O aš – tik Jėzaus Kristaus atstovas“, – atsakė popiežius.

Turbūt kiekvienas pasikalbame su savimi, kartais garsiai. Taip ir Jonas XXIII papasakojo apie tokį dialogą su savimi, praėjus nedaug laiko, kai buvo išrinktas popiežiumi. Naktį pabusdavęs su kokia nors mintimi ir pagalvodavęs: „Būtinai reikia pasakyti popiežiui.“ Tada atsimindavęs – juk popiežius tai jis... Tada belikdavo kreiptis į Viešpatį.

Kai vienas berniukas parašė jam laišką ir sakė, kad nori būti policininku arba popiežiumi, Jonas XXIII patarė pirma tapti policininku, o dėl popiežiavimo esą pamatysiąs vėliau. „Kiekvienas gali tapti popiežiumi, tai įrodo faktas, kad juo tapau aš“, – pridūrė jis.

 

* * *

Kas valdo Bažnyčią? Tą vakarą, kai paskelbė sušauksiąs Vatikano II Susirinkimą, popiežiui sunkiai sekėsi užmigti dėl neramių minčių. Jis pasakojo, kaip tada kalbėjosi su savimi: „Jonai, ko nemiegi? Ar tu, popiežius, valdai Bažnyčią, ar tai Šventoji Dvasia? Taigi, kad Dvasia. Tai ir miegok, Jonai!“

Vatikano II Susirinkimas buvo milžiniškas įvykis – dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai vyskupų iš viso pasaulio su savo patirtimi, mintimis, patarėjais, idėjomis. Istorikams, siekiantiems aprėpti visą tą gyvą, judančią, verdančią tikrovę, retai pavyksta ją įkalinti mažiau nei keliuose tomuose, kurių kiekvienas yra daugiau kaip keli šimtai puslapių. Tad pirmoje Susirinkimo sesijoje Jonas XXIII, žvelgdamas į auditoriją ir nujausdamas, kad ši istorija greitai nesibaigs, pasakė: „Man labai patiktų, kad mūsų Viešpats man apsireikštų ir pasakytų, kada Susirinkimas baigsis. Pradžiai aš vadovauju, bet pabaigai...“ Užbaigė Susirinkimą, žinoma, su Viešpaties pagalba jau jo įpėdinis Paulius VI.

Kitą kartą, paklaustas, ką norėtų veikti užbaigus Susirinkimą, popiežius tarė: „Visą dieną dirbti laukuose su savo broliais.“

 

* * *

Viengungis? Ne visai... Kartą audiencijoje priimdamas ambasadorių iš Azijos, Jonas XXIII, kaip buvo įpratęs, draugiškai jį pašnekino. Sužinojęs, kad ambasadorius nesusituokęs, šūktelėjo: „O, esate viengungis! Visai kaip aš!“ Tačiau ambasadorius atsakė sąžiningai: „Ne visai, Šventasis Tėve...“

Kartą Jonas XXIII taip apibūdino diplomatinę tarnybą, kurios patirties pats tiesiogiai buvo įgijęs ortodoksiškoje Bulgarijoje, musulmoniškoje Turkijoje ir neramioje pokario Prancūzijoje: „Yra tik du būdai būti geru diplomatu: arba būti tyliam kaip kurmiui, arba tokiam iškalbiam, kad viskas, kas sakoma, neatrodytų taip svarbu. Būdamas italas pirmenybę teikiu antrajam metodui.“

 

* * *

Čia ir ten. Kas buvo Šv. Petro aikštėje, žino, kad priešais baziliką, iš abiejų šonų, stovi ir į aikštę žvelgia apaštalų Petro ir Pauliaus statulos. Jonas XXIII komentavo: „Pirmasis dešinės rankos smiliumi rodo į žemę, tarsi sakydamas: čia priimami įstatymai. Kitas smiliumi rodo į horizontą, tardamas: tenai, tolumoje, jie taikomi.“

Kartą bendrojoje audiencijoje popiežius buvo priverstas kreiptis į anglų grupę jų kalba. Tačiau jos gerai nemokėdamas netrukus užsikirto. Tad paprašė vieno prelato atsiprašyti auditorijos, pranešti, kad jis mokosi anglų kalbos ir kad kitą kartą kalbės geriau. Paskui, manydamas, kad mikrofonai išjungti, burbtelėjo: „Pakaks! Jei mano, kad pradėsiu mokytis anglų, lauks ilgai!“ Tačiau anglų kalbos popiežius iš tiesų mokėsi.

 

artuma201404 rs p26 28 02. Nuotrauka iš Vatikano archyvų

Nuotrauka iš Vatikano archyvų

 

* * *

Prašau obuolį! Pasakojama, kad dar būdamas apaštaliniu nuncijumi Paryžiuje Roncalli dalyvavo bankete, kuriame elegantiškai sukinėjosi dosnių formų moteris su itin didele iškirpte. Tada damai nuncijus paslaugiai pasiūlė obuolį. Nustebusiai poniai jis pakomentavo: „Prašau, meldžiu jus paimti! Ieva tik obuolį suvalgiusi suprato esanti nuoga!“

Kai kita proga per vakarienę nuncijaus paklausė, ar nėra papiktinamas, kai svarbiuose susitikimuose šmėžuoja moteris su gilia iškirpte, jis nusistebėjo: „Papiktinimas? Visiškai ne. Kai dalyvauja moteris su iškirpte, ne į ją visi žiūri, o į nuncijų...“

Kartą nuncijus Roncalli pasitiko Henri Daniel-Rops, prancūzų katalikų rašytoją ir mąstytoją, tokiu atsidusimu: „O, brangusis Daniel-Rops, turėtume kartu pasimelsti gerajam Dievui: tepaima pusę riebalų iš mano perviršiaus ir duoda jums!“ Rašytojo stotas buvo iš tų, kuriuos apibūdiname žodžiu „kaulėtas“.

Gerumo dvasingumas

Ar jums dar nekilo paprastas klausimas: o kodėl Jonas XXIII buvo linksmas žmogus? Kokia yra jo linksmumo prigimtis? Pažinodami vieną kitą linksmuolį savo aplinkoje, žinome, kad dažnai tai yra psichologinės prigimties dalis. Kartais linksmumas yra susikurtas įvaizdis, bendravimo taktika, socialinės kaukės dalis: ar nesame girdėję apie tokius, kurie draugijoje linksmi, o namuose, tarp savų – pikti ir sugižę? Būtų galima pasakyti ir tai, kad linksmumas yra nelabai atsakingų, išsiblaškiusių žmonių savybė, o daug ant savo pečių atsakomybės – šeimyninės ar politinės – nešančiam žmogui mažai progų šypsotis.

 

artuma201404 rs p26 28 03. Nuotrauka iš Vatikano archyvų

Nuotrauka iš Vatikano archyvų

 

Tačiau turbūt visi sutiks, kad atsakomybės popiežiui netrūksta. Maža to – nedaugeliui žmonių pasaulyje tenka tokia didelė atsakomybė. Jonas XXIII niekad nebuvo lengvabūdis ar naivus. Jis daug kartų iš arti prisilietė prie žmonių skausmo: jaunystėje, vykstant karui, būdamas ligoninės kapelionu, budėjo šalia tų, kuriems karas buvo suluošinęs kūną ir dvasią. Būdamas nuncijumi Bulgarijoje, vežimu keliavo per kaimus, dalydamas pagalbą 1928 m. žemės drebėjimo aukoms. Dar vėliau, jau nuncijus Turkijai ir Graikijai, kito pasaulinio karo metu vėl ėjo į ligonines, neaplenkdamas nė vieno – vokiečio ar brito. Kalbant apie pagalbą žydams, neatsitiktinai 1944 m. didysis Jeruzalės rabinas Isaacas Herzogas atvyko į Stambulą susitikti su Roncalli ir jam padėkoti už tuos žmones, kurie ir jo dėka išsaugojo gyvybę.

Atsakymą atrasime pavartę Jono XXIII raštus, išleistus dienoraščius, rašytus tik sau, pasakytas kalbas. Taip, biografai konstatuoja, kad nuo jaunumės Roncalli buvo, kaip sakoma, linksmų plaučių ir įgimto optimizmo. Tačiau šis, sakytume, psichologinis polinkis buvo tik prielaida. Jono XXIII linksmumas atspindėjo kai ką giliau iš jo vidinio pasaulio – gerumo dvasingumą. Jonas XXIII visada norėjo būti geras žmogus. Linksmumas, žmogiškas šiltumas buvo šio gerumo apraiškos. Šis gerumas yra gilesnis už socialinį bendravimo įgūdį ar vienos dienos nuotaiką. Jonui XXIII tai buvo esminė Viešpaties pamoka. Jis troško, kad gerumas būtų jo mąstymo ir gyvenimo būdas, jo savastis visose, taip pat ir sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.

Didelis linksmumas gimsta iš didelio rimtumo

Leiskime prabilti pačiam popiežiui Jonui. Roncalli, 22 metų seminaristo, užrašuose skaitome: „Tyras ir švelnus džiaugsmas, kuris turi visada gyventi mano širdyje, nuoširdžiausiu būdu pasirodys mažiausiuose veiksmuose. Būk atidus: prieštaravimuose nepakanka kantrybės, tačiau aš pats turiu jausti džiugumą ir švelnumą, kurie manęs neapleistų ir išskleistų šypseną lūpose. <...> Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi! Padaryk mano širdį, panašią į savo Širdį!“ Būdamas 31 metų, po aštuonerių metų kunigystės, Roncalli pasižymėjo: „Gyvas savojo mažumo jausmas turi mano dvasioje subrandinti ir paruošti gerumo, plataus gerumo dvasią, kantrybę ir atlaidumą mano būde kitus vertinti ir su jais elgtis.“ 1927-aisiais, jau 46 metų arkivyskupas ir nuncijus Bulgarijoje, Roncalli rašo: „Dar daugiau ramybės, švelnumo ir taikos mano reikaluose. <...> Jėzus moka viskuo pasinaudoti dėl savo Karalystės, taip pat mano nesugebėjimu padaryt daugiau. <...> Ramybė, taika – aš turiu ir kitus įkvėpti žodžiu ir elgesiu. Santykiuose su visais – katalikais ir ortodoksais – aš rūpinsiuos palikti orumo ir gerumo įspūdį, šviesaus gerumo ir mielo orumo.“ Dar po trejų metų: „Didelis gerumas, begalinė kantrybė, atsimenant, kad joks kitas jausmas neatitinka Evangelijos dvasios ir evangelinio tobulumo.“ Praėjus dar dešimčiai metų, jau būdamas nuncijumi Stambule: „Aš ištvermingai ir ramiai toliau stengsiuosi būti geras, geranoriškas, be silpnumo, kantrus su visais. Sielovadinio gerumo praktika – būti ganytoju ir tėvu – turi apibendrinti mano vyskupiško gyvenimo idealą.“ Jau sulaukęs 66 metų, nuncijus Paryžiuje, dienoraštyje pasižymėjo: „Mano temperamentas ir išsiugdymas padeda su visais elgtis meiliai, atlaidžiai, mandagiai ir kantriai. Aš neišeisiu iš šio kelio.“ Paskirtas Venecijos patriarchu 74 metų amžiaus Roncalli dar kartą sau pasižymi: „Budrus gerumas, kantrus ir atlaidus, pasiekia daugiau ir greičiau nei griežtumas ir rykštė. Neturiu iliuzijų ar abejonių šiuo klausimu. <...> Tarp kitko, ganytojas labiausiai turi būti geras, geras, geras.“ Ir kita proga: „Nėra mokslo, turto, nėra žmogiškos galios, kuri prilygtų gerumui, švelniam, meiliam, kantriam.“

„Labiausiai pasauliui reikia gerumo. Viešpats nužengė ant žemės, kad mus jo išmokytų. Gerumas yra auka, paklusnumas, kantrybė, dvasios, šeimos ir viso socialinio kūno disciplina“, – rašė 81-erių popiežius, vadintas geruoju. Gerumas neatskiriamas nuo išmintingumo, tiesos ir teisingumo; subrandintas per pasiaukojimą, susivaldymą, nuolankumą, supratimą, ištvermę ir atleidimą yra pamoka, kurią mums suteikia šventasis, kitaip tariant – žmogus, kurį Bažnyčia iškelia kaip dvejopą – žmogaus kelionės Dievo link ir Dievo kelionės žmogaus link – pavyzdį.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. spalis 10

Artuma - artuma201910 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22